„Personnes“

Žinoma, klausimas nelengvas ir turintis begalę atsakymų. Bet tarkime, kodėl nepabandžius tapyti? O dar vėliau, jei kils noras, gal netgi tapti pasaulinio garso menininku? Christian Boltanski yra paryžietis menininkas, savo karjeroje pasiekęs didžiulių aukštumų. Būdamas vos 12 metų jis tiesiog nustojo eiti į mokyklą ir pradėjo kurti. Save jis laiko tapytoju, bet geriausiai yra žinomas dėl modernaus ir nestandartinio instaliacijų, fotografijų bei skulptūrų pateikimo. Menininkas dažnai šmaikščiai ir (savi)ironiškai pasisako visuomenėje ir turi puikų humoro jausmą, tačiau jo darbų tematika visai nelinksma. Jis savo kūryboje nevengia mirties temų, prisimenant tuos, kurie išnyko ir tevirto anonimais laiko tėkmėje. Jis siekia juos savotiškai įamžinti, kapstosi po prisiminimus. Savo darbams naudoja skardines, elektros laidus, dėvėtus drabužius, nuotraukas iš nekrologų ir t.t.

Su šio menininko kūryba susipažinau prieš kelis metus būdamas Stokholme. Ten, tiesiog jūrų uoste esančioje labai įdomioje galerijoje „Magasin 3 Stokholm konsthall“ jis pristatė savo parodą „Les Archives“. Paroda taip sužavėjo, kad išleidau paskutinius savo pinigus ir nusipirkau parodą pristatantį plakatą. Parvykęs namo gerai iškračiau internete Christian Boltanski biografiją ir jo lig tol buvusias parodas. O jų buvo tikrai daug, ir visame pasaulyje. Kitais metais Boltanskis jau 3 kartą dalyvaus Venecijos bienalėje. Jis vienas plačiausiai užsienyje eksponuojamų Prancūzijos menininkų. Vienas jo darbas yra pabuvojęs ir Lietuvoje, su Oslo nacionalinio šiuolaikinio meno muziejaus kolekcija, darbas buvo eksponuojamas ŠMC 1999 metais. Deja, truputį pavėlavau.

Fragmentas iš ekspozicijos ir interviu su menininku

Christian Boltanski

Sans-Souci,1991

Chrisitan Boltanski padarė stulbinančią karjerą, todėl apžvelgti ją visą būtų sunku. Manau, galime apsistoti ties keliais neseniai pristatytais projektais. Šių metų Monumenta programoje, kurioje kiekvienais metais, kuratorių teigimu, pasirodo lyderiaujantis šiuolaikinio meno atstovas, buvo suteikta garbė dalyvauti būtent Boltanski. Du jo pirmtakai: amerikietis skulptorius ir video menininkas Richard Serra (2008) bei vokiečių tapytojas ir skulptorius Anselm Kiefer (2007), kiekvienas sutraukė po daugiau nei 140 000 žmonių. Boltanksi įspūdingame, net 13.500 kvadratinių metrų plote, Grand Palais ,Paryžiuje pristatė savo instaliaciją, pavadinimu „Personnes“. Grand Palais navos gale supiltas milžiniškas 12 metrų aukščio drabužių kalnas, kuriame drabužiai, paties menininko teigimu simbolizuoja žmones. Metalinis kranas, kuris savo ruožtu nuo drabužių (žmonių) kalno viršaus atsitiktinai sugriebia tam tikrą kiekį drabužių ir iškėlęs juos į 30 metrų aukštį iki navos lubų, numeta atgal, simbolizuoja Dievo pirštą. Pagrindinė mintis yra, kad mūsų galimybės šiam žudymo fabrike priklauso ne nuo musų, niekas nežino kas bus nužudytas o kas ne. Tačiau, didžioji ekspozicijos dalis yra ant žemės, 69 stačiakampiai einantys lygiomis eilėmis užpildyti tais pačiais rūbais. Tuo pat metu, didžiuliame plote, per garso kolonėles visą laiką transliuojamas 400 žmonių širdies plakimas. Menininkas sako, kad vos atvykus į didžiulę navą, žmonės girdės visus 400 plakančių širdžių ir tai skambės tarsi fabrikas, bet vaikštinėdami ir priėję tam tikrą garsiakalbį, turės galimybę išgirsti vieno žmogaus širdies plakimą, ypatingą, asmenybės širdies plakimą. Pastaruosius du metus menininkas kolekcionavo plakančios žmogaus širdies įrašus.

