Nuotraukų autorius: Karolis Sabeckis

Vasario mėnesį Kazys Varnelis šventė savo devyniasdešimt trečiąjį gimtadienį. Alsėdžiuose gimęs, Kauno meno mokykloje, Vienos meno akademijoje tapybą studijavęs menininkas išgarsėjo Jungtinėse Valstijose (ten gyveno Čikagoje ir Stokbridže) savo dekoruotomis bažnyčiomis ir, svarbiausia – op meno, minimalizmo stilistikai priskiriama tapyba bei erdvinėmis konstrukcijomis. Jo darbų yra šešiuose JAV muziejuose, privačiuose rinkiniuose. Visą gyvenimą K. Varnelis taip pat kolekcionavo įvairius su Lietuvos istorija ir kultūra susijusias vertybes, Vakarų Europos ir Tolimųjų Rytų meno eksponatus. 1998 metais menininkas ir kolekcionierius grįžo į Lietuvą. Savo kūrybą ir kolekciją jis padovanojo Tėvynei. Vilniuje veikia Kazio Varnelio namai-muziejus (Lietuvos nacionalinio muziejaus filialas), kuriuose K. Varnelis ir gyvena su savo žmona. Siūlome pokalbį su menininku.

Vidas Poškus. Paprastai teigiama, kad lietuviška tapyba yra koloristinė. Remiantis šiuo aspektu galima teigti, kad Jūs nesate tikras spalvininkas. Juolab, kad ir 7-9 dešimtmečių tapyba – vadinamasis optinis, minimalistinis periodas (manau – reikšmingiausias Jūsų kūrybinėje karjeroje) pasižymi ir achromatinių kompozicijų gausa. Tad norėčiau paklausti koks spalvos statusas yra Jūsų tapyboje? Ar tikrai jos ten nėra? Ar laikytumėte save koloristu?

Kazys Varnelis. Spalva man tikrai nėra antraeilis dalykas. Kiekvieno paveikslo siluetas, formatas, atskirų elementų piešinys reikalauja specifinės spalvos. Šioji formuoja bendrą nuotaiką, sprendžia kompozicijos ypatybes. Jos dėka kiekviename darbe sprendžiami vis kiti uždaviniai. Tapydamas įsisąmoninu, kad egzistuoja daugybė raudonos, mėlynos, žalios variantų ir nuo to priklauso kompozicijos pobūdis. Antai, raudona gali būti įvairaus charakterio. Ypač įspūdinga yra purpurinė. Taip pat mėgstu mėlyną. Maloniausia būna išsirinkti, surasti dar nematytą, nenaudotą. Kai pasirenku vieną ar kitą spalvą ir pamatau, jog „pataikiau“, apima džiaugsmas – kodėl iki tol tokios ar kitokios nenaudojau? (Tačiau spalvai nesuteikiu simbolinių reikšmių). Santūriau žvelgiu į rudą spalvą – ji regisi kiek nuvalkiota. Ypač lietuviškoje tapyboje. Visi ją naudoja! Iš kitos pusės (kalbant apie tą pačią rudą) – spalva yra spalva. Nėra blogos ar neįdomios spalvos. Ir bet kokiu atveju ją galima visiškai kitaip, naujai panaudoti – tai nepriklauso nuo to, ar kiti ją naudoja, ar nenaudoja…

Įdomiausia yra tai, kad kai dar mokiausi Kauno meno mokykloje, vienas iš argumentų, kodėl su Vytautu Kasiuliu perėjome iš J. Vienožinskio klasės pas Stasį Ušinską, buvo tas, kad pirmasis pasirodė vidutinišku, netgi silpnoku spalvininku. Ypač savo portretinėje tapyboje. S. Ušinskas – kitas reikalas – atrodė kur kas stipriau…

V.P. Kas darė įtaką Jūsų kaip menininko formavimąsi? Ar laikytumėte S. Ušinską tuo Mokytoju, kuris padarė didžiausią įtaką?

