Balandžio 23 dieną (penktadienį) „Menų centras“ kviečia į pirmąjį renginį iš koncertų, perklausų, pokalbių, diskusijų ciklo pavadinimu „Sąsajos“, kuris bus skirtas įvairiai šiuolaikinei muzikai, garso menui bei šiuolaikiniam menui. Renginys taps ir savotišku eksperimentu, kurio neįmanoma suplanuoti. Klausytojai turės galimybę ne tik išgirsti trijų garso menininkų kūrybą (Ginto Kraptavičiaus, Tautvydo Bajarkevičiaus ir Darius Čiutos) , bet ir neformaliai pabendrauti, pasimėgauti dialogu tarp scenos ir auditorijos, gilintis į su eksperimentine, improvizacine bei kitokia šiuolaikine muzika susijusias temas.

Gintarė Žitkevičiūtė. „Sąsajos“ – pavadinimas savaime kalbantis apie sintezę, kontekstą bei bendradarbiavimą. Gal galėtum papasakoti kaip kilo idėja tokiam pavadinimui? Ką sieksi sieti renginio „Sąsajos“ metu?

Tautvydas Bajarkevičius.  Norisi pabandyti skurti ramią, jaukią, neinertišką salą tai muzikai bei idėjoms (atsirandančioms bei dingstančioms pakeliui), kurioms šis renginių ciklas skirtas, laikinai įsikurti. Su garso menininku Andriumi Rugevičiumi (kuris žinomas pseudonimu PB8 ir kuris, be kita ko, yra rengęs savo pobūdžiu iš dalies panašų renginių ciklą „VY gyvai“) esam ne kartą kalbėję, kad, ko gero, idealiausiai tam tiktų kamerinė aplinka ir bendraminčių ratas. Kita vertus, nesinori galvoti, kad nėra būdo tokiai salai atsirasti ir viešesnėje aplinkoje. Vienas iš būdų tai padaryti – koncentruotis į asmenybes, grojamos muzikos ar artikuliuojamų idėjų kontekstą. Tad kažkuria prasme tai kaip tik yra siekis „išgryninti“ bei paruošti kontekstą, kurioje vienos ar kitos muzikinės ar meninės idėjos atsiras, išlaikant distanciją tarp skirtingų požiūrių ir estetikų. „Sąsajos“ mano vaizduotėje yra kontekstualios gijos, vedančios į jautresnį scenoje besirandančios muzikos ir auditorijoje gimstančio atsako santykį. Tas gijas turėtų jungti tam tikros temos, apibūdinančios vieną ar kitą estetinį, stilistinį ar kitokį raktažodį (po atskirą temą kiekvienam vakarui), tačiau skirtingi vakarai nebūtinai turi būti tiesiogiai susiję tarpusavyje. Kalbant apie sintezę ir siejimą, kartais sąsajos iš tiesų gali būti regimos ten (ir tik ten), kur dalykai esti atskirai. Arba, perfrazuojant Umberto Eco – tai, kas vienose vietose atskleista, kitose paslėpta; ir atvirkščiai…

Darius Čiuta

G.Ž. Eksperimentinę muziką galėtume įvardinti kaip orientuotą į siauresnį ratą žmonių, kaip intelektualią meno sritį. Kaip manai ar galėtų eksperimentinė muzika būti įdomi platesniam žmonių ratui? Ko trūksta, jog klausytojai labiau domėtųsi šia muzikos šaka?

T.B. Pirmiausiai dėl termino. Vis dar linkstu naudoti „eksperimentinės muzikos“ terminą, nors man vis labiau patinka tai, kas anglakalbėse šalyse ar tarptautiniuose kontekstuose vadinama „exploratory music“ (nuo angliško žodžio „explore“, reiškiančio tiek „tyrinėti“, tiek ir „patirti“), kam tikslaus atitikmens negaliu surasti. Tai kiek tautologiškas apibūdinimas, nes bet kuris kūrybinis veiksmas yra eksperimentiškas, o, kita vertus, eksperimentinėje muzikoje gausu nusistovėjusių metodų, krypčių, estetinių požiūrių ir kt., tad jos eksperimentiškumas tėra eksperimentiškas populiariųjų ar konvencinių muzikos stilių atžvilgiu. Nemanau, kad tokia muzika į ką nors specialiai „suorientuota“, tiesiog realybė tokia, kad įvairios meno sritys – šiuolaikinis konceptualus menas ar videomenas, intelektuali literatūra, nepriklausomas kinas – kaip ir, tarkim, įvairios filosofinės idėjos ar subkultūriniai pasaulėvaizdžiai nėra labai populiarūs dalykai. Galima diskutuoti, kodėl kitose valstybėse eksperimentinės, improvizacinės muzikos situacija yra kitokia (čia prieitume prie kultūros politikos, infrastruktūros, edukacijos ir kitų sudėtingų klausimų), tačiau bent jau man asmeniškai – ir ypač konkrečiai šio renginio atveju – kur kas labiau rūpi ramiai pristatyti muziką ir jos kontekstą, nei bandyti kovoti dėl klausytojų rato (jis – vienoks ar kitoks – vis tiek dažniausiai yra). Be to, „Sąsajos“ skirtos ne tik eksperimentinei muzikai, bet ir kitoms šiuolaikinės muzikos stilistikoms, garso menui, bei – galbūt bent iš dalies – ir šiuolaikiniam menui.

