Kiekviena save gerbianti „supermama“ turi verti karolius, užsiimti dekupažu ar bent jau gaminti veltinio šedevrus. Begalės rankdarbių studijų duonai užsidirba mokydamos nuobodžiaujančias moteris šių amatų. Kažkada buvę įdomūs ir originalūs, šie užsiėmimai paskendo kičo jūroje. Kaip kurios amatininkės jau ieško naujų saviraiškos būdų, tad nereta lietuvaitė imasi interjerinių lėlių gamybos. Padarytos profesionalių rankų šios lėlės gali tapti išraiškingesnės už gyvą žmogų, nustebinti veriančiu žvilgsniu, detalių tikslumu. Deja vis dažniau lėlės kurias matome, pagamintos laisvu nuo namų tvarkymo laiku, primena naują barbių kartą. Tad kas yra tos lėlės — meno dirbiniai ar naujas hobis nuobodžiaujantiems?

Pirmosios pasaulio istorijoje, archeologų rastos lėlės datuojamos 2000 m. prieš mūsų erą, tokios lėlės — medinės ar molinės, buvo naudojamos dievybėms vaizduoti ritualų metu. Vėliau lėlės kaip žaislai buvo rastos vaikų kapuose Graikijoje ir Romoje. Japonijoje lėlės nuo seno buvo kultūros dalimi, japonai turi daugybę lėlių rūšių ir švenčių kurių metu lėlės atsiduria dėmesio centre, virsta maldos simboliais. Kinijoje sugalvotas lėlių teatras, prasidėjęs nuo džiovintos odos figūrėlių šešėlių, virto viso pasaulio vaikų džiaugsmu.

Viduramžiais krikščionių bažnyčia naudojo lėlių teatrus savo doktrinoms skleisti. Ilgainiui, lėlės tapo tiek Europos, tiek JAV pramonės dalimis, meninė jų vertė buvo nustumta į šalį. Vargingesnėse šeimose vyravo skudurinukės, o aukštuomenė savo atžalas lepino prabangiomis porcelianinėmis damomis, kurios savo grožiu nenusileisdavo tikroms grafaitėms ar kunigaikštytėms. Ėmė rastis plastikinės, kūdikius imituojančios lėlės, o 20 a. galiausiai atsirado ir žymioji Barbė. Tad ar lėlių menas išvis egzistavo?

Pagrindinė lėlių kaip meno forma visuomet buvo lėlių teatras, tokių lėlių kūrėjai pasižymėjo itin lakia fantazija ir kūrybiškumu. Visos kitos lėlės buvo laikomos žaislais ar aristokratų kolekcijų eksponatais. Tik dvidešimtajame amžiuje gimė lėlių kaip šiuolaikinių meno išraiškų vaidmuo, tuomet lėlės kūrė daugiausiai siurrealistinius siaubo vaizdinius. Vienas žymiausių kraupiųjų lėlių kūrėjų buvo vokietis Hans Bellmer, protestuodamas prieš nacių rėžimą ir tobulo kūno kultą jis ėmė kurti žmogaus dydžio lėles keičiamomis galūnėmis, mutavusiomis formomis, akį rėžiančiu erotiškumu. Pagaminęs lėlę, menininkas jai suteikdavo keisčiausią pozą, parinkdavo intriguojančią aplinką ir fotografuodavo. Išleido tokių fotografijų knygą. Su jo darbais dažnai lyginamos kitos menininkės, amerikietės — Greer Lankton lėlės. Taip pat persmelktos siurrealizmo, keistos ir baugios lėlės atspindėjo G. Lankton minčių demonus. Ji stengėsi kurti visuomenės atstumtuosius, išsigimėlius primenančias lėles. Taip pat kūrė lėles iš netradicinių medžiagų — plastikinių butelių, pakabų, apatinio trikotažo, skėčių laikiklių. Savo parodų lankytojus ji siekė šokiruoti įvairiomis provokacijomis ir vulgarumu.

1963 m. JAV įkurtas nacionalinis lėlių kūrėjų institutas. Neilgai trukus daugelis šalių ėmė steigti lėlininkus vienijančias organizacijas. Šių menininkų lėlės nebeprimena košmarų personažų, jos virsta subtiliomis interjero puošmenomis, tokiomis kokias pagaminti reikia turėti daug kantrybės ir kruopštumo. Tikro menininko pagaminta lėlė išsiskiria tuo, kad ji turi savo idėją ir žinią, tai nėra vien dailiai aprėdyta princesė ar fėja, tokie kūriniai turi savo nuotaiką ir energiją kurią pajunti žvelgdamas lėlei į akis. Tokias emocijas spinduliuojančias lėles galima rasti sėdinčias įvairiose parodose visame pasaulyje. Ne taip jau seniai sostinėje puikavosi rusų menininkės Sašos Petrovos porcelianinių lėlių paroda „Derlius“ kur kiekviena lėlė atspindėjo netik vaisių bei daržovių spalvas, bet ir nepastebėtus charakterius. Akiplėšiškas, lėlės tarp pirštų spaudžiančios cigaretę, žvilgsnis priverčia susigėsti, o keistas zuikis/vyras — sutrikti, pažvelgti į morkas šviežiu žvilgsniu.

Apžiūrėjus tokius darbus norisi vienareikšmiškai teigti jog lėlės yra menas. Na ir kas, kad dabar daug kas jas moka gaminti, juk ir saulėlydį nufotografuoti mokame visi, bet negalime vadintis fotografais. Žmonės įvairiai stengiasi realizuoti savo laiką, tačiau tikrosios kultūros gerbėjai visuomet sugebės atskirti meną nuo madingos laisvalaikio praleidimo formos.

Už straipsnį dėkojame Aušrinei Bandzaitei