Linas Gelumbauskas „Exellent“

Norėčiau supažindinti su dviem menininkais – Aiste Gabriele Černiūte ir Linu Gelumbausku. Jie nėra brolis ar sesuo, žmona ar vyras. Tiesiog neseniai bendrą parodą „Būsenos“ viename Vilniaus prekybos centrų („Domus galerija“) esančioje parodinėje erdvėje-salone („Meno zona“) surengę draugai ir kolegos.

Tarp jų galima surasti glaudokų saitų. Pavyzdžiui, Linas Aistę kažkada pavadino savo tapybine seserimi. Kažin ar dabar ir pats galėtų paaiškinti, ką to norėjo pasakyti, tačiau akivaizdu – meninės giminystės tarp jų esama. Visų pirma dėl to, kad abu (ir netgi panašiu metu) baigė Vilniaus dailės akademiją. Tą pačią – tapybos – katedrą. Dar toks sutapimas – abu gimę ir augę Kaune… Bet čia jau senos ir pamirštos istorijos…

Svarbiausia, kas juos jungia – aliejinis dažas. Aistė ir Linas yra tapytojai iki kaulų smegenų. Tokie, kurie nei už ką ir į nieką neiškeis aliejinių dažų ir drobės. Tai esminė, substanciali medžiaga, kurios dėka jie eina tolyn. Antras autorius siejantis dalykas – storas, „sviestiškas“ – ,,ūkiškas” dažo tepimas. Abu mėgsta pastozišką tapybą. Linas, galbūt, labiau vertina ilgesnius, platesniu potėpius. Aistė, turbūt, pripažįsta trumpesnius teptukų kirčiavimus į pagrindą. Linas iš dažų formuoja reljefus, Aistė pastaruoju metu lipdo netgi aliejines figūrėles – vadinamus dažažmogius. Trečias jungiklis – kolorizmas. Spalva Aistės ir Lino darbuose yra problema Nr. 1. Gal tai yra per daug specializuota – pripažįstama ir vertinama tik pačių tai darančiųjų (t.y. tapytojų) sferose. Panašiai kokie kompozitoriai jaudinasi dėl kokios nors tonacijos ar garso.

A.G.Černiūtė „Viena meilės istorija“

Linas Gelumbauskas „Jie“

Mano galva, abu aptariami menininkai kitiems yra įdomūs tuo, kad visgi neapsiriboja vien tapybinėmis problemomis. Jie dar yra ir poetai (ketvirtoji jungtis). Poezija glūdi ne tik darbų pavadinimuose, bet ir pačiuose potėpiuose, spalvose, motyvuose. Norėčiau rasti kokius nors atitikmenis. Tai lengviausia atlikti bandant įsivaizduoti, kokio poeto darbus būtų galima iliustruoti Aistės ir kokios – Lino darbais. Aistės atveju galima prisiminti Francis‘ą Ponge‘ą – šis siurrealizmui artimas prancūzų poetas, užsidėjęs fenomenologinius akinius, taip pat stengėsi įžvelgti daiktų sielą. Na, kad ir tokios jo įžvalgos, kuriose panašūs net motyvai bei personažai – iš Plaštakės: „Kai cukrus, pagamintas stiebuose, sublyksi žiedų gelmėj, lyg prastai išmazgotuose puodeliuose – didžios pastangos suvirpina žemę, nuo kurios staiga pakyla plaštakės“ (visų citatų atvejais naudotasi T. Venclovos vertimais) arba iš Žvakės: „Naktimis kai kada atgyja savotiškas augalas, o jo žėrėjimas išskaido apstatytus kambarius į šešėlių masyvus“. Analogijos slypi tapybiškame mastyme, šviesos ir šešėlių žaisme, tirštoje vaizdų „makalynėje“.

Lino poezija labiau susijusi su žemdirbiška pasaulėjauta, su jai būdingu gamtos ir žmogaus ryšio pojūčiu, su cikliška laiko samprata, su tam tikru žemės kvapu, kurio dvelksmas sufleruoja apie vidinio pasaulio dramas. Panašiai kaip Roberto Frosto lyrikoje. Štai Beržuose („Kada eilė sulinkusių beržų/ Šalia tiesaus pušyno išryškėję,/ Man rodosi – juos palenkė berniukas./ Bet ne berniukas kuprina kamienus,/ o šlapdriba. <…>“) ar arba Kelyje, kuriuo nėjau („Kur kelias persiskiria į du,/ Ilgai stovėjau rudens miške/ Ir troškau eiti abiem kartu./“) vaizdai tapomi analogiškais banguojančiais, plaukiančiais potėpiais, žemiškomis spalvomis.

Tapytojų paroda

Linas Gelumbauskas „Du pikti liežuviai apkalbantys angelą“

A.G.Černiūtė „Pirma eilėraščio eilutė“

Bet tai tik atitikmenys. Panašiai Aistės atveju galima aptikti meninių (nuo dramos iki fechtavimosi) ryšių su įvairių senųjų tikėjimų praktikų atributais (bet nieko bendro su juodosiomis voodoo technologijomis idėjų plotmėje!), Tbilisio Pirštų teatro aktoriais (tikrai teatrališka tapyba) arba Constantino Nivola terakotomis (plastiški erdviniai arba prie molinių pliokštumų prigludę žmogeliukai). Linas, panašiai kaip Glennas Brownas (žaidžiantis su Vakarų klasika), dekonstruoja savo mokytoją Ričardą Povilą Vaitiekūną (preparuoja šio tapinius ir žiūri kas slypi už tų sluoksnių sluoksnelių). Šiaip šie abu menininkai kuria savo poeziją, savo tapybines eiles, kuriose yra ir sentimentų bei jausmų, liūdesio bei juoko, pavasarių bei rudenų. Tai juos labiausiai ir sieja.

Linas Gelumbauskas „Peizažas su nuoroda“

A.G.Černiūtė „Kava kvepia tyliai“

A.G.Černiūtė „Labas rytas mieloji“