G.Ž. „Sąsajų“ viena sudedamųjų dalių bus „pokalbių fojė“, kurios metu klausytojai galės pabendrauti su muzikantais. Kaip manai kokios temos galėtų būti paliestos šių pokalbių metu? Ar kūrėjai noriai bendrauja su klausytojais?

T.B. Norisi išlaikyti balansą tarp savotiškos „scenos magijos“ ir minėto kontekstualumo. Pokalbių fojė yra tavo, Gintare, pasiūlymas bei iniciatyva, su kuria sutikau pasitikėdamas tuo, kad gerai žinai kontekstą, kuriame vyks pirmasis (ir galbūt vėlesni) „Sąsajų“ vakaras. Kita vertus, nesinori pokalbių forsuoti. Nes bent jau koncerto atveju svarbiausia yra muzika. Kitaip koncertas gali virsti prezentacijų vakaru, spaudos konferencija ar paskaita. Pakankamai dažnai sunkiausia kūrybinio proceso (ypač, jei jis yra muzikinis) dalis yra sugalvoti pavadinimą, suteikti tam tikrą pasakojimo formą, ar pasakyti kažką, už ko nebūtinai turi tūnoti žodžiai. Tačiau pokalbis gali būti tam tikra prieiga prie asmeninių ar bendresnių kontekstų, kai pasakojimai padeda atverti patirtis, glūdinčias už muzikos, bei galinčias suteikti raktą į vienokį ar kitokį jos patyrimą. Vis dėlto, jokia „kontekstuali prieiga“ nepakeis paties garso. O kalbumas, kaip ir kitais atvejais, yra labai asmeninė savybė – visaip būna.

Gintas K

G.Ž. Minėjai, jog šis renginys bus lyg savotiškas eksperimentas, gal galėtum paplėtoti šią mintį?

T.B. Ne tik kad nesijaučiu, bet ir nenoriu jaustis užtikrintai dėl visų išankstinių įsivaizdavimų. Tiek man, tiek ir, manau, koncertų dalyviams, tai kiek neįprasta renginio forma. Kalbant bendriau – koncertų bei kitų sceninių vyksmų kuravimas yra kur kas labiau neprognozuojamas nei, pavyzdžiui, parodų kuravimas. Čia visada daugiau vietos atsitiktinumui, daugiau laisvės atlikėjams, mažiau prognozuojama publikos reakcija, daugiau laikinumo. Jau nekalbant apie pokalbį. Tačiau, tikiuosi, minėta viltis kad ir vienam vakarui sukurti sceną ir auditoriją jungiančią salą bent iš dalies išsipildys, o eksperimentinis „Sąsajų“ aspektas įgaus pačias teigiamiausias formas.

G.Ž. Renginio metu bus pristatyti trys kūrėjai. Gal galėtum papasakoti apie jų išskirtinumą?

T.B. Pirmasis vakaras vadinsis „mikro garsu“. Jis skirtas garso menininkams, kurių stilistikai nemažą reikšmę turi tylios garsų paletės bei jų sluoksniai, grūdėta ir skaidyta garso mikrosandara, išretintas kompozicijų tankis, bei kiti šį teminį raktažodį lydintys stilistiniai bruožai bei estetiniai pasirinkimai.

