Tolerancijos gynėjai ir skleidėjai apšauks mane visomis įmanomomis fobijomis, bet pripažinkime bent jau sau, jog kitokie, marginalūs kūnai — seni ar neįgalūs — mūsų visuomenėje nėra kažkokios vertės nešėjai. Mes ir tie, kurie neperžengia kažkokios nematomos, bet sutartinės, savaime suprantamos lūkesčių ribos, vadinami „normaliais“. Mūsų dauguma, o mažumą apšaukiame nukrypusiais ar iškrypusiais — taigi, nebevertingais, blogais, sugadintais kūnais. Per daug plonas, storas, aukštas, žemas, senas, keistas? Gal seksualinės patirtys kitokios, neįprastos? Lyg kitas pasaulis, kurio kasdienybėje stengiamės nepastebėti, praeiti nuleidus akis, tačiau slapčia trokštame ir siekiame stebėti — per rakto skylutę, nematomai, kad nebūtume apšaukiami tokiais pačiais keistuoliais.
Žmonės geidžia reginio, spektaklio, kad būtų patenkintas smalsumas, bet sykiu liktum nuošalyje. Baisu žiūrėti tiesiogiai. „Freak‘ai“ nevertingi kaip kūnai, bet vertingi kaip žvilgsnio ir malonumo objektai. Žiniasklaida tuo mėgaujasi, nuolat keldama savo reitingus viena ar kita istorija ar bent jau jos simuliacija (juk skandalą galima sukurti). Tokie, daugiau ar mažiau „kitokie“ žmonės buvo ir žydų kilmės amerikiečių fotografės Diane Arbus (1923-1971) objektas — paribio žmonės, „nenormalūs“, neįgalieji, silpnieji, sergantys, mirštantys, keistuoliai, visuomenės atstumtieji, cirko gyventojai ar net absoliučiai paprasti veikėjai, kurie Arbus darbuose vis tiek „kitokie“. Tačiau šiuos objektus ir fotografijas sunkiai pavadintum lengvai virškinama sensacija ar malonumų šaltiniu. Kita dimensija — gąsdinanti, bet ir kviečianti pažvelgti atidžiau; prikaustanti ir priverčianti pasijusti nejaukiai, nesaugiai. Nutilti.
Psichologinė fotografija, kuri paliečia ir priverčia mąstyti, o ne grožėtis, nes grožėtis iš esmės čia nėra kuo. Nepaisant to, kad bevardžiai personažai siekia būti kuo gražesni, pasitempę, jie nėra gražūs — bent jau Vakarų pasaulyje suvokiamo idealaus grožio prasme. Arbus pagauna tą momentą, kai žmogus atsipalaiduoja, susiraukia, muistosi ir nebepozuoja. Momentą, kai veikėjas yra pats negražiausias ir kažkuo liūdnas, grubus ar maniakiškas. Juodai-balta fotografija, dažniausiai kvadrato formatas ir objektas kadro centre. Jis žiūri tiesiai į tave, o tu net nenorom — į jį ar ją.
„Dauguma žmonių keliauja per gyvenimą nuolatos bijodami skausmingos, traumuojančios patirties. Freak‘ai jau gimė su trauma. Jie jau tai išgyveno. Jie yra aristokratai“ (Diane Arbus).
Fotografei įprastiniai, vidutiniai žmonės neįdomūs, jie neturi paslapties. Ji susidraugauja su savo personažais, įgauna jų pasitikėjimą ir išlaukia momento, kai jie pasikviečia menininkę į savo namus. Procesas įdomesnis nei rezultatas.
Diane Arbus domino nepatogūs žmonės ir jų žvilgsniai, išraiškos, būsenos. Nepatogūs Amerikai, „svajonių fabrikui“ ir „disneilendui“. Iliuzija apie nuolat šviečiančią saulę miršta. Šiek tiek rezistencijos ir protesto prieš nusaldintą visuomenę, kur nenormalumas slepiamas ir užrakinamas, kur jis tinka tik cirko pasirodymams ir kur visi yra/turi būti laimingi bei besišypsantys. Kaip Diane Arbus dukra Doon po fotografės savižudybės kalbėjo apie šeimos įtaką jos kūrybai: „Ten buvo milžiniškas jausmas ir spaudimas, kas yra draudžiama ir netinkama. Fotografavimas jai tapo galimybe atrasti, jog tie draudimai iš tikro neveikia“.