K.V. Negaliu teigti, kad man tiesiogiai darė įtaką vien tik jau paminėtas S. Ušinskas. Stiprią įtaką darė tėvelis (o ir mama, nors ji su daile neturėjo nieko bendro – buvo paprasta kaimo moterėlė). Ir net ne savo kūriniais, o pačiu gyvenimo būdu. Jis tapydavo, droždavo skulptūras bažnyčioms. Turėdavo daug užsakymų, paprastai sėdėdavo lauke ant namų laiptų ir drožinėdavo. Ypatinga buvo ir namų atmosfera. Papunis namų vidų buvo ištapęs architektūrinėmis detalėmis, peizažais. Vėliau tai viskas sudegė. (Alsėdžiuose buvo nupirkta priešgaisrinė įranga. Jos visiškai neišmanęs viršaitis sausos vasaros dieną nusprendė išbandyti. Bandydamas numetė nuorūką – sudegė visi Alsėdžiai. Mūsų namas buvo miestelio pakraštyje, todėl kai visi nubėgo gesinti centro, mes dviese su savo tėvu liepsnojančio mūsų namo užgesinti nebepajėgėme. Vėliau trobą atsistatėme, bet ji jau buvo be tapybos – tam nebebuvo jėgų).

O su profesionalia lietuvių daile ,,gyvai” susipažinau kai man buvo maždaug dešimt metų. Alsėdiškiai atviru sunkvežimiu važiavo į Klaipėdą. Vykome ir mes su mama. Pačio miesto nepamenu, tačiau užėjome į kažkokią parodą. Motinai nepatiko, o man padarė įspūdį grafikos darbai. Pirmą kartą pamačiau, kad paveikų meninį vaizdą galima sukurti juodų ir baltų dėmių pagalba.

Tad būdamas vaiku tvirtai žinojau, kad būsiu dailininku.

Nebuvau dar baigęs gimnazijos, kuomet sugalvojau stoti į Kauno meno mokyklą. Pačioje pradžioje nusprendžiau nuvykti į Kauną ir išsiaiškinti – kas, kaip. Buvo žiema. Važiavau apsirengęs tokiais storais kailiniais, verstų avikailių liemene. Atrodžiau kaip tikras kaimietis. Paėmiau keletą tapybos darbelių. Vienas darbas buvo portretas – vyro galva, su ūsais, barzda. Antra kompozicija – interpretacija Čiurlionio tema. Trečias kūrinys – taip pat „čiurlioniškas“, tačiau jau „laisvesnė kūryba“. Pastaruosius ypač vertinau. Galvojau, kad jeigu kas pamatys – iš karto supras, kad esu genijus. Su jais nuėjau tiesiai į Kauno meno mokyklos direktoriaus I. Šlapelio namus. (Nepamenu, kaip susiradau jo adresą. Turbūt pradžioje nuėjau į mokyklą, ten man ir pasakė). Pats direktorius tuo metu buvo užimtas, virtuvėje, pilnoje kažkokių dūmų ir garų, priėmė ponia Šlapelienė. Palaukėme jos vyro. Jis atidžiai apžiūrėjo tai, ką atsivežiau (reikia pasakyti, kad I. Šlapelis buvo labai mandagus, padorus žmogus). Sako: „Na, tas vyro portretas neblogas“. Bet „čiurlioniais“ nesusidomėjo. Dėl to jaučiausi nusivylęs. Tačiau vilties nepraradau. Aplankiau P. Galaunę. Nuėjau tiesiai į muziejų, į jo kabinetą. (Buvau toks „nachalas“). P. Galaunė irgi nesusižavėjo „čiurlioniais“. Dar pasakė, kad grįžčiau į kaimą, nes dailininkų reikia ne tik Kaune. Supykau, pagalvojau, kad nieko tie kauniečiai apie meną nesupranta, ir grįžau į Alsėdžius… (Gal ir gerai, kad tada taip atsitiko – manau, kad truputėlį pamokė).

