Pirmoji pažintis su Kristianija įvyko vartant Vilniaus turistinį gidą, kur Užupis palyginamas būtent su šia erdve Kopenhagoje. Sudomino, todėl prisižadėjau tą vietą aplankyti. Ir aplankiau. Kristianija man tapo laisvės, gatvės meno, skirtingumo ir įvairovės simboliu. Nuo pagyvenusių, bet vis dar neatsisakančių laisvės ir maišto idėjų hipių, anarchistų, skvoterių, menininkų, klajoklių, valkatų iki pačių įvairiausių jaunimo subkultūrų atstovų ar tiesiog svajotojų kaip aš… Kristianiją drąsiai galėčiau pavadinti unikaliu kultūriniu projektu ir fenomenu, labiausiai priartėjusiu prie utopinės alternatyvios komunos idėjos – revoliucijos, kurią siekė įgyvendinti hipių judėjimas.

Vis dėlto jei tikitės išvysti kažką panašaus į Užupį, nusivilsite. Užupis, kur menininkai vis dažniau tampa tik pašaliečiais, pavertusiais rajoną patrauklia ir inovatyvia kaimynyste, bet būstus užleidę didesnį ekonominį kapitalą turintiesiems, per daug skiriasi nuo Kristianijos, kad išvis būtų galima lyginti. Šios erdvės nėra nei viena kitos atitikmenys, nei kopijos ar simuliacijos. Bent jau kol kas.

Kristianijos istorija prasidėjo prieš keturis dešimtmečius (1971 m.), kai grupė hipių išpjovė skylę kareivinių teritorijos tvoroje ir užėmė nenaudojamus pastatus. Tai buvo protestas prieš augantį vartojimą, neįkandamas būsto kainas Kopenhagoje ir kapitalistinę, vis labiau varžančią visuomenę. Nedidelė iniciatorių saujelė greitai išaugo iki kelių šimtų narių grupės, iškėlė savo vėliavą, pasivadino Kristianija ir pasiskelbė save nepriklausomais nuo Danijos įstatymų. Dėl pakankamai didelio maištininkų skaičiaus bei jų deklaruojamų liberalių laisvės ir tolerancijos vertybių miesto valdžia nesiėmė išvaikyti šios autonomiškos komunos, o tiesiog pavadino tai socialiniu eksperimentu.

Eksperimentu, kuris gyvuoja iki šiol, apima 34 hektarus teritorijos Kopenhagos centre ir beveik tūkstantį bendruomenės narių. Per tiek metų buvusi tolerantiška ir liberali bendruomenė bei jos laisvės utopija iš dalies išsigimė — Kristianija pastaraisiais metais susiduria su vis didesnėmis problemomis ir jos likimas tampa miglotas. Smurtas, agresija svetimiems, narkotikų vartojimas ir platinimas (ir ne vien lengvųjų, kurie iki 2004 metų buvo paskelbti legaliais ir toleruojami Kopenhagos valdžios), kovos dėl dominavimo narkotikų rinkoje, vertinga žemė miesto centre, kuri vis labiau traukia privataus sektoriaus dėmesį ir, galų gale, Danijos paskelbta ir gana agresyviai vykdoma Kristianijos „normalizacijos“ politika.

Kita vertus, Kristianija nėra vien tik „Pusher“ gatvė, kurioje vyksta narkotikų prekyba, platintojų kovos, riaušės tarp vietinių ir policijos pajėgų bei kuri yra labiausiai matoma bei atpažįstama turistų. Pirmiausiai, Kristianija yra žmonės, jų kūrybiškai sutvarkytos trobelės, gamta pačiame miesto centre, kuriami menai, auganti trečioji laisvų gyventojų karta ir vis dar gyvuojančios bendruomeninės idėjos. „Pralaimėtojų rojus“ remiasi kūrybingumo, ekologiškumo, kolektyvinės atsakomybės ir laisvės veikti, pasipriešinti bei kalbėti vertybėmis. Tai bendruomenė sakanti griežtą „ne“ mašinoms ir motoriniam transportui, vagystėms, smurtui, ginklams, neperšaunamoms liemenėms, stipriesiems narkotikams ir įvairioms jėgos subkultūroms (skinheadams, baikeriams ir pan.). Nors daugumos jų pastaraisiais metais jie neišvengia, tai vis dar bohemos ir kartais paskutinės vilties kampelis. Kaip vienas menininkas, gyvenantis Kristianijoje jau daugelį metų, pasakė: „Aš neturiu būti turtingas, kad mėgaučiausi laisve“.

Menas ir Kristianija neatsiejami dalykai ir tai, ko gero, yra vienintelis panašumas su Vilniaus Užupiu. Scenos menams, muzikai Kristianija turi keletą scenų ir kitų erdvių; vizualiniai menai slepiasi įvairiausiose dirbtuvėse didžiulėje teritorijoje. Kita vertus, freskos, graffiti, skulptūros — tai, ko nepastebėti įžengus į Kristianiją tiesiog neįmanoma. Jau prie vieno įėjimų pasitinka Marciannos Rydvald, vienos žymiausių Kristianijos tapytojų, freska „Norų medis“ (1997). 2006 metais vieną šios tapytojos darbų įsigijo ir Danijos Nacionalinis Muziejus. Šiuo metu M. Rydvald gyvena Havajuose, bet jos idėjos ir estetinė raiška matoma keliuose visiems prieinamuose darbuose Kristianijoje.

M.Rydvald „Norų medis“ (1997)

„Hipių mieste“ labai mėgstama ir gerbiama taip pat yra fotografė Charlotte Ostervang. Nepaisant to, kad Kristianijoje gyveno tik epizodiškai. 2008 metais ji išleido Kristianijos gyventojų portretų albumą su trumpomis jų istorijomis — kaip pati sako, „nes jie yra žmonės, kurie didžiuojasi savimi ir savo gyvenimu“. Ostervang surengė ir parodą pačiame Kopenhagos centre, lauko ekspozicijoje — erdvėje, per kurią skubėdami į darbą praeina dauguma „normalizacijos“ politikos šalininkų. Tylus protestas?

Dalis Kristianijos gyventojų pagal Charlotte Ostervang

Dar šešioliktame šimtmetyje Thomas More kalbėjo apie utopiją kaip apie salą, apsuptą jūros ir nuo lankytojų sergėjamą uolėtų krantų, apsaugotų gamtos ir meno. Utopiniai projektai šiais laikais — ekokaimai, miesto komunos, religiniai kaimai, kolektyviniai skvotai — visi jie ieško jų suvokimu idealios bendruomenės ir tobulo alternatyvaus gyvenimo būdo. Vis dėlto utopija dažnai ir lieka tik utopija — nepilnu ir neužbaigtu projektu. Neužbaigtu todėl, kad realios vietos visuomet susiduria su pasipriešinimu, išorinėmis įtakomis ir problemomis. Tą įrodė ir Kristianijos atvejis, 9 ir 10 dešimtmečiuose buvęs hipių, laisvės ir tolerancijos rojumi ir tik paskutinę dekadą susiduriantis su rimtais išlikimo klausimais. Kita vertus, jei laisvės utopija būtų taip lengvai įgyvendinama, ar ją iš viso būtų galima vadinti utopija?

„I think it‘s a symbol, a symbol of liberty“ (Kristianijos gyventojas).

Už atradimą dėkojame: Sigitai Doblytei