„Vaikas su žaisline granata Centriniame parke“ (Child with Toyhand Grenade in Central Park, 1962) — vienas ikoninių Arbus darbų. Plonytės, ilgos kojos ir lyg išsuktos rankos, maniakiška veido išraiška ir granata rankoje. Piktas ir nekantrus, neaiškios mintys ir intencijos. Įdomu, kad tai buvo vienintelis toks kadras, kai vaikas prarado kantrybę ir susierzinęs paragino fotografę greičiau baigti, norėdamas tęsti įsivaizduojamus mūšius parke. Kitur jis laimingas, paprastas berniukas — tas kadras, kai nusibodo ramiai stovėti prieš objektyvą, buvo tai, ko reikėjo Arbus. Šiandien šis vyras gyvena nuobodžiai įprastą ir normalų gyvenimą, neliko maišto, išraiškų, keistumo ir įsivaizduojamų mūšių — gyvenimo „tvarka“ disciplinavo kūną, priskiriant jį „normaliųjų“ armijai. Jam Diane Arbus „užfiksavo kiekvieno iš mūsų vienišumą; visi žmonės nori atrasti ryšį su kitu, bet nežino kaip“. Jis tiki, kad taip pat jautėsi ir pati Arbus.
Menininko darbų galią parodo ir atvaizdų intertekstualumas — atkartojimai, imitacijos kituose populiariosios kultūros ar meno projektuose. Prisimenat Stanley Kubrick filmą „Švytėjimas“ (The Shining, 1980) ir jame esančias identiškas dvynes? Kubrick dvynės atkartoja Diane Arbus „Identiškas dvynes“ (Identical Twins, 1967). Ta pati poza, bauginantis žvilgsnis, nejaukumas ir net vaiduokliškumas. Abi žiūri tiesiai į kamerą — viena šiek tiek šypsosi, kita nuliūdusi ar supykusi. Jos taip arti viena kitos, jog atrodo suaugusios pečiais. Vėlgi, tai paprastos mažos mergaitės, bet sykiu kažkuo keistos. Apskritai, identiški dvyniai visuomet šiek tiek gąsdina ir stebina — kaip jie konstruoja save, savo tapatumus? Vienodos, bet kuo ilgiau žiūri tuo skirtingesnės. Nekaltos, bet kažkuo grėsmingos. Ištisas prieštaravimų rinkinys.
Paskutiniais gyvenimo metais Diane sukūrė fotografijų seriją „Untitled“. Šį kartą jos personažai — slaugos namų gyventojai su vystymosi negaliomis. Atmosfera absoliučiai skiriasi nuo ankstesnių darbų. Dar labiau groteskiška, nemaloni ir baugi. Neįgalūs kūnai puošniose suknelėse ar prisidengę helouvyno kaukėmis. Kūnai, kurių kasdienybėje nematome, kurie paslėpti užmiesčio totalinėse institucijose, aptvertose aukštomis tvoromis. Karnavalas ar siaubo kino juosta?
„Aš manau, yra dalykų, kurių niekas kitas nepamatytų, jei aš nenufotografuočiau“ (Diane Arbus).
Mane visuomet domindavo stoties rajonai. Jie turi savotiško žavesio ir tik juose pamatai tiek daug marginalių kūnų — suluošintų traumų ar alkoholio, senų ir nereikalingų. Išvengdamas akistatos situacijų ir prisidengdamas troleibuso laukimu, Vilniaus stotyje per keliolika minučių gali netrukdomai stebėti visas gyvenimo dramas — meilę, pyktį, ginčą, susitaikymą ir vėl meilę. Ciklas prasideda iš naujo. Arbus kūnai šiek tiek kitokie. Galbūt mažiau realūs, pažįstami, sutikti, bet taip tik smalsiau.
Diane Arbus: „A photograph is a secret about a secret. The more it tells you the less you know.“
Komentarai (25)
Labai patiko man jos darbai, atsimenu dar per fotografijos paskaitas paliko didžiausią įspūdį iš visų pateiktų fotografų :)
Stipru.
Labai jautru. Ir fotografijos, ir tekstas. Ačiū.
Diane Arbus – viena mano mylimiausių fotografių!
Ji teisi sakydama„Aš manau, yra dalykų, kurių niekas kitas nepamatytų, jei aš nenufotografuočiau“ (Diane Arbus).
Taip su tomis nuotraukomis, tik kada matai jas-pagalvoji apie tokius žmones.