Po gero pusmečio, vėl pabandžiau. Vežiausi tą pačią galvą. I. Šlapelis pažiūrėjo, tarė: „Kad šitą jau mačiau, negi nieko daugiau nepadarei?“. Tačiau jam patiko. Dar paklausė, kaip galvoju pragyventi studijų metais. Pasakiau, jog šiek tiek esu susitaupęs (nes jau dirbdavau šiokius tokius darbus, padėdavau tėvui, ir kaupiau pinigus studijoms). Direktorius tarė, jog svarbiausia išsilaikyti pirmus metus, o paskui bus lengviau („Gal ir kokią stipendijėlę parūpinsime, jeigu būsite darbštus“). Taip ir įstojau.

Mokantis Kauno meno mokykloje daugiausia davė S. Ušinskis. Jis buvo už studentų kūrybinę laisvę ir jau vien dėl to kaip dėstytojas davė daug (J. Vienožinskis labiau tempė ant savo kurpalio). Mūsų santykiai buvo labai artimi. Kai Karo muziejaus užsakymu kūriau „Rūdavos kautynes“ (šį didelį tapybos darbą tapiau savo namuose), jis pasisiūlė pakonsultuoti. S. Ušinskui pačiam buvo įdomu, nes dirbo panašiomis temomis. Gyvenau šalia Kauno meno mokyklos, beveik už tvoros – pas žydų šeimą nuomojau kambarį. Čia ir dirbau. S. Ušinskas nuolat ateidavo ir patardavo. Būtent jis paskatino pasirinkti diplominį darbą miesto statybos tema – man tai pasirodė nesvetima.

Karo metais, kuomet buvau baigęs mokslus Meno mokykloje, o Lietuvoje jau viešpatavo vokiečiai, sumąsčiau, kad reikia važiuoti mokytis į Europą. Norėjau pamatyti pasaulio. Didžiausia svajonė buvo Paryžius, tačiau galvojau, kad ten materialiniai sunkumai bus didesni, todėl pasirinkau Vieną. Nesunkiai įstojau į Meno akademiją. Studijavau tapybą. Diplominio darbo vadovu buvo profesorius Herbertas Dimmelis (tuo metu jis ėjo ir rektoriaus pareigas). Aišku, karo metais mokslai buvo gana sudėtingi. Aliejiniais dažais beveik nedirbau, paruošiau nemažai kartonų. Dirbome keli vienoje klasėje. Paskui profesorius išrūpino atskirą koridoriuką. Diplominiam darbui sumąsčiau didelį formatą. Jį išsitiesiau per visą patalpą. O gyniausi 1945 metų vasarį, visai prieš Vasario 16 dieną. Vienos mokykla buvo klasikinė, akademinė – tad profesine prasme įgijau neblogą pasiruošimą. Nors iš kitos pusės – karo metu mokslai nevyko normalia eiga, todėl daug kas buvo ir prarasta. Svarbiausia, kad prasiplėtė akiratis, įgijau patirties.

Po Kauno Viena atrodė visai kas kito. Jautėsi, kad tai imperijos (tegul ir buvusios) sostinė. Skirtumas dar jautėsi ir dėl to, kad čia mažiau jautėsi karas. Tik kai atvykau, gavau maisto korteles, su kuriomis buvo galima pavalgyti valgykloje. Žinoma, nebuvo ten kažkas ypatingo, tačiau badas nekamavo. Viena atrodė kur kas simpatiškiau lyginant su Berlynu. Modernios dailės matyti neteko. Ją juk naciai uždraudė… Tačiau G.Klimtą regėjau (nors, pavyzdžiui, O. Kokoschka buvo nerodomas). Apskritai, kažkokių parodų nelabai jau ir vyko. Atmintyje ypač įstrigo apsilankymas vienose kapinėse. Viduryje didelis gėlių ovalas, o aplinkui akmeniniai, marmuriniai paminklai. Kai pradėjau skaityti – vienas Straussas, kitas… Ir visi kiti kompozitoriai… Vienoje kurį laiką gyvenau pas buvusio Imperijos patarėjo našlę visai netoli prie Meno akademijos (į studijas vaikščiodavau pėsčiomis). Nuomojome su tokiu totoriumi iš Kauno, taip pat studentu. Jis mane vaišindavo lietuviškais lašiniais, dalindavomės viskuo, ką turime. Iš Lietuvos į Vieną pasikviečiau V. Kasiulį, tačiau jis čia kažkaip ,,neužsikabino”.

