Knygos autorius Dainius Kinderis – keliautojas, žurnalistas, fotografas, aktyviai keliauti pradėjęs 1998 metais, per tą laiką aplankęs per 70 šalių 4 žemynuose. Nerami keliautojo siela veria ant patirties grandinės vis naujas šalis, o išbandymai bėgant metams tampa vis labiau ekstremalūs. 2006 metais pelnęs pirmojo Lietuvos Magelano titulą, po dviejų metų Kinderis išleido savo pirmąją nuotykinę apybraižą „Atgal į Afriką“ (2008, „Tyto alba“, Vilnius). Knygoje autorius aprašo ekstremalius įspūdžius, pateikia autentiškas nuotraukas iš kelionės vakarine Afrikos pakrante iš šiaurės į pietus – nuo Maroko iki Pietų Afrikos Respublikos.

Pratarmėje autorius Afriką pristato kaip nepakartojamą, kupiną stebuklų žemyną, kviesdamas skaitytoją panirti tarsi į pasaką: „Atveriu Afrikos skrynią. Pasaka prasideda“. (P. 8). Išties, knyga mena pasakų rinktinę – patogi, didelė, nemažu šriftu, tarsi pasakėlė vaikams su daugybe iliustracijų. 269 puslapių dienoraštyje pateikiama ne statistinė informacija apie šalis, ne tautinių patiekalų ragavimas ir ne žavėjimasis neprilygstama gamta. Kaip ir kiekvienam autostopininkui, taip ir Kinderiui, svarbiausi yra sutikti žmonės. Biurokratai muitininkai ir turgaus prekeiviai, naivūs sibiriečiai ir pamišęs europietis, nuoširdūs ir svetingi afrikiečiai ir įžūlūs egiptiečiai vaikai – visi stebuklingais būdais susitinkantys nesibaigiančiame kelyje. Galima būtų net palyginti knygą su garsiuoju J. Kerouaco romanu „Kelyje“ dėl nuoširdaus smalsumo ir hipiško atsipalaidavimo.

Knygoje piešiama Afrikos realybė paprasto keliaujančio turisto akimis, nėra hiperbolizuotų, patetiškų aprašymų, herojiškų asmenybių, lakios vaizduotės sukurtų situacijų. Autorius nesistengia įtikti skaitytojui, nekuria psichologizuotų, gerai apgalvotų dialogų. Pradejusi skaityti knygą, pasakojime pasigedau detalesnio vietovės, sutiktų žmonių, daiktų aprašymo, leidžiančio skaitytojui keliauti kartu ir susikurti „savo“ Afriką. Tačiau susižavėjusi autoriaus gyvumu, šmaikštumu, nejučia ėmiau jį teisinti, kad nuoseklus detalių aprašymas tokioje kelionėje netenka prasmės – nugali autentiški ir nesibaigiantys įspūdžiai. Palikęs patogią buitį, komfortiškas civilizuoto gyvenimo sąlygas, per juodajį žemyną Kinderis juda pakeleivingomis mašinomis, motociklais, sunkvežimio priekabose, pėsčiomis, miega laukinėje gamtoje ar pas sutiktus vietinius žmones, kovoja su iškylančiomis problemos, pavojais bei pačiu savimi – dažnai trūksta vandens, maisto, kyla pavojus gyvybei…. Ar daug kas ryžtūsi tokiai kelionei?

Viename „Interviu su klajokliu“ Kinderis teigia, kad tokie, kaip jis, keliautojai autostopu Lietuvoje jau sudaro ištisą ir labai savitą kartą. Šie žmonės niekada neiškeis prišiukšlintų Afrikos kaimelių gatvių į tviskančių didmiesčių prospektus, nors, jei pasitaikys pakeleivingas automobilis, gali nuvažiuoti ir į didmiestį. Jie be galo kantrūs, jiems svetimas pretenzingumas, kaprizingumas, jie nereikalauja dėmesio savo personai. Jie nevaidina drąsuolių ir neturi jokių tikslų, išskyrus norą alsuoti kartu su gamta, gyventi jos ritmais, girdėti joje gyvenančių žmonių muziką, matyti jų buitį, su kuria niekada nesusipažins autobusu ar lėktuvu keliaujantis turistas. Jie tiki stebuklais ir būtent todėl stebuklų jiems nutinka. Jie vienodai žvelgs ir į viskuo apsirūpinusius britų keliautojus, ir į skurdžius pasų padirbinėtojus, nenusuks akių nei nuo gatvės narkomano, nei nuo vudu kulto šventiko. Juos sunku suprasti tiems, kam kelionė pas gimines į kaimą atima daug nervų ir sveikatos. Jie to ir nesiekia. Yra gyvenime svarbesnių dalykų nei patogūs namai ir televizorius. Net pralaimėjus ginčą, dėl kurio buvo pradėta kelionė, tuoj apie jį pamiršta, nes „laimi kai ką daugiau nei garbė ir tuščias azartas“ (P. 142). Ir tai įkvėpia.

„Atgal į Afriką“ negali būti priskirta nei „elitinei“, nei „masinei“ literatūrai, nes paremta gyva, su nieku nepalyginama patirtimi. Kinderio rašymo stilius – lengvas ir šmaikštus, priverčiantis nuoširdžiai nusišypsoti. Dulkėtos, neretai bauginančios Afrikos aprašymas nebūtų toks įdomus be gebėjimo patraukti per dantį patį save, pasijuokti iš kartais jau atrodytų beviltiškų situacijų. Apskritai visa knyga kupina optimizmo, šviesaus tikėjimo ir meilės žmonėms. Įdomu, ar kas ryžtųsi šią knygą versti į kitas kalbas ir pasiūlyti ją užsienio skaitytojams? Drįstu abejoti. Panašu, kad užsienyje gerokai daugiau rašančių keliautojų, savo įspūdžius išliejančių popieriaus lape ar bent jau internetiniame blog‘e.

Džiugu, kad ir lietuvis skaitytojas žinių gali semtis ne tik iš geografijos vadovėlių ar užsienietiškų laidų apie keliones, bet ir keliaujančių bei savo patirtimi pasidalijančių tėvynainių. Savitai, autentiškai plėtojama kelionių literatūros tradicija skaitytojui atskleidžia tai, ko dažniausiai nepamato paprastas keliautojas. Kelionių rašytojo užduotis – atskleisti nefasadinį, ne daugybėje žurnalų aprašytą lankomos šalies veidą. Būtent tokia Kinderio „Atgal į Afriką“ – kupina pavojų, skurdo, bado, iššūkių. Ši knyga – puikiausias įrodymas, kad sėkmę nuo nesėkmės skiria mažutė, kartais vos pastebima riba ir jeigu įstengsi išsilaikyti dar bent akimirką, galbūt tau pasiseks.

Už straipsnį dėkojame Ingai Kreivėnaitei.