Miestas didvyris Minskas nedažnai atsiunčia savo garso į Lietuvą. Todėl išsiskiria grupė „Gurzuf“ — jie čia buvo jau trečią kartą. Išskirtinumas ne vien skaičiuose. Neįprastas pasirinkimas ir instrumentų (būgnai+akordeonas), ir stiliaus (kažkada rašė prisiskiriantys accordion madness, čia kaip punk’o, hip-hop’o, folk’o ir klasikos lydinys). Paskutiniame jų koncerte „Brodvėjuje“ įdomiai atrodė ir tai, kaip į juos reagavo publika — didžiąją dalį koncerto oriai prasėdėję prie staliukų, pabaigoje žmonės plojo atsistoję. Spektakliams būdingas etiketas čia šiek tiek tiko — Artem Zalessky ir Jegor Zabelov pasirodymas be pompastikos, su pozityviu (lai ir nuoširdžiu) artistiškumu. Kaip įdomioje kelių etiudų pjesėje. Pagrindinė jos idėja — muzikos energija, kelianti klausančių emociją. Plačiau apie energiją ir bendrą veiksmą gyvenime sutiko papasakoti jie patys.

Ar Gurzuf — pirmas projektas, kuriame jūs grojat? Ką veikėt iki to — ar grojot kur nors kitur? Kaip viskas prasidėjo?

ARTEM. Iš tikrųjų, susipažinome, kai repetavome kartu su kitomis grupėmis. Minske yra pakankamai įdomi scena. Tai ne tik draugų kompanija — čia žmonės kartu groja, susigalvoja įvairių veiklų. Taip susipažinome, ir taip viskas prasidėjo.

Dabar tai vienintelė grupė, kurioje grojat?

ARTEM. Mums, kaip muzikantams, žinoma, įdomu skirtingas požiūris, įvairovė. Muzika, kurią grojam, yra gausi, bendradarbiavimas su kitais prideda patirties, išplečia pasaulėvaizdį. Dabar tai — vienintelis projektas, bet repetuoti su kitais yra naudinga.

Jūs daug koncertuojate. Kodėl pasirinkot būtent šį būdą — daug koncertų, mažai darbo studijoje?

JEGOR. Norėjosi, kad muzika būtų pelninga, kad nereikėtų užsiimti dar kuo nors. Todėl grupė buvo sukurta dėl koncertinio vyksmo. Norėjosi groti daugelyje koncertų — buvo tokia politika, gavosi toks rezultatas. Žinoma, dabar į viską žiūrime šiek tiek kitaip, norisi kai ką pakeisti. Aktyvus koncertavimas yra sunkus darbas, dėl to kenčia naujos medžiagos kūrimas. Planuojam daugiau laiko leisti studijoje, kadangi atsirado naujų idėjų ir medžiagos.

ARTEM. Visų pirma, mes susikūrėme kaip koncertinė grupė, todėl buvo svarbu įtvirtinti save tokiu statusu. Taip ir gyvenam — jau trejus metus grojam daugelyje koncertų, pamažu atsirado nemažai kontaktų su įvairiais organizatoriais, grojome daugelyje festivalių ir koncertų Baltarusijoje ir užsienyje. Mums tai buvo prioritetas. Dabar svarbiau įrašinėjimo procesas — tam paskirsime savo laiką ir toks bus mūsų tikslas.

Savo albumą „Non–existent movie“ išleidot 2007 m. Sakot, kad dabar prasideda naujas etapas. Ar artimiausiu laiku planuojat išleisti ką nors naujo?

ARTEM. Išleisti albumą trunka labai daug laiko, įrašinėjimo procesas yra ilgas. Kai įrašinėjom savo pirmąjį albumą, į jį sudėjome medžiagą, kurią grojame koncertuose. Nebuvo tikslo įrašinėti kažką specialaus — tuo metu buvo kiti prioritetai. Pirmas kompaktas atitinka mūsų energetinį lygį — tiek, kiek yra įmanoma techniškai tai įgyvendinti.

Pirmą albumą įrašėme per 11 valandų. Mums pasisiūlė gera Maskvos studija, sako: „Vaikinai, įrašom koncertinį variantą“. Niekas neįrašo albumo per tiek laiko. Tiesiog prijungėm mikrofonus prie instrumentų ir sugrojom tai, ką įprastai grojam per koncertus. Žinoma, buvo dublių, kai kas pridėta, kai kas pakeista, bet esmė liko ta pati. Svarbiausia — perduoti savo energetiką.

Koncerte, kurį praeitais metais sugrojot „Musėje“, matėsi labai stiprus jūsų ir instrumentų ryšys. Kas jums yra instrumentai, kaip jaučiatės grodami?

JEGOR. Anksčiau nelabai mėgdavau kalbėti per interviu, sunkoka kažkaip:) Akordeonas — mano dalis, galiu labai daug apie jį kalbėti. Iš esmės, turbūt nėra kito tokią stiprią įtaką man darančio instrumento. Dabar aš tiesiog nebegaliu negroti, kasdien tai darau — tai kaip priklausomybė.

