Nuotrauka: Gintaras Česonis

Vasario 22 dieną Kauno Kameriniame teatre vyko režisieriaus, Kauno kamerinio teatro įkūrėjo bei meno vadovo Stanislovo Rubinovo jubiliejinis vakaras. Režisierius šventė 80-ąjį gimtadienį bei savo kūrybinės veiklos 60-metį.

Dažnai iš žmonių, o dar dažniau iš teatro žmonių išgirstu, jog Kauno kamerinis teatras turi kažkokią malonią, šildančią, kūrybišką aurą. Tuo įsitikinau ir pati. Kiek kartų man jau teko sėdėti dienos metu fojė ir klausytis malonios tylos, kurią kartas nuo karto suvirpina scenoje berepetuojančių aktorių balsai. Kiek kartų jau teko ateiti į teatrą ir pajusti šiltą, draugišką ir netgi šeimynišką atmosferą. Pasak Kauno kamerinio teatro režisieriaus Stanislovo Rubinovo, patį žodį teatras galima suprasti labai įvairiai. Tai gali būti pastatas, tai gali būti ir žmonių kolektyvas, kurie kuria sceninį meną, ir netgi vienas žmogus, kuris per savo personažą gali atlikti savotišką išpažintį, parodyti save, savo mintis ir taip kurti teatrą. Pats režisierius į pirmą vietą iškelia žmonių kolektyvą, kurie kūrybos procese tampa savotiškais vienminčiais, „juos idealiu atveju jungia bendros idėjos, bendras estetinis pasaulio supratimas“. Būtent apie tokius dalykus ir kalbėjausi su režisieriumi Stanislovu Rubinovu vieną lapkričio popietę.

Greta Klimavičiūtė-M. kalbina režisierių Stanislova Rubinovą.

„Aktorius tai ne profesija, o gyvenimo būdas“ sako režisierius „Žinoma, svarbu įvaldyti amatą, tačiau be meilės teatrui ir noro gyventi šitokį gyvenimą, amatas yra nieko vertas“. Toliau kalbėdamas S. Rubinovas prisimena tuos laikus, kai dar kūrė savo studiją „tuomet turėjome labai griežtas taisykles, dabar jos nebe tokios giežtos, gyvenimas eina, žmonės kuria šeimas ir turi ne vien teatrą kaipo šeimą“. Kaip teatro idealą režisierius pateikia Miltinio teatrą, kuris pasak jo, atspindi tą idealų aktoriaus gyvenimo būdą, kad ir koks jis žiaurus atrodytų. Tiek pas Miltinį teatre, tiek S. Rubinovo studijoje vietelė šeima buvo teatras. Tačiau režisierius džiaugiasi, jog dar yra išlikusių tradicijų, kurių visi stengiasi laikytis, viena iš jų Naujųjų Metų šventimas drauge „tai yra mūsų šeima, tai yra gyvenimo būdas“. Ir iš ties dažniau apsilankius teatre, pasišnekėjus su aktoriais gali jausti tą draugišką, šeimynišką bei betarpiška atmosferą. Tikriausiai šiandien tokių teatrų yra be galo mažai.

Per pirmąjį mūsų susitikimą Jūs užsiminėte apie meluojantį ir nemeluojat aktorių, parūpo išsiaiškinti ką tai reiškia?

Kas iš viso yra atlikėjas? Tai yra žmogus (aktorius ar muzikantas), kuris atlieka svetimą tekstą. Svetimą tekstą, reikia padaryti savu, tik tada tai yra tiesa, o jeigu tas svetimas ir skamba kaip svetimas tai tuomet yra melas. O jeigu jis atlieka kaip savo tekstą, su savo įsitikinimais… Čia galime prisiminti gyvojo teatro sąvoką. Tuomet, kai tekstas tampa savu, tada yra gyvasis teatras, bet ką reiškia – tampa savu? Teatras turi vieną tokią sąlygą, kuri dviem žodžiais yra apibudinama: čia ir dabar. Ką tai reiškia čia ir dabar? Sakykim filmas, nufilmavo filmą prieš dvidešimt metų, o jis sukasi ir dabar ir aktorius mato save vaidinantį tada, žinoma, malonu save matyti jauną, bet iš kitos pusės jisai nesutinka, su savim. Jis jau kitoks, jis dabar tą patį supranta kitaip ir dažniausiai aktoriai negali žiūrėti filmo kuriame jie vaidina, nes tai yra „konservai“. Tai yra įdėta į tą dėžutę, užkonservuota ir viskas, tai gali būti geri „konservai“, bet „konservai“. Teatro menas ir apskritai atlikėjo menas skiriasi nuo filmo, tuo, kad jisai egzistuoja kartu su žiūrovais, jis nebūna atskirai nuo žiūrovų. Dailininkas tapo atskirai nuo savo žiūrovo, rašytojas rašo atskirai, dėlto apie rašytoją galima pasakyti: „na manęs nesupranta, nieko, praeis šimtas metų mane supras“. Aktorius negali sakyti: „praeis savaitė ir mane supras“, jį turi suprasti čia ir dabar. Vadinasi, tas kas yra daroma yra daroma toje kultūroje, kurioje yra gyvenama. Tai yra didelė problema, kada tą patį spektaklį vaidinam Lietuvoj ir jis yra puikiai priimamas, o kitur – visiškai nesuprantamas, nors ir būna išversta į jų kalbą. Nesupranta, nes tai yra visiškai kitos kultūros dalykas. Toliau, maža to, spektaklis niekuomet nesikartoja, jeigu tai gyvo teatro spektaklis. Negyvo teatro spektaklis, eina viens prie vieno, tiksliai. Aktoriai vaidina gerai, bet jie neišgyvena čia ir dabar ir būtent šitoj vietoj, o ne kitoj. O jeigu aktoriai išgyvena čia ir dabar ir būtent su šiais žiūrovais, tada yra kitas dalykas! Viena kartą išeina geriau, kitą kartą išeina blogiau, dėl daugelio priežasčių, visų pirma dėl žmonių, kurie ateina, bet tai yra gyvas dalykas – čia ir dabar. Kada šita sąlyga čia ir dabar veikia, tada galima sakyti, kad tai yra būtent gyvo teatro sąlyga. Kada yra čia ir dabar, spektaklis kiekvieną kartą bus kitoks, jis niekados nepasikartos – tekstas bus tas pats, mizanscenos bus tos pačios, bet pats spektaklis nesikartoja, jis bus kitas.