Darius Čiuta po intensyvaus kūrybinio periodo su industrinės bei triukšmo muzikos grupe naj, ko gero, anksčiausiai Lietuvoje pasuko tylios, konceptualios „mikro garsų“ stilistikos paieškų link. Dalyvavęs daugybėje kolaboracijų su muzikantais bei šiuolaikiniais menininkais, jis taip pat žinomas ir kaip parodų architektas, meninių projektų internetinių bei leidybinių katalogų dizaino kūrėjas, instaliacijų autorius. Nors kaip profesionalus architektas neigia tiesioginį garsų ir erdvės ryšį, jo kompozicijose akivaizdus beveik kinematografiškas, kartais – beveik taktilinis garsovaizdžių erdviškumas, o sceniniuose sprendimuose svarbi garso architektonika (tiek, kiek ją įmanoma suvaldyti). Be to, internetiniame archyve Darius talpina unikalius neįsivaizduojamos apimties garsinius archyvus – bet, neišsigandę jų dydžio ir pritaikę Dariaus propaguojamą pasyvaus klausymo (kai garsai tiesiog supa jus erdvėje, nekaustydami jūsų dėmesio) koncepciją, teoriškai galite juos tokiu būdu „suvartoti“ dar iki koncerto balandžio 23-iąją (nors reikėtų paskaičiuoti, norint įsitikinti).

Gintas Kraptavičius sceninę veiklą pradėjo kaip industrinės muzikos grupės „Modus“ lyderis. Vėliau kurį laiką užsiiminėjo konceptualiais su garsu susijusiais performansais (iš kurių vienas įsimintiniausių buvo „Kvietimas arbatai“ – jo metu kontaktiniais mikrofonais įgarsinamas metalinis virdulys nuo jo įjungimo iki vandens užvirimo; vėliau žiūrovams paruošiama ir išpilstoma arbata). 10-o dešimtečio pabaigoje, jau kaip Gintas K, vienas pirmųjų nėrė į šiuolaikinės vadinamosios „skaitmeninės muzikos“ estetiką bei jos tarptautinį kontekstą, gausybe savo darbų dalyvaudamas įvairiausiuose festivaliuose visame pasaulyje, leidybiniuose projektuose, parodose. Pastaruoju metu siejamas su Portugalijos leidybine platforma „Cronica“, kurioje išleido paskutines dvi kompaktines plokšteles. Šis etapas žymi jo susidomėjimą skaitmeniniais būdais išskaidomomis garso struktūromis, mikro melodijomis, trūkinėjančiais ritmais bei jų improvizacine sinteze. Jo internetinės buveinės čia ir čia.

Kadangi trečias dalyvis esu aš pats, šioje vietoje padėsiu daugtaškį… ir nurodysiu savąsias koordinates internete.

Tautvydas Bajarkevičius

G.Ž. Organizuodamas „Sąsajų“ renginį Kaune nusprendei bendradarbiauti su „Menų centru“? Kodėl?

T.B. Tai buvo ko-organizatoriaus Gedimino Banaičio mintis, kuri man patiko. Pirma, esu girdėjęs gerų atsiliepimų apie „Menų centrą“ iš anksčiau čia dalyvavusių menininkų. Antra, nors su „Menų centru“ nesu pažįstamas, labai žavėjo tai, kas meniniu žargonu vadinama „vietos specifika“: jauki erdvė be formalios scenos, savotiškai kamerinė atmosfera (nepaisant to, kad „Menų centre“, ko gero, gali tilpti nemažai žmonių), tikėtinai atvira publika ir šeimininkų entuziazmas. Trečia, suveikė asmeniniai sentimentai VDU (kur esu baigęs menotyrą ir kuriame bestudijuodamas su kolegomis pradėjau organizuoti festivalį „Garso zona“) bei Kaune visada esantis susidomėjimas tokio pobūdžio renginiais (nors tarp priežasčių yra ir tokio pobūdžio renginių badas ar jų epizodiškumas).

G.Ž. „Sąsajos“ – tęstinis renginys, kokia jo tolimesnė vizija?

„Sąsajų“ viziją galima rasti mūsų blog’e. Be to, manau, kad pabandžiau ją išsakyti ir šiame interviu. Sąžiningai sakau, kad, nors minčių ir yra, dar nėra konkrečiai suplanuotas nė vienas tolimesnis žingsnis. Norėčiau „Sąsajas“ palikti priklausomas nuo tolimesnės eigos ir bent jau kol kas nepririšti prie griežto tvarkaraščio. Anot garsaus ir vis pacituojamo ŠMC TV (Šiuolaikinio meno centro televizijos) šūkio: „Kiekviena laida pilotinė, kiekviena laida paskutinė“.

G.Ž. Kokius lankytojus įsivaizduoji „Sąsajų“ renginyje?

Susijusius.