Po karo didelį poveikį padarė moderniosios dailės kolekcionierius ir abstrakcionizmo propaguotojas (filmų kūrėjas, menotyrininkas) Ottomaras Domnickas. Pas jį Štutgarte privačiai gydžiausi. Kažkaip išsikalbėjome, pasigyriau, kad esu dailininkas. Piniginėje turėjau kelias pašto ženklo dydžio savo darbų nuotraukas. Parodžiau. Tada jis pradarė savo kabineto duris – o ten, kitame kambaryje, visa moderniosios tapybos galerija (M. Ackermannas, W. Baumeisteris, H. Hartungas ir kiti)! Jis ją kaupė ir Hitlerio laikais – kada tai buvo draudžiama – nelegaliai. Pirmą kartą taip išsamiai susipažinau su abstrakcionizmu. Svarbiausia – „gyvais“ darbais. Nuo tada apsisprendžiau orientuotis į gryną abstrakciją. (Kažką bandžiau daryti dar Kauno meno mokykloje – tačiau kolegos šnairuodavo – sakydavo: „Kokiais niekais tu čia užsiiminėji?“. Geresnės nuomonės buvo tik tuo atveju, kai pabandžiau abstrahuoti batalinę kompoziciją, bet vis tiek nesuprato).

Visgi pasakyčiau, kad didžiausią indėlį man kaip dailininkui suteikė Jungtinės Valstijos. Į Čikagą atvykau 1948 metais. Patiko Amerika, jos menas ir kultūra. Apskritai, be JAV nebūčiau toks, koks esu. Kalbant apie įtakas galėčiau išvardinti ir vieną, kitą pavardę, tačiau stipriausiai įtakojo pats fonas. Ir ypač architektūra. Mano tapyba yra labai tampriai susijusi su architektūra. Savaime aišku – moderniąja. O Čikagoje, tuo metu (tačiau ir dabar) buvo susitelkusios ypač stiprios architektūrinės jėgos. Be to, gyvendamas Valstijose kiekvieną vasarą stengdavausi nuvažiuoti į Niujorką. (Visgi meninis gyvenimas vyko ten). Ir tai mane stimuliuodavo. Pavyzdžiui, 1965 metais savo akimis mačiau Moderniojo meno muziejuje mačiau W.C. Seitzo kuruotą svarbiausią op meno parodą The Responsive Eye. Nedrįsčiau teigti, jog mano tapyba yra grynai optinė, tačiau perceptualizmas darė įspūdį. Dar patiko minimalizmas: F. Stella, S. LeWittas, D. Juddas. Manau, kad tarp mūsų buvo daug bendrų dalykų. Tad ir savo tapybą gal net labiau priskirčiau minimalizmui, potapybinei abstrakcijai, bet ne op menui.

Dar daug ką diktavo ne tik šiaurės amerikietiškoji dailė ir architektūra. Antai – kokia iki šiol stipri yra visos Lotynų Amerikos, ypač Brazilijos mokykla! Iš lotynų amerikiečių anksčiau ypač didelį įspūdį darė meksikiečių menininkai. Muralistai (J. Orozco, D. Siceiros, D. Rivera) išsiskyrė monumentalumu. Kai kuriais atvejais jie man būdavo kur kas įdomesni nei amerikiečiai. Jie padarydavo velniškai įdomių ir drąsių dalykų.

V.P. Gal galite pakomentuoti kūrimo procesą? Teko patirti, kad ne vienas, žvelgiantis į Jūsų paveikslą, susijaudina dėl kelių dalykų. Pirma – „kiek laiko tai užima?“. Antra – „ar kai menininkas dirbo, jam neskaudėjo akių?“. Ir dar, tuo pačiu – Jūsų „firminis ženklas“ yra tolygiai ištapyta šviesotamsa – slinktis iš šviesos į tamsą ir atvirkščiai. Manyčiau, kad tai skiriamasis Jūsų optinės, minimalistinės tapybos bruožas. Kaip jį išgaunate?

