Foto: Karolis Sabeckis

Prologas trumpas. Klasikiniams dramaturgams reikia klasika tampančių režisierių — ir todėl šiek tiek lengviau rašyti apie jų bendrus kūrinius. Tada galima praleisti tą dalį apie pasiekimus ir nuopelnus visuotinei kultūrai — jie ir taip akivaizdūs. Tarkime, žodis „Šekspyras“ jau senokai yra labiau simbolis, nei pavardė. Visgi, paėmus vos vieną simbolį, sudėtinga išplėsti jį į išskirtinę interpretaciją. Kartu galima prijungti naujų prasmių paryškinus kai kuriuos mažiau matomus akcentus ir pridėjus modernumo (nors bendroji žmonijos idėja nekintanti, visgi prastas tonas yra juoktis iš praėjusio amžiaus sąmojų). Įvyksta reakcija, rezultatas — Oskaro Koršunovo teatro „Hamletas“.

Pasižiūrėjęs į veidrodį, gali atsidurti pelėkautuose. Nesvarbu, ar esi beprotis, ar princas, ar karali(a)us juokdarys. Gal visi trys kartu. Gal trys aptariamos, ir dar keliasdešimt antraeilių rolių, kurias galima atlikti net neužsitepus grimo. Dėl kiekvieno savos kasdienybės personažo nėra prasmės kaskart sėstis prie veidrodžio ir pieštis naujo veido. Juk kiekvieną kartą rizikuoji priešais pastebėti keistą tipą, klausiantį: „Kas tu esi?“. Žaidžia nebe baltieji prieš raudonuosius, čia tu prieš save. Laimėjęs išprotės, pralaimėjęs irgi. Skirtumas priklauso nebent nuo laiko — kiek truks, kol gerklėj pajusi metalą. Rapyra, pelėkautai ar gyvsidabris — nebėra svarbu, kokia forma. Tavo laikas spektaklyje baigėsi, užleisk vietą kitam.

Apie OKT „Hamletą“ sunkoka kalbėti neminint atspindžių. Veidrodžiai riša žiūrovus su personažais, personažų vidų su vaidmeniu, kurį jie atlieka savo gyvenime. Klaudijaus (Dainius Gavenonis) kaltė dėl nužudyto brolio gali virsti spjūviu ant žiūrovo atspindžio. Stebėtojai nusikalsta ne mažiau nei patys veikėjai, nes jie tik žiūri, bet nieko nekeičia. Hamletas ilgai buvo tokioje — stebėtojo — padėtyje. Gal dėl to Dariaus Meškausko personažas — subrendęs ir išsodrinęs savo neapykantą, jo pamišimas apskaičiuotas. Kuriasi susivijęs daugiasluoksnis konfliktas — dabartinis karalius kovoja ir su savo dvilypumu (D.Gavenonis įkūnija tiek Klaudijų, tiek ir mirusio karaliaus šmėklą), ir su Hamletu, teisėtu paveldėtoju.

Svarbiausi paties Hamleto nesutarimai kyla viduje, stebint tai, kas dedasi aplink — nepateisinama motinos (Nelė Savičenko) išdavystė nukreipia į nepasitikėjimą moterimis, tai kartu sutrukdo santykius su Ofelija (Rasa Samuolytė). Bendrasis dekadansas rūmuose stabilumo taip pat nesuteikia. Ofelijos tėvas Polonijus (Vaidotas Martinaitis) — pigaus nuolankumo ir veidmainystės maestro. Rozenkrancas ir Gildensternas, du dvaro freilinai, papildo spektaklį metroseksualiu šarmu. Greta jų gyvumo įneša guvūs sargybiniai ir Hamleto draugas Horacijus (Julius Žalakevičius), chuliganišku linksmumu prataškantys gedulingą atmosferą.

Ji kuriama puikiai derinant garsą ir apšvietimą, jutimas slenka nuo malonaus sunkumo iki grėsmingos padūmavusios mistikos. Laikas nuo laiko slėgimą prastumdo raudona juokdario nosis ir ją dėvintis nebylus padaras, skleidžiantis lengvą paranoją. Neaišku, ar jis atspindi emociją (kaltė? išdavystė? agresija?), ar tai tik dekoratyvus kontrastas mirusiam rūmų klounui Jorikui.

Scenografija subtili, nukreipianti į Šekspyro „Globus“ teatro iškabą, skelbusią, jog vaidina visas pasaulis. Pagrindinis elementas — staliukai grimuotis su veidrodžiais. Viena įdomiausių vietų spektaklyje dar labiau pagilina teatro teatre idėją: čia vyksta keliaujančių aktorių spektaklis, kurį Hamletas panaudoja demaskuojat nusikaltėlius. Karališkasis dvaras kartu ir stebi pasirodymą, ir jame vaidina. Aukščiau visko stovintis Hamletas režisuoja, iš motinos ir patėvio reakcijų mėgindamas išskirti patvirtinimų apie tėvo nužudymą. Panašu, jog Hamletas yra lėlininkas, manipuliuojantis savo žaislais mechaninėmis šypsenomis. Jų dirbtinumas yra įrodymas, kad spėjimai tikri.

Tikrovės ir abejotinų jos atspindėjimų santykis negali vesti prie jokių išvadų. Kiekvienas turi savo realybės versiją, priklausomą nuo asmeninio patyrimo. Ji kuriama stebint aplinką ir bandant nuvalyti daugiasluoksnį grimą, dengiantį grynąją daikto idėją. Dažnai tai nėra įmanoma. Bet gal ir nėra svarbu — miręs karalius niekuo ne pranašesnis už savo mirusį juokdarį.