Manau šiam menininko darbui tinka kartą pasakyti jo žodžiai ir pacituotas garsus prancūzų karvedys: „Kiekvienas yra unikalus ir svarbus. Bet man patinka kai kas, ką pasakė Napoleonas, kai kovos lauke pamatė daug negyvų savo vyrų: „O, jokių problemų — viena meilės naktis Paryžiuje ir tu gali pakeisti visus““. Tarsi mes esame tik fabriko dalis, kuri nustojusi veikti, yra pakeičiama kita.

Theatre d’Ombre, 2008

Šių metų pradžioje Boltanski ėmėsi dar vieno, nė kiek nemažiau keisto ir dar labiau iššaukiančio projekto. Menininkas vadinamas kitų žmonių gyvenimų ir mirčių kolekcininku, pats įsivėlė į žaidimą dėl savo gyvenimo trukmės. Jis susilažino su garsiu ir aktyviu pastarojo meto kolekcininku, kuris savo turtus susikrovė lošimo namuose, Davidu Walshu. Lošėjas iš Australijos, kuris mano jog niekada nepralošia, tikisi laimėti lažybas, jei Christian Boltanski neišgyvens 8 metų. Visus aštuonis metus 3 kameros bus įtaisytos menininko studijoje esančioje Paryžiaus priemiestyje Malakoff. Iš ten vaizdas bus visą parą tiesiogiai transliuojamas į vieną olą esančią Tasmanijoje. Tuos aštuonis metus, Walshas mokės Boltanskiui tam tikrą sumą, kuo ilgiau Boltanski gyvens, tuo daugiau viskas kainuos australui. Nufilmuota medžiaga priklausys Davidui Walšui. Walshas netgi norėjo nusipirkti prancūzo pelenus po jo mirties, bet menininkas atsisakė, teigdamas ir motyvuodamas tuo, jog tikrai nenorėtų baigti gyvenimo Tasmanijoje. O be to, Japonijoje yra maža šventyklėlė kuri jam puikiai tiksianti.

Viena iš priežasčių, kodėl Boltanskis sutiko lošti iš savo gyvenimo yra ta, kad jo tikslas kaip menininko, kuris kuria darbus surištus su mirtimi, gyvenimu, prisiminimais, užduoti klausimus naudojantis viskuo, tik ne žodžiais. Daug kam šis jo poelgis nepatiko. Žinoma, kaip visada, atsirado ir tokių, kurie juo susižavėjo dar labiau. Menininkas, bet kuriuo atveju pasiekė savo — abejingų neliko. O žurnalistai Boltanskio bendrininką Davidą Walshą jau pakrikštijo Tasmanijos velniu.

Iš kelių Boltanskio paskutinių projektų galima susidaryti nuomonę, kad tai vienas drąsiausių šiuolaikinių menininkų. Stebina, o kartu ir šiurpina tai, kad jis nebijo naudoti savo asmeninio gyvenimo, kaip priemonės savo tikslui pasiekti. Ar tai tiesiog šou elementai ir noras praturtėti? Nemanau. Boltanskis jau iki tol yra pasiekęs tiek, kiek daugelis galėtų tik pasvajoti. Juolab, kad apie menininkų drąsą jis yra pasisakęs taip: „Geras menininkas paprastai yra arba labai jaunas, arba labai senas. Labai jauni menininkai yra tokie kvaili, kad neturi baimės jausmo. O kai jie tampa labai senais, jau daugiau nebebijo. Tuo tarpu tu visada bijai.“. Įdomu ar Boltanskis būdamas 65 metų amžiaus save vis dar laiko labai jaunu, ar mano kad jau yra labai senas, nes ko jau ko, bet drąsos jam nestinga. Bet jei aš lažinčiausi iš savo gyvenimo trukmės, tikriausiai tai daryčiau kol esu labai jaunas. Bent širdyje.

Les Registres du Grand-Hornu, 1997