K.V. Visi menai prasideda nuo medžiagų. Kartais tai labai daug ką duoda. Antai – porėmius visą laiką arba bent jau dažnesniais atvejais, darydavausi pats. Taip būdavo kur kas paprasčiau – ir pigiau, ir pats geriau žinai ko nori. Nes kai užsakydavau, meistrai nepadarydavo taip, kaip norėdavau, reikėdavo nuolat aiškinti, gaišti laiką. Sudėtingų porėmių padarymas yra panašu į skulptūrų, erdvinių konstrukcijų darymą. Tapyboje vertinu paprastą, aiškų formatą – visgi kvadratas, stačiakampis yra ta paprastoji forma. O paprastuose dalykuose glūdi esmė. Kai pradėjau savo geometrines abstrakcijas, tapiau ant tradicinių kvadratų, stačiakampių. Vėliau formatais pradėjau varijuoti – įvairiausius pavidalus lemdavo (panašiais kaip su spalva) kiekvienas konkretus atvejis – tai, ką norėdavau pasakyti, kas atrodydavo svarbiau… Pasirinkimą lemdavo visuma – ne konkrečiai tik spalva ar mastelis, bet atskirų dalių sąveika. Dirbdamas pradžioje pasidarau eskizą. Netgi pasakyčiau, kad piešiniai yra mano tikroji kūryba. Tai, kas padaroma dažais – jau daugiau mechaninis darbas. Gruntas paprastai būna baltas. Ant drobės perkeliu brėžinį – viską susibraižau, o tada jau naudoju dažus. Savo geometrinėms kompozicijoms naudodavau tik akrilą (liquitex firmos). Dirbti akriliniais dažais yra vienas malonumas. Jie greitai džiūsta, nekelia tiek daug problemų, kaip aliejiniai. Iš tikrųjų – galima vartoti ir aliejų, bet tai kur kas ilgesnis, vargingesnis procesas. Kartais teplioji-teplioji, tik užsimurzina kažkaip ir tiek. Nieko neišeina… Dirbant ne visada pasiseka. Bet tada turi dirbti toliau. Gyvenime juk visko būna… Visada mėgau tapyti didesnius plotus. Šie, žinoma, reikalaudavo ir daugiau sveikatos. Bet tai yra kur kas smagiau. Žinoma, laiko sąnaudų atimdavo taip pat. Nors čia darbas darbui nelygu. Kartais ilgiau, kartais lėčiau. Apskritai dėl laiko trukmės tai nėra ką ir pasakyti. Kai dirbi – į laikrodį nežiūri. Pagalbinės priemonės yra liniuotė ir lipni juostelė. Piešinį susibraižau su liniuote. Lipnia juostele užklijuoju nereikalingas (jau užtapytas arba dar nepadengtas) vietas. Perėjimus iš šviesos į tamsą ir atvirkščiai išgaunu teptukų pagalba. Naudoju siauresnius, platesnius teptukus ir nieko kito. Nepurškiu ir neštampuoju. Esu pabandęs pulverizatorių. Tačiau darbo su juo neperpratau ir vėl grįžau prie teptukų. Pakartoti, pataisyti (ypač kai darbas būna mechaniškai apgadinamas) praktiškai neįmanoma.

Tiek ir visų profesinių paslapčių. Svarbiausia – darbas. Kruopščiai tepi teptuku ir tiek.

V.P. Iš vieno menininko esu girdėjęs, kad tarp kolegų sklandžiusios legendos, esą Jūs darydavome aliumininius porėmius.

K.V. Darydavau aliumininius rėmus – ne porėmius. Visą laiką būdavo įdomu eksperimentuoti su naujomis medžiagomis. Pamatai kažką tokio parduodant ir nusiperki – tam, kad išbandytum. Panašiu principu konstruodavau erdvines konstrukcijas. Specialiai nieko negalvoju, materialūs dalykai kartais padiktuoja padaryti tiesiog taip, o ne kitaip, ir viskas. Pamačiau parduotuvėje medinių tašų, pagalvojau, kad būtų įdomu kažką padaryti. Vėliau parodžiau tai, ką padariau vienos Čikagos galerijos savininkui. Tas pasijuokė: ,,Kokias tu čia kabyklas darai?”. Tai truputį numušė ūpą rodyti erdvines konstrukcijas viešumoje. Jau vėliau, kai gyvenome Stokbridže, vienam savo kaimynui ,,pardaviau” konstrukciją už du bilietus į koncertą. Jis ją susivirino iš metalo. Tai vienintelė atviroje erdvėje esanti (o gal ir buvusi) minimalistinė skulptūra.

