Kas yra Himalajai tikriausiai žinome visi. Siauras žemėlapio ruožas, vagojantis Kinijos teritorijos pietvakariuose sienas, ties Tibeto plynaukšte. Tai atšiaurios rytų gamtos bei jos galios pavyzdys, tuo pat metu – Pasaulio stogas. Dabartinėje Kinijos teritorijoje esančių kalnų gūbrių ir tibetiečių budizmo šventyklų grožį atpažįsta bei garbina daugelis pasaulio šviesuolių ir kovotojų už laisvę. Įstabus Tibeto šalies grožis, pasiglemžtas diktatoriškų jėgų gniaužtų, jau šešis dešimtmečius skendi nelaisvės tamsoje, kuomet 1950 m. buvo įbruktas į svetimos valstybės glėbį.
Kai kurie gal yra susipažinę su šiuo pasaulio stebuklu kiek giliau: religiniu ir kultūriniu aspektu. Kai kurie galbūt pažįstami paviršutiniškiau: matytais straipsniais, nuotraukose, atsitiktinių istorijų nuogirdose, pasakojimuose. Kai kurie gal net aplankę ir įsitikinę šio stebuklo didybe patys… Tačiau yra tokių, kurie iš pirmo žingsnio pamilsta tai, ką pamato bei sugrįžta vėl, ir vėl lyg nematomos rankos vedami, kad pajustų dar kartą. Vienas tokių, savo aštriu žvilgsniu ištyrinėjęs šias kampuotas pasaulio stogo viršūnes, užfiksavęs jos laukinę sielą šviesos meno būdu žmogus. Dvasingumą ir kūrybą sujungdamas į sielos atšvaitų istoriją, pasitelkęs sakralinių erdvių kelionių maršrutus ir fotografiją, laisvasis keliautojas skinasi kelią į Tibeto šerdį.
Tikriausiai jau pažįstate kas jis. Tai žymusis keliautojas, fotografas ir japoniškos poezijos kūrėjas – Paulius Normantas. Save jau seniai pakrikštijęs Budos kariu, ir pasivadinęs budistiniu lietuvišku vardu – Laisvas Vėjas, menininkas save vadina trumpiau – Lai Vėjumi.
Tik žmogus – vėjas gali šlamėti lengvu žingsniu per kalnų viršūnes, su nenuilstančia ir pastabia foto-objektyvo akimi, nešti vis naujus Himalajų lobyno brangakmenius į pasaulio šviesą. Garsus fotomenininkas, viso pasaulio pilietis, Paulius Normantas, išmaišęs kiaurai Himalajų kalnynus, tikina, kad jo širdis liko juose. Dabartinis fotografo tikėjimas yra rytų filosofijos ir krikščionybės sintezė. Leisdamasis į eilines ekspedicijas po pasaulį, Lai Vėjus išpažįsta vienintelę religiją – Dievą viduje, kuris yra visų pasaulio religijų atstovas viename asmenyje. Gėrį ir šventovių energiją gerdamas, lyg saldžia mantra išklodamas savo kelius ir takelius po daugelio negirdėtų tautelių kaimus ir gyvenvietes, fotografas keliauja liesdamasis prie gyvų ir akinančių savo tyru baltumu kitataučių sielų veidų, šerpetotos, grubios kalnynus juosiančios gamtos rankos, pirmykščiu gaivališkumu dvelkiančių gyvenviečių.
Fotografas išleido jau vienuolika fotografijos albumų, kuriems medžiagą sukaupė ekspedicijų metu, tiriant rytų šalių gamtos bei gyventojų kultūrinį, dvasinį aruodą. Menininkas tikisi papildyti šių albumų gretas dar bent dešimčia panašių, tik naujų. Paskutinis fotoalbumas – „Auksinis Budos vėjas“, išleistas 2009 m. gruodį buvo puiki dovana pasitinkant Naujų metų pradžią. Šis albumas kaip ir ankstesni dalinasi kelionių metu surinktu dvasiniu ir kultūriniu rytų šalių palikimu. Taip pat, pakelia, nuneša savo auditoriją, kur ir ankstesni Pauliaus Normanto kelionių nuotraukų rinkiniai – į kultūros, tradicijų ir būties, dvasingumo šaknų paieškų erdvę, išorėje ir žmogaus viduje.
Dauguma P. Normanto nuotraukų albumų „spalvinama“ juodai-baltai, kone grafine maniera. Menininkas jose išryškina faktūrą, formas, nuotaikas. Jo objektyvo akis išlieja eiles popieriuje apie dvasingumą, žmonių sielų taurumą ir naivų gyvybės ir žmonijos susijungimą viename gyvenimo momente. Nuotraukoje. Fotografas stengiasi išgvildenti gyvybės laikinumą, tradicijos tęstinumą ir sakralinę rimtį, tvyrančią aplinkoje. Spalvomis P. Normantas išmargina šventyklas ir nerimastingus, pavėjui besiplaikstančius vienuolių ryškiaspalvius apdarus. Šiose nuotraukose gyvena šimtmečiais tęsiama tradicija, išsiskleidžianti visu didingumu esamoje akimirkoje. Pagrindinį vaidmenį atlieka mistifikuotas buvimas dabartyje, susitaikymas su būtimi, apjungiant visa tai šventu ritualu, amžių tradicija. Tai ypač ryškiai pastebima menininkui fotografuojant paskutinę išlikusią rytuose Butano karalystę. Šiame albume fotografo objektyvas pražysta gyvomis spalvomis, kompozicija, liepsningu medžiagų ir spalvų šokiu formoje.
Fotografo kūrybinei ugniai labai artimos japoniškos haiku eilės. Rinkinyje „Baltas“ pinasi žodžiai ištrūkę iš autoriaus sielos glūdumos su natūraliais Himalajų gamtos atvaizdais. Fotografijų albume išmoningas fotografo žvilgsnis rėžia griežtas, juodai-baltas, figūrines, faktūriškas ir formas išryškinančias žvilgsnio skaidres. Tai lyg laiškai iš Himalajų, juose išdygusios gyvybės – vaikų akyse.
Fotografo gimtinė – Lietuva. Čia jis visuomet sugrįžta, nors ir kaip toli būtų iškeliavęs. Tačiau Vengriją laiko savo antrąja gimtąja žeme. Jis yra šios šalies pilietis jau šešiolika metų. Vengrijoje išaugo jo vaikai: sūnus ir dukra.
1992 m. P. Normantas buvo apdovanotas Vengrijos valstybės „Pro Cultura Hungarica” medaliu už nuopelnus kultūros srityje. Daugelis parodų surengta būtent šioje valstybėje. Tad, nenuostabu, kad pirmiausius valstybinius apdovanojimus jis nuskynė būtent Vengrijoje. Jau po septynerių metų buvo pripažintas menininko indėlis ir į Lietuvos kultūrinį gyvenimą – Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu. Vėlesni kūrybos metai taip pat buvo vainikuoti gausiu premijų ir apdovanojimų Lietuvoje bei Vengrijoje lietumi. Žymaus fotografo autorinės parodos buvo rengiamos tokiose pasaulio valstybėse kaip: Indija, Nepalas, Kambodža, Tailandas, Prancūzija, Airija ir kt. Europos bei Azijos šalyse. Paulius Lai Vėjus – tai gilų įspūdį paliekantis keliautojas ir fotografas, poetas, nešantis gėrio, grožio ir būties didybės žinią į Lietuvą bei pasaulį, savo subtilių sielos atspindžių – laiškų pavidalu.
Už straipsnį dėkojame Agnei Bartišiūtei-Janušienei.
Nuotraukos: Paulius Normantas.
