Turbūt niekas nesuabejotų teiginiu, jog kasmetinė Vilniaus knygų mugė yra daugumos skaitančių, rašančių ir kitokius kontaktus su žodine kūryba turinčių žmonių meka. Tarsi odė knygai. Ir tuo visai nereikėtų stebėtis, žinant, kad tai yra didžiausias renginys aplinkui, dedikuotas knygai. O visa, kas yra didžiausia, žinomiausia kalbant apie renginius turi vieną aiškią savybę — gebėjimą pritraukti mases. Lygiai kaip ir tikroji Meka. Tokias mases norisi lyginti su mėsmalės mase, tankiai suspaustu šienu ar bitėmis avilyje. Nors ir žinodama, jog gausiausias spiečius renkasi šeštadienį, nepabūgau kelti koją į Litexpo dėl viliojančio ir gausaus kultūrinių renginių kiekio.

Buvo smalsu, ką naujo išvysime šįkart, kas pasikeitė ar patobulėjo vienuoliktoje Vilniaus knygų mugėje. Visgi dauguma renginių ir veiklų liko nepakitusios nuo praėjusių mugių bent jau savo specifika. Taip pat kaip anksčiau veikė vaikų salė su knyginėmis ir iliustracinėmis atrakcijomis, parodos, susitikimai su rašytojais ir diskusijos. Tačiau organizatoriai nepagailėjo ir naujienų, kurių viena stambiausių buvo teatras mugėje. Lankytojai turėjo galimybę išvysti du poezijos įkvėptus spektaklius — R. Kazlo monospektaklį „Geležis ir sidabras“ pagal V. Šimkaus eiles ir D. Michelevičiūtės „Neparašyta vasaros istorija“ pagal Wislawos Szymborskos eiles. Tačiau ne paslaptis, kad nemažai lankytojų lekia į mugę vien dėl pigesnių knygų. Leidyklos moka į tai tinkamai reaguoti ir pateikia nemenką asortimentą leidinių kartais netgi juokingomis kainomis, kurias dar gali pasisekti nusiderėti. Arba atsiveža knygas, kurių niekas nebeperka ir taip bando tuštinti sandėlius. Tokios turginės atrakcijos ne itin viliojo, bet nepraleidome progos įsigyti kelias lietuvių rašytojų knygas ir pabendrauti su pačiais autoriais. Aišku, patiriant sunkumus vien jau bandyme prieiti prie stendų per masę žmonių.

O renginiai traukė labiau nei pačios knygos, jų gausoje buvo sunku susigaudyti ir visur spėti — daugumos dominančiųjų laikas kirtosi. Tačiau vienu pirmųjų taikinių tapo norvego rašytojo Jostein Gaarder sutikimas. Buvo tiesiog įdomu paklausyti, ką kalba rašytojas, sugebėjęs priartinti sudėtingąją filosofiją prie platesnio žmonių rato. Didžiausio klausytojų palaikymo susilaukė jo pasakymas apie PVM panaikinimą knygoms. Atskiro dėmesio nusipelnė ir žurnalo „Miesto IQ“ veikla. Neseniai buvo pristytos dvi „Miesto IQ“ ir leidyklos „Versus Aureus“ naujienos — G. Grajausko knyga „Mažumynai“ ir „Miesto IQ“ straipsnių rinktinė. Nepraleidau ir diskusijos „Žurnalas — miesto kultūros veidas“ su garbiais svečiais, užtat žadėtojo A. Užkalnio ir K. Navako tarp jos dalyvių taip ir neišvydau. Gal tai tebuvo spausdinimo klaida? Susirinkusi žurnalo komandos dalis, G. Grajauskas ir L. Donskis diskutavo apie kokybiškų žurnalų svarbą skaitytojams, bet viskas skambėjo gana negatyviai su aiškiu gailėjimusi, kad Lietuvoje tokių dalykų dar palyginti mažai kam reikia. Vienu metu net pagalvojau, kad norima pasakyti, jog „Miesto IQ“ nustos gyvavęs, tačiau redaktorė gale paskaitos teigė mananti, kad taip neįvyks.

Diskusija „Šiuolaikinė knygų iliustracija: tarp noro ugdyti ir noro patikti“ neapsiėjo be grafiko M. P. Vilučio ir jo išdidžių pasisakymų. Kalbėta apie kičą bei diskutuota, kokios iliustracijos padeda geriau parduoti knygą. Tuo pačiu pats M. P. Vilutis tikino, kaip jam yra nesvarbu įtikti pirkėjui iliustracijomis, o ypač vaikams. Pačių iliustracijų buvo galima sočiai prisižiūrėti Vaikų salėje, kur geriausių iliustracijų rinkiniai buvo pateikti lankytojų vartymui. Tą noriai atlikau ir įsidėmėjau kelis labiausiai patikusius iliustratorius. O kaip gi R. Kazlo spektaklis, turėjęs tapti puikiu dienos užbaigimu? Deja, šįkart apie jį nieko nepasakysiu. Logiška, kad tai pamatyti norėjo daug žmonių. Bet įsivaizduokit, kad jų buvo daugiau negu daug. Pastovėjusi pusvalandį tarp eilių žmonių grūstyje ir išklausiusi prakalbas, nusprendžiau, kad tokiom sąlygom negalėsiu pilnavertiškai įsigilinti į vyksmą ir išėjau su pažadu sau kada nors tą spektaklį pamatyti kitaip, jaukioje, kamerinėje erdvėje ir be streso.

„Šiuolaikinis žmogus negali gyventi be kompiuterio, bet kai jis beveik viską užgožia, taip irgi negalima. Žmogui būtina skaityti knygas. Knyga lieka knyga — amžina vertybė, jos nepakeis jokie kompiuteriai.“ — Galina Dauguvietytė

Praūžusi mugė paskatino keletos minčių atsiradimą. Pastaruoju metu netyla diskusijos apie elektronines knygas ir ateinantį jų viešpatavimą, bet pamačius žmones, velkančius maišus, pilnus storiausių knygų tokį laiką mintyse atidedu į priekį. Žmonėms reikia popieriaus, žodžio, kuris būtų įvilktas į apčiuopiamą pavidalą, bent jau kol kas. Tokį, kuris turi kietą viršelį ir čežančius lapus. Galvoju, kad būtų sunku to išsižadėti ir dėl profesinio-grafinio susidomėjimo. Nesu garantuota, ar jau gyvuoja tendencija spausdinti knygas ant ekologiško popieriaus? Popierinės knygos dar nepatyrė visų įmanomų vystymosi stadijų, bent jau tą liudija jų svarba užkietėjusių skaitytojų pasaulyje, tų, kurie nebemokės ar nenorės naudotis skaityklėmis arba kol gyvuos Vilniaus knygų mugė. Gero mugės lobių skaitymo.

Fotografijos: Milda Lukosz