Dėkui :) Man taip pat paliko nemenką įspūdį Arbus darbai – tiesą sakant, labiau keistą. Verčia pamąstyti. Tik iš tikrųjų gaila, kad pati fotografė neįveikė savų traumų ir patirčių…
na, čia kaip kam… man labiau patinka, kuomet kūrinio mintis nepateikiama taip tiesmukai.. ar dėl to, kad man nepatogu žiūrėti tikrovei į akis? ne, ne todėl, juk tikrovę matau kasdien. Man tiesiog labiau patinka kūrinį išjausti beieškant jo prasmės.. bet gal kitiems-kitaip.. aš už įvairovę
Sigita Doblyte, norėjau pasitikslinti ar teisingai tamstą supratau. Ar sakai, kad Diane Arbus tiesiog fiksavo keistus kūnus, kurie traukia smalsuolį? Ir kad pasakymas “Aš manau, yra dalykų, kurių niekas kitas nepamatytų, jei aš nenufotografuočiau”, reiškia tik tai, kad kai kurie tų fiksuojamų kūnų tiesiogine prasme tiesiog paslėpti nuo visuomenės akių?
Nepatiko pats straipsio pavadinimas, deja, bet mano nuomone pats straipsnis, tai pat ir pateiktos fotografijos pavadinimo lėkštumo neišperka. Galima stebėtis tuo, kad “normalieji” viskam aplinkui suteikia vertę gal netgi materialią, bet to kas yra “negražu” dėl savo raukšlių kiekio ar įvairių skausmingų patirčių gyvenime, bei ligos poveikio nedrįsčiau vadinti beverčiu dalyku. Manau pati straipsnio autorė kaip ir jos nužvelgiama fotografė per daug įtakota to aplinkos “normalumo” ir to “normalaus” požiūrio, nes nieko be “normalumo” kritikos šiame dalyke neopamačiau. Ta pati visuomenės “normalumo” kritika jau taip pat tapo “normaliu” reiškiniu.
Taip, iš dalies tiesiogiai paslėpti, iš dalies tiesiog nematomi, nes stengiamės to nepastebėti. Kita vertus, nemanau, kad tai tik fiksavimas – jai pačiai buvo įdomesnis pats procesas, psichologinė pusė. Su kai kuriais savo personažais ji prabendravo vos ne 10 metų iki fotografavimo. Ar ne taip supratau klausimą? O smalsumas irgi būtinas – kiekvienas žiūrovas, ko gero, dažniausiai yra vedamas kažkokio smalsumo. Ir nieko čia blogo.
Romanai, nesutiksiu su Jumis. Aišku, galima kiek nori romantiškai kalbėti apie grožį ir gėrį visame kame, bet taip jau yra, kad „normalumas“ vis dar mus valdo ir visa struktūra tuo paremta – socialinė kontrolė, auklėjimas ir t.t. ir pan. Nori nenori. Nepaisant postmodernizmo nuolat eskaluojamo pliuralizmo, aš to nelabai matau (socialiniame gyvenime). O sakydama, kad kūnas neturi vertės, turiu omeny tai, kad kūnišką kapitalą žmogui labai sunku paversti į kitas kapitalo formas (ar tai būtų materialinis uždarbis, ar statusas, ar ryšiai). Na, pabandykit įsidarbint būnant neįgaliu, prikaustytu prie ratelių? Tas pats galioja ir su etikete „psichas“ ir pan. Net senatvė stebėtinai dažnai siejama su negalia, negalėjimu veikti…Kaip vienas pažįstamas profesorius pasakė, jog į Lietuvą negrįžta, nes čia jie būtų niekas – niekam nereikalingas senukas. Taigi, galime kalbėti apie visokius heterogeniškumas, įvairoves ar tolerancijas (labai nemėgstu šio žodžio, nes „toleruoti“ kažkaip labai panašu į „aš esu geresnis, bet leidžiu tau būti, toleruoju tave“), bet situacija nuo to nesikeičia – yra normalūs ir yra nenormalūs, yra normos ir deviacija. Ir visa tai įkūnyta. O Arbus bent jau mane dar ir dar kartą privertė apie tai pagalvoti. Aišku, nuo galvojimo niekas nesikeičia, bet jei jau pradedi reflektuoti tas „savaime suprantamas“ dispozicijas ir struktūras, tai jau pirmas žingsnis.