ARTEM. Instrumentas man — kaip mano pratęsimas. Juo galiu perduoti savo emocinę energiją. Garsas ją perneša. Būgnai turi savo energetiką; kiekvienas būgnelis ją turi. Per būgnus bandau perduoti savąją. Tiek aš, tiek Jegoras muzika norime pasakyti tai, ko negalime žodžiais.

Iš dainų pavadinimų galima spręsti, kad jūsų kūryboje ryškios abstrakčios filosofinės idėjos — kalbat apie laisvę, meilę etc. Ką norit pasakyti savo muzika, ar ja bandot perduoti kažkokią bendrąją koncepciją?

ARTEM. Visos šios kompozicijos įėjo į albumą, kuris vadinasi „Non–existent movie“. Jame siekėme sukurti instrumentinės muzikos garso takelį neegzistuojančiam filmui. Kiekviena kompozicija sukuria asociacijas, tai — emocinis potyris, išreikštas be žodžių. Norėjom sukurti garso takelį filmui, kurio nėra. Kiekvienas žmogus gali susikurti savitą įvaizdį per tai, ką mes grojame. Pajusti kažką. Tai — vaizdas širdžiai.

JEGOR. Tie pavadinimai gali būti visiškai kitokie. Garsą sunku įvardinti, net nesinori.

ARTEM. Koncepcija tokia ir buvo. Muzika — tokia. (…) Savo muzikoje kalbame apie žmogų apskritai — mums muzikoje svarbu emocija, kurią žmonės patiria. Žmonės klausosi muzikos — jiems patinka jos klausytis. Siekiame kalbėti apie universalų žmogų, nors taip pat svarbu — perduoti savo pojūčius, savo energiją. Grojam žmonėms, siekdami atverti jų energetinius kanalus, priversti kažką daryti, išjudinti jausmus, priversti mylėti, nusistebėti; svarbiausia — išgyvenimas. Jokios politinės ar socialinės potekstės nesiekiame perduoti.

Turit labai įdomią fotosesiją. Kieno buvo idėja, kas fotografavo, kaip viskas vyko?

ARTEM. Idėja labai akivaizdi — susijungimas su instrumentais. Vienintelis dalykas, kurį reikėjo padaryti — tai realizuoti.

Esate įrašę garso takelį lėlių spektakliams. Kaip pradėjot bendradarbiauti su lėlių teatru, ar planuojat tai tęsti? Ar yra planų įrašyti ką nors „tikram“ kino filmui?

ARTEM. Susipažinome su vienu režisieriumi. Jis išgirdo, kaip Jegoras groja, ir jam patiko.

JEGOR. Tą momentą pasiūlymą aš priėmiau kaip pokštą — t.y., aš niekada tuo nebuvau užsiėmęs, net negalvojau apie tai. Reikėjo parašyti muziką ir kitiems instrumentams — smuikui, violončelei, fortepijonui. Tai buvo pirmas toks darbas. Viskas pavyko puikiai. Dabar tas režisierius pastoviai siūlo kurti muziką įvairiems spektakliams, visai neseniai gavau pasiūlymą „Pelenės“ garso takeliui.

ARTEM. Galima sakyti, dabar mes ieškome — esam ne aktyvioje paieškoje, bet išgirdę įdomų pasiūlymą visada esame pasirengę prisijungti. Neseniai gavom kvietimą iš eksperimentinio kino projekto.

JEGOR. Taip pat vienas režisierius pasiūlė dalyvauti festivalyje Estijoje, Taline — sukurti muziką vienam projektui. Labai įdomu — „Gurzuf“ kine.

Paskutinis klausimas — apie Baltarusijos alternatyvią sceną. Minėjot, kad yra nemažai grojančių žmonių, tačiau Lietuvoje retai galima juos išgirsti. Ką galėtumėt papasakoti, parekomenduoti…?

ARTEM. Pirmiausia tai — žmonės. Alternatyvią sceną taip pat galima skirstyti — ar taip pavadinsi klubinę sceną, subkultūras, ar žmones. Yra muzikantų, kurie realizuoja savo idėjas, taip pat ir įvairių kolektyvų, kurių keletas yra ypač įdomūs. Muzikinė scena provincijoje, žinoma, skiriasi nuo tos, kurią galima rasti Minske. Čia yra labai daug grupių — puikių bliuzo grupių, taip pat ir džiazo, yra grojančių amerikietišką, anglišką muziką, yra metalistai, hardkorovcai — spektras platus. Yra grupių, kurios savo žanre unikalios, turinčios specifinį vokalą, kitas komplikuota stilistiškai apibūdinti.

Tai yra labai puiku — visada yra įdomu išgirsti netikėtą balsą, nesvarbu, kokiame kontekste ar kokiame žanre. Kai kas nors daro ką nors iš esmės naujo. Per pastaruosius 5 metus iš Baltarusijos periferijos pasirodo nemažai naujų grupių. Anksčiau buvo nemažai izoliacijos, sunkiau išvažiuoti į užsienį. Dabar daug grupių be apribojimų gali išvažiuoti į Europą, Rusiją, Ukrainą.

Buvo labai įdomu, ačiū.:)

GURZUF myspace: http://www.myspace.com/gurzuff

Paklausyti galima čia: http://gurzufband.com/audio_en.html

Už pagalbą verčiant ačiū Vadim iš altbalsas.lt

Nuotraukos: Aliona Bogdanova