
Prasidėjo viskas nuo nedidelės grupelės. Viskas taip prasideda. Grupelė, kuri netikėjo, jog kova už taiką ar pokyčius įmanoma gėlėmis ir meile. Iš tiesų, iki šiol ginčijamasi, kur tai prasidėjo — Amerikoje ar Didžiojoje Britanijoje. Bet šįkart dėmesį sutelkime į pastarąją, tarptautinius situacionistus ir „Sex Pistols“. Taip taip, kalbu apie pankų subkultūros iškilimą. O tiksliau — apie pankų estetiką, ypač ryškią per jų zinus, plakatus ar albumų viršelius, bei Jamie Reid.

Kiekviena subkultūra iškyla kaip pasipriešinimas bendrajai kultūrai arba tam tikras konfliktas, paremtas reakcija į aplinką. Stebėtina, bet tas subkultūrinis konfliktas itin dažnai sutampa, keliaujant iš vieno judėjimo į kitą. Tik priemonės dažniausiai yra kitos. Tačiau net ir jos panašios — pasipriešinimas per muziką, literatūrą, vizualinius menus, stilių ar narkotines medžiagas. Nebūtinai viskas iš karto, nebūtinai tapačiomis išraiškomis, bet kryptys tos pačios.
Pankai iškilo kaip priešstata hipių meilei, taikai ir laisvei — marksizmo, tarptautinių situacionistų ir nihilizmo srovių įtakoje. Pankai, ko gero, vienintelė jaunimo subkultūra, kuriai tokia reikšminga anarchizmo ideologija. Prieš vienafunkcinį žmogų, vartotojišką aparatą, jo konformiškumą, susvetimėjimą ir kapitalistinį žmogaus išnaudojimą. Kova prieš sistemas — bet kokias sistemas. Persmelkti marksistinių idėjų apie žmogaus pavertimą vienos prekės gamintoju ir susvetimėjimą per gamybos priemonių nusavinimą bei anarchistinės kovos prieš dideles korporacijas ir, apskritai, valstybes, pankai renkasi DIY (do-it-yourself) etiką. Pasidaryk pats.

Jamie Reid “Damn Them All” (1993)
Pasidaryk pats viską, pasinaudodamas prieinamomis priemonėmis ir daiktais. Šia filosofija remiasi ir vizualinė pankų estetika, maištaujanti ir sąmoningai išniekinanti bendrąsias meno normas, dažnai naudojanti „ready-made“ objektus ir būtent todėl susilaukianti anti-meno etiketės. Iki šiol negaliu nuspręsti, Jamie Reid — pankų subkultūros atstovas ir estetikos tėvas ar pro-/post- situacionistas? Tarptautiniai situacionistai neabejotinai jam padarė lemiamą įtaką, o Jamie savo ruožtu — Anglijos pankroko scenai ir visam pankų judėjimui. Situacionistų avangardinis judėjimas (man jie pirmiausia asocijuojasi su Guy Debord ir „Spektaklio visuomene“) pasėjo politikos ir meno neatsiejamumo kaip kovos priemonės, antikapitalizmo ir, svarbiausia, revoliucijos idėjas. Revoliucija per provokacijas ir menines akcijas, kurios galutinis tikslas sugriauti valstybę. Tokiame kontekste (tik ne Prancūzijoje, o Didžiojoje Britanijoje) 7 dešimtmečio pabaigoje – 8 dešimtmečio pradžioje Jamie Reid prisideda prie iš dalies situacionistinių zinų „The Suburban Press“ ir „Sniffin Glue“, kalbančių apie vartotojų visuomenę, nuobodulį ir vėlgi revoliuciją (kaip be jos), leidybos; taip pat užtvindo Londono centrą tokiomis anarchistinėmis žinutėmis kaip „Save Petrol-Burn Cars“ ar „This Store Welcomes Shoplifters“. Čia prasideda jo kelias į pankų kultūrą ir „Sex Pistols“.

Jamie Reid darbai iš „The Suburban Press“ laikotarpio (1970-1974)
Jamie Reid pažintis su Malcolm McLaren, „Sex Pistols“ vadybininku, prodiuseriu ir impresarijumi, prasidėjo dar 1968 m. studentų proteste Anglijoje (kaip atsakas į tuo pat metu vykusius protestus Prancūzijoje), tačiau bendravimas tuo būtų ir pasibaigęs, jei ne aktyvi Jamie veikla pogrindžio zinų leidyboje. Būtent dėl jų McLaren nusprendžia, kad Reid puikiai tiktų į „Sex Pistols“ komandą kaip vizualumo meistras. Jo sąskaitoje nemažai grupės „Sex Pistols“ albumų ir singlų viršelių ar iliustracijų (albumas „Never Mind the Bollocks, Here‘s the Sex Pistols“ ar singlai „Anarchy in the U.K.“, „God Save the Queen“, „Pretty Vacant“ ir pan.), daugiausiai sukurtų 1976-1977 m.