Tuomet manau neužfiksavai svarbaus momento – ne tiek patys personažai yra keisti (žinoma ir tai), kiek juos keistais padaro fotografės gebėjimas įžiūrėti juose keistumą ir sugebėti tai užfiksuoti, parodyti kitiems. “…niekas kitas nepamatytų…” nereiškia, kad daug kas nepamatytų, ji nori pasakyti, kad tai mato tik ji, ar ne? Kas tas tai? Keisuoliai? Manau ne, nes keistuolius mato tikrai ne vien ji. Manau – keistumas!
Štai ir tu sakai, kad Arbus kūnai kitokie nei tavo stebimi stotyje, bet ar nebūtum nustebinta, jei tuos pačius kūnus nufotografuotų Arbus?
Sketchbook, be abejo, visiškai pritariu! Mes juk matome ne pačius keistuolius, o tai, kaip jų atvaizdą sukuria ir pateikia fotografė. O čia jau prasideda pasirinkimai — kaip pastatyti fotoaparatą, kokia kompozicija, koks objektų dydis ir pan. Nuotrauka tikrai nėra kažkoks objektyvus realybės atvaizdavimas. Tad čia labai sutinku su Jumis :)
Neįdomu kai taip lengvai sutinka :)
Sekantis klausimas – tada ar neatrodo, kad tas bevertis kūnas tai kiekvienas iš mūsų?
“nusaldintą visuomenę, kur nenormalumas slepiamas ir užrakinamas, kur jis tinka tik cirko pasirodymams ir kur visi yra/turi būti laimingi bei besišypsantys.”
Ar neatrodo, kad tas fotografės ištraukiamas keistumas yra atrandamas ne nuošalyje mūsų, bet mumyse?
“trokštame ir siekiame stebėti — per rakto skylutę, nematomai, kad nebūtume apšaukiami tokiais pačiais keistuoliais.”
Ar tai neliudija, kad kiekvienas tą patį keistumą slepia savyje, t. y. ne stengiamės nepastebėti to, o stengiamės tai paslėpti?
Kažkaip nesinori dirbtinai prieštarauti, jei jau pritariu :)
Taip, kartais galvoju, kad norisi stebėti keistuolius ir nelaimėlius, matyti jų istorijas ar stebėti, kaip parduodamos jų bėdos televizijoje, vien dėl to žmogiško noro palyginti save su kitais — jis gyvena blogiau, jis keistesnis, jis blogesnis…Mėgsta žmonės kitų kančias ir skausmus. Aktualu ir malonu ;)
O kiek kiekvienas iš mūsų esam “nenormalūs”, tai net nežinau :) Faktas, kad jau svarstom tą ir suvokiam tokią galimybę, jau nukreipia mus nuo tos absoliučios normalizacijos… taigi, esam truputį “nenormalūs”. Dauguma apie tai nė nepagalvoja. O jei ir pagalvoja, kad yra kitokie, tai stengiasi sugrįžti prie “tokie, kaip visi” (vis dar jaučiu poveikį vakar matyto dokumentinio filmo “Liekna” — absoliuti neapykanta savo kūnui ir matymas jo kaip visų bėdų šaltinio..).
Bet šiaip nemanau, kad kiekvienas pilietis yra keistuolis, nes jei jau kiekvienas toks būtų, tai argi tai netaptų norma? ar būtų galima tai vis dar laikyti keistumu?
Na, gal ne taip tiesiogiai. Kaip pati Arbus yra sakiusi – kiekvienas žmogus iš vienos pusės yra kažkoks, iš kitos pusės jis kažkokiu save bando pateikti. Taigi, keistumą galima būtų pavadinti tai koks žmogus yra, kokio jo niekas nemato (nebent Arbus jį nufotografuotų), o tai kokiu jis bando save pateikti būtų galima vadinti norma. Vadinamieji Freak’ai todėl ir nenormalūs, kad nepataiko į normą, o Arbus darbai daro prielaidą suvokimui, kad jie tiek ir tesiskira nuo normalių, kad nenormalumas iš tikrųjų yra labai arti kiekvieno arba, kad normalumas tai iliuzija. Tai jaučiama, kad ir šitam pasisakyme – “Dauguma žmonių keliauja per gyvenimą nuolatos bijodami skausmingos, traumuojančios patirties. Freak‘ai jau gimė su trauma. Jie jau tai išgyveno. Jie yra aristokratai”
Perfrazuojant galima būtų pasakyti – dauguma žmonių keliauja per gyvenimą nuolatos bijodami būti nenormalūs. Freak’ai jau gimė nenormalūs.
