Jau kuris laikas seku menininkus, kurie didžiąją savo laiko dalį praleidžia gyvendami ir kurdami užsienyje, bet vis tik reprezentuoja mūsų šalį tarptautiniame meno pasaulyje. Vienas tokių pavyzdžių yra Žilvinas Kempinas, kuris nuo 1998 metų gyvena ir dirba Niujorke. Žilviną dar 2007 metais žurnalas „Art Review Magazine“ įtraukė į 25 ateities menininkų, kuriuos verta žinoti, sąrašą. Lietuvis taip pat gavo „Calder Prize“ ir „Atelier Calder Residency“ apdovanojimą, jis yra laimėjęs ir ne vieną mažesnę premiją, bei dvi stipendijas.

Lietuva yra per maža, kad galėtų išlaikyti savo gabiausius kūrėjus čia. Menininkai įgydami išsilavinimą svečiose šalyse siekia įsilieti į platesnę ir geriau matomą meno pasaulio erdvę. Deja todėl, kai kuriuos Lietuvą garsinančius menininkus ir jų darbus mes retai matome būtent Lietuvoje. Žilvino Kempino instaliacijos, kurių stilius labiausiai jį ir išgarsino pasaulyje, Lietuvoje buvo eksponuojamos tik kartą. ŠMC (Šiuolaikinio meno centras) 2007 metais pristatė jo personalinę parodą, kurią sudarė dvi instaliacijos „Paralelės“ ir „Skraidanti juosta“.

Instaliacija „Tūba“

Pirmą kartą perskaitęs apie Žilviną Kempiną internete ir susiradęs jo darbų nuotraukų likau truputį nusivylęs. Tuo matyt instaliacijos ir skiriasi nuo kito vizualiojo meno, jų aura, bei poveikis jaučiamas tik matant savo akimis, paskirtoje vietoje ir numatytu laiku. Šiuolaikinio meno centre savo akimis išvydęs šiuos kūrinius pakeičiau nuomonę, nes atrodo iš pirmo žvilgsnio elementariomis ir kiekvienam prieinamomis priemonėmis Žilvinas sukuria darbus, kurie žavi paprastumu, bet ir turi keistą poveikį. Kaip sakoma genialumas slypi paprastume, būtent taip būtų galima apibūdinti šią kūrybą. Pirmoji instaliacija „Paralelės“ tai horizontaliai kas kelis centimetrus, virš parodą lankančių žmonių galvų, per visą salės ilgį ištemptos video juostos. Kas dar? Daugiau nieko, tik juostos transformuojančios didelės baltos salės erdvę. Šios juostos sąveikauja su žmogaus judesių sukeltais nedideliais oro gūsiais ir vos pastebimai plazda, taip pakeisdamos salės erdvės suvokimą. Salė tarsi padalinama į dvi atskiras dimensijas (paraleles, kaip pavadinime), dvi skirtingas erdves. Malonu yra tai, kad jautiesi lyg vaikščiotum meno kūrinio viduje, tampi interaktyvus dalyvis.

Žilvinas Kempinas „Transmediale” festivalyje

Kitas Žilvino darbas, demonstruotas Šiuolaikinio meno centre pavadinimu „Skraidanti juosta“ taip pat paliko didelį įspūdį. Instaliacija pirmą kartą buvo eksponuota Niujorke Spencer Brownstone galerijoje 2004 m. Vėliau buvo rodyta Paryžiuje, Palais de Tokyo 2006 m. Tačiau Vilniuje šiaurinėje salėje eksponuota instaliacija buvo dvigubai didesnė nei iki tol rodytos. Salės centre ratu išdėstyti industriniai ventiliatoriai ore išlaiko didžiulę video juostos kilpą. Štai kaip šis kūrinys buvo pristatomas lankstinukuose ir parodos aprašuose: „Aukštąsias technologijas simbolizuojančios video juostos kova su gravitacijos dėsniais yra įgyvendinama itin minimaliomis priemonėmis, todėl ši instaliacija labiau primena poetinį gestą, nei įprastą materialią instaliaciją.“ Sutinku su šiuo teiginiu. Juosta besisukanti ir sklandanti ore kaip drugelis atrodo tokia lengva ir poetiška, o sunkūs ir monumentalūs industriniai ventiliatoriai priešingai, atrodo bando savo jėga juostą „nuvyti“.

Dar vienas ypač palankaus ir plataus vertinimo pasaulinėje meno sferoje susilaukęs Žilvino Kempino kūrinys vadinasi „Tube“. Su šiuo kūriniu menininkas 53-joje Venecijos bienalėje vykusioje 2009 metais atstovavo Lietuvos šiuolaikinio meno sekciją. Instaliacija buvo atrinkta iš keturių pateiktų kūrinių, jį atrinko LR Kultūros ministerijos ekspertų komisija. Lietuvoje „Tūba“ pavadinta juodai-balta 26 metrų ilgio instaliacija sudaryta iš stačiakampio, kvadrato, apskritimo ir tiesių. Čia vėlgi yra naudojama skulptūrine medžiaga tapusi, vadinama Žilvino Kempino vizitinė kortelė, video juosta.

„Tūba“ nieko nereprezentuoja ir nesimbolizuoja, ja nesiekiama nieko papasakoti, tačiau ji veikia kaip jutiminis instrumentas. Instaliacijoje naudojamos paprastos ir elementarios priemonės, kurios priartėjus sukuria įdomų vizualų poveikį stebėtojui. Matematiškai tiksliai geometrinių figūrų sistemoje tarp kietų buitinių medžiagų naudojama video juosta perteikia cilindro formos iliuziją erdvėje, kuri stipriai reaguoja į kiekvieno žmogaus judėjimą, prieinant arčiau ar nutolstant. Einant cilindro (tūbos) vidumi, sunku nustatyti atstumą iki plonų horizontaliai supančių video juostų. Tūba reaguoja į bet kurį stebėtoją, taip pat ir į šviesą, tarsi gyvas darinys -  kiekvieną kartą žiūrint į ją iš vidaus matomas skirtingas vaizdas, sukeliantis vis kitus pojūčius.

Šiuo metu publikacijos apie Žilviną Kempiną pasaulinėje spaudoje yra dažnas reiškinys. Apie jį rašo Art In America, The New Yorker, Art Review Magazine ir kiti. Lietuvių menininką atstovauja prestižinė „Yvon Labert“ galerija, kuri yra įsikūrusi Niujorke ir Paryžiuje, taip pat galerija „Vartai“. Žilvinas Kempinas dalyvavo ir šių metų „Transmediale” festivalyje, Berlyne. Neabejotina, jog tokie lietuvio laimėjimai kelią Lietuvos prestižą tarptautinio meno kontekste. Tik labai gaila ir paradoksalu, bet lietuviai jo kūrinius pamatyti gali labai retai, viešėdami Paryžiuje ar Vienoje. Įdomu ar pakviesti Žilviną Kempiną į Lietuvą yra taip brangu ar mūsų galerijų kuratoriai tiesiog linkę tenkintis meno pasaulio vidutinybiėmis, nepagalvodami, jog galėtų mums duoti galimybę artimiau susipažinti su jau pripažinto ir įvertinto lietuvio menininko darbais. Palinkėsime Žilvinui Kempinui ir toliau sėkmingai kurti, tikėkimės artimiausiu metu Lietuvoje atsiras daugiau galimybių pamatyti ir įvertinti menininko kūrybą.

Už straipsnį dėkojame Donatui Jankauskui.