Singlo „God Save the Queen“ viršelis laikomas didžiausia pankų eros vizualine ikona (karalienės Elžbietos II atvaizdas su žiogeliu perverta burna bei svastikomis akyse sukelia nemažai pasipiktinimo ir nepasitenkinimo, kaip ir pačios dainos žodžiai — „There is no future in England’s dreaming”). Vėlgi nepamirškime DIY etikos — vizualiniame pankų mene itin dažni koliažai, įvairių jau egzistuojančių įvaizdžių naudojimas, teksto ir atvaizdo jungimas, raidžių ar žodžių iš laikraščių, žurnalų panaudojimas, „ransom note” stilius ir pan. Visa „cut and paste“ filosofija. Anot Jamie Reid, „iššūkis moderniam menininkui yra ne sukurti, o panaudoti, kas jau sukurta“. Pankų estetika — situacionistinė, teigianti, jog įdomu ir reikšminga tik tai, kas šokiruoja. Svarbiau įžeisti viešumoje jautrius simbolius, nei išlaikyti vieningą stilistiką ar formą.

Ir po „Sex Pistols“ eros Reid neapleido nei pankų, nei situacionistų idėjų — ir toliau dalyvavo radikaliose politinėse akcijose, nukreiptose prieš karinius veiksmus ar vartotojiškumą, bei kūrė atvaizdus įvairioms pankų grupėms. Karas prieš politinį elitą ir dominuojančius. Nors nemėgdamas etikečių, Reid pripažįsta, kad jam labiausiai priimtinos socialistinės pažiūros. Vis dar išsaugodamas pankų nuostatas ir DIY filosofiją, paskutinius 20 metų Jamie Reid vysto ir gerokai pozityvesnę ir dvasingesnę kūrybos kryptį (pavyzdžiui, ciklas „The Eight Fold Year“). Labai ryškus joje menininko susidomėjimas magija ir astrologine simbolika (kaip pats teigia, „politiniai pokyčiai galimi tik per dvasinius pasikeitimus“).
„Galiausiai priėjau išvados, jog grožis yra geriausias ginklas, kurį mes turime. Tai vienintelis dalykas, kurio galios negali pakartoti ir atimti“ (Jamie Reid).

Iš ciklo „The Eight Fold Year“
Jamie Reid dažnai vadinamas savo kartos nuostatų ir tikėjimų vizualiniu vertėju, kur menas neatsiejamas nuo politinės-socialinės tematikos. Kūryba nėra išimtinis sielos ir jausmų atspindys, o, priešingai, atviros kovos ir maišto išraiška. Kiekvienas sraigtelis bando išsilaisvinti iš galios tinklų taip, kaip geriausiai tai moka. Galbūt šiais laikais pankų subkultūra nebėra tokia ryški ir daugumą jų atstovų greičiau galėtum pavadinti „part-time“ pankais, bet mirtis judėjimo dar neištiko. Gatvėmis vis dar vaikšto daugybė maištautojų, skirtingais būdais besipriešinančių „mainstream“ kultūrai ir jos iškreiptoms vertybėms. Gal kiek naivu ir pernelyg romantiška, bet džiaugiuosi net ir mažais rezistencijos daigeliais dažno kasdienybėje.





Liepos 20 d. 19 val., Ryšių istorijos muziejaus kiemelyje, Kaune, Rotušės a. 19 įvyks Katherine Davis koncertas kartu su Luca Giordano band atlikėjais iš Italijos. Plačiau apie šią JAV ir pietų Europos samplaiką galite pasidomėti Geros muzikos klubo 
Liepos 8 d. 18 val. „Menų centre“ (Daukanto g. 28) įvyks vakaras, skirtas pagerbti liepos 5 d. mirusį Kauno valstybinio lėlių teatro ikūrėją, ilgametį teatro meno vadovą bei režisierių Stasį Ratkevičių. Vakaro metu bus rodomas dokumentinis filmas „Mėlyniesiems katilėliams aidint“, supažindinantis su humoro, skaidrios išminties nestokojusiu menininku, atskleidusiu, kaip ir kodėl buvo įkurtas „Lėlių teatras“. Filmo sumanytoja, scenarijaus autorė ir režisierė Enrika Striogaitė pristatys filmą ir atsakys į kilusius klausimus. Iki susitikimo!
Liepos 9 dieną (penktadienį) Kaune atgims dar viena visiems skirta erdvė. Kviečiame į „Menų centro“ kiemelio atidarymą, kurio metu turėsite galimybę ne tik pamatyti originalų interjerą, bet ir išgirsti muzikos grupės „Cikados“ koncertą bei pasivaišinti kokteiliais ir užkandžiais. Programa: 19 val. — kiemelio atidarymas; 20 val. — world, fusion grupės „Cikados“ koncertas. Greta „Menų centro“ esantį kiemelį atgaivins Justės Balčiūnaitės ir Jono Rudzinsko sukurtas interjeras, kurio pagrindinė idėja buvo išnaudoti neveikiantį fontaną patalpinant į jo vidų sėdimas vietas sukurtas iš panaudotų vonių. Iki susitikimo!
















Komentarai (3)
Man patinka paveiksliukai
Apart “God Save the Queen” nieko gero
Leg, gal ir pagrįsti savo komentarą gali?