V.P.  Žinau, kad kai tapote, visuomet klausotės muzikos. Koks Jūsų tapybos santykis su muzika?

K.V. Dirbdamas mėgstu klausytis muzikos. Žinoma ne visada, ir kartais erzina (kuomet ausys zvimbia nuo garsų) tačiau muzika ir pakelia nuotaiką, ir sukuria tam tikrą darbo ritmą. Nesu angažuotas muzikiniu požiūriu. Pirmenybę atiduotu klasikai. Klausau kad ir L. Bethoveno Penktąją simfoniją ar J.S. Bacho Brandenburgo koncertus, mėgstu G. Verdi operas, G. Puccini Toscą. Tuo pačiu pripažįstu ir lengvesnę muziką – Vienos valsus, ispaniškus flamenko, paryžietiškus šansonus.

O maniškėje tapyboje – muzikinis momentas, be abejo, yra svarbus. Visų pirma pasakyčiau, kad ne muzikinis, o ritminis aspektas. Mūsų gyvenime ritmas daug ką diktuoja (koks svarbus yra dienų, širdies plakimo ar žingsnių ritmas). Maniškė tapyba yra paremta ritmo pagrindu. Taip pat svarbus yra judesys (bet tai ir yra ritmas).

Geras komplimentas mano tapybai buvo tuomet, kai vienas kompozitorius, pamatęs kompoziciją Riddle, tarė: „Oho, čia beveik kaip muzikinė tokata“.

V.P.  O koks Jūsų santykis su matematika?

K.V. Joks [juokiasi]. Mokykloje buvau paskutinis – pats bjauriausias ir prasčiausias – mokinys.

V.P. Visą laiką gyvenote ypatinguose namuose. Pradžioje Jūsų tėvelio ištapyta troba Alsėdžiuose, paskui dviejų aukštų namas Čikagoje, vėliau – Villa Virginia Stokbridže (Masačiusetso valstijoje), dabar – Mažosios gildijos namai Vilniuje. Koks gyvenamosios aplinkos poveikis Jūsų kūrybai?

K.V. Be abejo, kad didelis. Čikagoje gyvenau ypatingame name. Kai jau buvau susitaupęs daugiau pinigų, jį nusipirkau. Norėjau, kad mano namai būtų kaip muziejus. 1978 metais persikėliau į Stokbridžą. Tie namai buvo apšepę. Juos remontavau savo lėšomis ir jėgomis. Stokbridže labai patiko. Oras ten panašus į lietuvišką, tik švelnesnis. Labai gražios būdavo žiemos, kai pasnigdavo. Sniegas laikydavosi neilgai, tačiau kokie vaizdai būdavo! Stokbridže daug dirbdavau lauke – toje viloje buvo didelis parkas (jis priminė japonišką sodą – su tvenkiniu, natūraliai sudėstytais akmenimis). Tai buvo ne parkas, o tikras meno kūrinys. Savo jėgomis pjaudavau žolę, rūpindavausi augalais. Ūkio darbai užimdavo daug laiko ir sveikatos, tačiau ten buvo gera.

V.P. Ar tikite įkvėpimu?

K.V. Žinoma, kad tikiu! Jeigu esi suirzęs arba neišsimiegojęs – tada tikrai būna sunku dirbti. Reikia būti ramiam. Paskui – tik darbas! Tai ir yra įkvėpimas. Dar noriu pastebėti, kad kalbant apie tapybą labai sunku pasakyti – kodėl yra taip, o ne kitaip. Tiesiog reikia mąstyti vaizdais. Tai ir yra tapyba.

(kalbinta 2009 m. gruodį – 2010 sausį)