Tai manau, kad tada ir straipsnio pavadinime reikėtų pakeisti žodį “beverčiai” į “pinigų neįgalintys uždirbti” ar “dėl itin keistos išvaizdos į darbą nepriimami”. Nes jeigu jau fotografė pasirinko būtent tokius kūnus fotografuoti, tai matyt, kad bent jau jai pačiai tai tie kūnai šiokią tokią vertę turi.
Romanai, ne taip mane supratot — kalbėjau ne tik apie ekonominį kapitalą, bet ir kitas jo formas…kaip socialinis, simbolinis ir pan. (Pierre Bourdieu sąvokos) Tiesą sakant, kai kurie iš jų juk dirba cirkuose, taigi iš esmės sugeba transformuoti fizinį į ekonominį..bet su kitomis formomis, ko gero, sunkiau.
Čia jau jūsų neišgelbės nei Piere Bourdieu nei jokios kitos skolintos sąvokos. Žodis “beverčiai” turi tik vieną reikšmę, galima dengtis kažkokiom tai “simbolinėm” bei “socialinėm” ir visokiom kitom kapitalo vertimo formom, bet nuo šito niekas nesikeičia, “bevertis” vistiek neįgauna vertės. Jeigu darbas cirke jums atrodo viską pateisinantis dalykas tai tada, atsiprašau, kad praeitoje žinutėje šiek tiek neišplėčiau sąvokos “dėl itin keistos išvaizdos į darbą nepriimami”, tarkim reikėtų tada praplėsti į štai tokią sąvoką “dėl itin keistos išvaizdos, įvairių fizinių trūkumų į padorų darbą nepriimami”
Tai, kad nei nesistengiu gelbėtis, tiesą sakant. Bandžiau paaiškinti savo poziciją ir viskas (kaip Jūs sakote, tomis skolintomis sąvokomis; o ar ne viskas yra “skolinta”? Visi esam paveikti ir sukonstruoti visokių patirčių, teorijų, pokalbių, kalbos, aplinkos… Nujaučiu, kad taip sakydama vėl rizikuoju). Taip jau yra, kad nuomonės gali išsiskirti. Nesistenkite savos primesti kaip vienintelės galimos :)
Gal tuomet reikėjo ir pačiame pavadinime tuos dirbančiuosius cirke kažkaip tai išskirti: “Beverčiai (išskyrus cirke dirbančiuosius) kūnai ir traumuojančios patirtys Diane Arbus fotografijoje”. Aš manau, kad viskas šioje žemėje turi vertę, matau, kad jūs manote kitaip besiremdama įvairiomis kapitalo vertimo formomis. Įdomu kas gi tada yra vertinga iš pačios pozicijos į pasaulį žvelgiant?
Jeigu nesistengiate, tai ir neatrašykite. Tiesiog manau, kad straipsnio pavadinimas skamba neetiškai tiek pačių “kūnų” tiek ir pačios fotogrfės atžvilgiu.
Vertingi yra tik Shakiros ir Enrique Iglesijas tipo kūnai. Lauksiu kito straipsnio apie vertiguosius.
“Beverčiai” pakeiskime į “neįkainojami” ir viskas bus gerai ;)
Nežinojau tokios fotografės, ačiū!
likau maloniai sokiruota,ir nenoriu kartotis,bet super,fotografei uz jautruma desimt balu.
įdomu. toji “untitled” serija man priminė šį Sigur Rós klipą:
http://www.youtube.com/watch?v=sWiJWLiSKro
žmonės tie patys, bet nuotaikos velniškai skiriasi. ta prasme, pati D.A. juos “padarė” nenormaliais, paprastais ir baugiais, kaip šiame klipe tie žmonės “yra” laimingi ir kūrybingi. aš manau, kad mes jos nuotraukose matome “beverčius kūnus”, portretus ar pan., o jos gyvenimą, kuris atsispindi visų jų veiduose ar pozose. kodėl jai reikėjo, kad granatą laikantis berniukas susirauktų? nes besišypsančio berniuko veide ji nemato savęs, ryšio su savąja patirtimi.
kaip ten bebūtų, jos nuotraukos puikios. tačiau ‘paribio žmonės’ buvo ji, o ne ‘jie’.