Ar aktorius jaučia, kaip žiūrovas reaguoja?

Žinoma, netgi labai. Tuomet kai žmonės sėdi salėje ir stebi spektaklį, kaip per rakto skylutę tuomet jaučiasi bendra žiūrovų salė, o tokiais atvejais, kai aktorius atsiduria visai šalia auditorijos, jis gali jausti kiekvieną žiūrovą individualiai. Aktoriams būna labai sunku tuomet, kai kažkurioje spektaklio vietoje, kur visada žiūrovai reaguodavo, staiga reakcijos nebūna. Būna tokia pauzė, aktoriai duoda žmonėms pasijuokti, ir saiga pauzė nereikalinga! Ir pas mus būna, į vieną spektaklį susirenka reaguojanti, gyva publika, o kitame – žiūrovų salė lyg mirus. Žmonės galbūt viską supranta, bet jie tokie „nereaguojantys“. Aišku tai ne tragedija. Tragedija būna tada, kai nesupranta. Bet žinoma, aktoriui yra reikalinga šita gyva reakcija. Dėl to Lietuvoje yra sunkoka vaidinti, nes lietuviškas žiūrovas yra santūrus, žymiai lengviau vaidinti Lenkijoje, Rusijoje, jau nekalbant apie Gruziją, Armėniją, kur reakcijos būna audringos.

Nuotrauka: Gintaras Česonis

Kaip aktorius sugeba vaidinti, įsijausti į charakterį ir tuo pačiu matu stebėti, kas vysta aplinkui?

O! Jūs davėt gerą klausimą, Jūs žinot tokią ligą šizofrenija? Tai egzistuoja vadinama aktorinė šizofrenija – kada vienu metu, aktorius verkia scenoje ir tuo pačiu metu galvoja, „šiandien aš gerai verkiu“, o verkia jis iš tikrųjų, nevaidina, ne taip kaip vaikiškuose spektakliuose, ašaros rieda iš tikrųjų. Kitas dalykas, jeigu žmogus turi labai daug racionalumo, jis negali būti aktoriumi. Žmogus norėdamas būti aktoriumi, turi išpildyti vieną sąlygą – jis pats turi tikėti duotom aplinkybėm. Kuo tu labiau pats tiki, tuo tu labiau įtikini kitus. Aišku, be jokios abejonės, aktoriui auditorija tuo geresnė, kuo ji patiklesnė, kuo meniškesnė. Priešingai negu kažkas galvoja, jog labai sunku vaidinti aktoriams, aktoriams vaidinti yra labai lengva, na aišku jeigu vaidini gerai, jeigu blogai – jie šito nepriima, iš karto atmeta. bet jeigu gerai jie taip įsitraukia, jie taip pradeda gyventi tuo, normalūs žiūrovai šitaip nesugeba.

Kaip manote ar teatras moko gyventi?

Aš jums atsakysiu ne taip kaip Jūs norit išgirsti. Teatras nemoko gyventi. Jeigu teatras nori atlikti šitą funkciją – tai blogas teatras. Teatras ir bet koks tikras menas neduoda atsakymų, o, geriausiu atveju, formuluoja klausimus, bet atsakymų neduoda. Jis nėra receptas, kaip gyventi. Taip pat yra ir etinė ir estetinė teatro kategorija. Tačiau teatras, ir apskritai menas neužsiiminėja etika. Teatras turi žadinti estetinius jausmus, o ne etinius.

O tuomet galbūt teatras pakartoja kažkokias žmonių kultūrines vertybes?

Aš pasakyčiau, nevisai taip, jeigu kalbėti apie tragedijos meną. Jūs apie froidizmą ką nors žinot? Froidas atrado psichoanalizę. Psichoanalizė atlieka tokią funkciją, jog yra iškapstoma iš žmogaus atminties labai daug visokių dalykų, ne pačių geriausių ir ne pačių gražiausių, atvirkščiai, ieškoma negatyvios pusės. Dažnai žadinant žmoguje atgailos jausmą ar dar kažką. Tai daro r tragedija, jinai iškelia ne šviesias žmogaus puses. Tatras turi katarsio, apsivalymo funkciją.

Dėkojame už nuostabų ir be galo įdomų pokalbį.