Kitimai tvirtai apibrėžtoje temoje skatina domėjimąsi – žiūri į juos su įtarimu ir lauki arba revoliucijos, arba evoliucijos. Ne visados pasiseka surasti nuosekliai pildomą filmografiją, kurios atskiras dalis būtų galima palyginti ir duoti “patobulėjo/nesąmonė” išrišimą. Bandymai dirbti su skirtingais žanrais ir idėjomis suburia chaotišką kompaniją, kurioje tarp minios giliadvasių irgi paslaptingos praeities herojų klaidžioja keletas prastai pagamintų monstrų, o netoliese susuktas pseudodokumentinis siaubo filmas konkuruoja su romantizuota biografine drama. Iš tikrųjų, ši įvairovė nurodo, kad režisierius turi (ar nori turėti) gebėjimą kalbėti apie rūpimus dalykus, tam panaudodamas skirtingus raiškos būdus. Bet visgi, pastangos iš esmės išnagrinėti vieną ar kelias pagrindines temas darbams suteikia gylio, o stebintiems – galimybę nerti iki išgrynintos minties.

Konstantinas Lapušanskis (Константин Лопушанский) savo filmais sako: pasaulis baigiasi; žiūrim, ką turim. Iš tiesų, nelabai yra į ką žiūrėti – beveik visi jo darbai yra daugiau ar mažiau linkę į apokalipsę. Nemažai postapokaliptinių kūrinių žmogų vis dar bando įvardinti to pasaulio valdovu. K. L. kyla klausimas – ar verta dar kartą bandyti, matant tai, kas vyksta dabar? Vertės pradingimas banalumo fiestose, kai egoistinis veikimo būdas tampa vieninteliu, nebežmogiškumas padeda iškilti niekinėse, bet visuotinai svarbiose sistemose. Suvienodėjusi zombiška kariuomenė pamažu degraduojančiu intelektu. Galbūt 7 sekundės, kurios atskiria žmonijos egzistavimą nuo sunaikinimo nėra atsitiktinumas, todėl tiesiog reikia palaukti geriant kavą ir lėtai skaičiuojant?

Tematika ir vizualinis kryptingumas natūraliai nurodo režisieriaus gautas įtakas. Visiškai banalu darkart priminti p. Andrėjų, su kuriuo norom nenorom lyginami beveik visi režisieriai, dirbę Rusijos apylinkėse antroje praeito amžiaus pusėje. Ypač žinant, kad nagrinėjamos idėjos artimos “Stalkeriui” (kas, beje, natūralu, nes filmuojant jį K. Lapušanskis dirbo asistentu). Pasistengus galima net pritempti tiesioginio paveldėjimo teisę. Palikimu gautas ir Arkadijaus/Boriso Strugatskių duetas – tiek A. Tarkovskis, tiek ir K. Lapušanskis yra dirbę su jų kūryba. Gebėjimas manipuliuoti tuo, kas gauta iš moralinių protėvių, nurodo paties kūrėjo galią – svarbu, kaip atsirenkama esminiai dalykai ir kaip savitai jie vaizduojami. K. Lapušanskis turi braižą ir, naudodamasis tuo, dėsto savo tiesas. Kaip minėta, daugumoje jo darbų gilinamasi į žmonijos degradavimą. Filmus “Mirusiojo laiškai”(1986) ir “Bjauriosios gulbės”(2006) galima laikyti labiausiai apibrėžiančiais režisieriaus idėjų šiuo klausimu kitimus. “Mirusiojo laiškai” yra pirmasis jo pilnametražis, o “Bjauriosios gulbės” – kol kas naujausias darbas.

“Mirusiojo laiškai” (Письма мёртвого человека) (1986) – distopija apie atomu išvalytą pasaulį. Išlikusieji gyvena požeminėse slėptuvėse, bandydami vienaip ar kitaip nesunaikinti žmogiškumo, nors visa būtis – neypač juokinga buvusio gyvenimo parodija. Stengiamasi išlaikyti iš anksčiau likusias socialines struktūras, bet visiškai suvokiama, kad vilties nėra, ir tikrai nėra ko laukti. Pagrindinis veikėjas – buvęs mokslininkas – visgi bando susikurti iliuziją ir rašo laiškus savo sūnui Erikui, nors nėra tikėtina, jog šis liko gyvas. Tai yra laiškai iš mirusiojo – žmonijos istorija baigėsi. Išlikusios jos detalės dar bandys kurti kažką naujo, nes “žmogus gali priprasti prie visko, jeigu jis kvėpuoja”.

“Mirusiojo laiškai”

Chaotiškumas ir tamsa ant griuvėsių, apsemtos knygų stirtos, matomos pro dujokaukes, iš kurių sklindantys dusuliai skelbia apokalipsę. Monologai būdingi režisieriui – stiprūs filosofiniai svarstymai skiriami tai numanomam Erikui, tai nematomai spausdinimo mašinėlei, tai kartu pietaujantiems. Aplinkui Rolano Bykovo (Pолан Бы́ков) mokslininką sėdintieji įtikina ne mažiau nei jis pats. K. Lapušanskis beveik visuose savo filmuose geba iš aktorių išspausti stiprokus personažus, galbūt dėl to atsiranda tvirtas ryšys ir ilgalaikis bendradarbiavimas – nemažai pirmąjame jo pilnametražiame pasirodžiusių aktorių rodosi ir vėlesniuose darbuose (pavyzdžiui, Jozifas Rylkinas taip pat vaidino filme “Muziejaus lankytojas” (Посетитель музея,1989), Viktoras Michailovą ir Norą Grijakolovą galima pamatyti “Rusiškoje simfonijoje” (Русская симфония,1994).

“Bjauriosios gulbės”

“Bjauriosios gulbės” (Гадкие лебеди) (2006) – gana panašaus turinio istorija, iš esmės besiskirianti kokybiškesniu pateikimu ir tuo, kad idėjos kiek labiau subrandintos. Nemažai “Mirusiojo laiškuose” naudotų vizualinių sprendimų turi atitikmenis čia. Pavyzdžiui, “Bjauriosiose gulbėse” vaizduojama vakarienė apsemtame restorane turi panašumų su “Mirusiojo laiškų” skaitykla. Siužetas taip pat remiasi panašiais taškais: “Bjauriosios gulbės” – istorija apie tėvą, kuris vyksta susitikti su dukra. Mergaitė mokosi Tašlinske – mieste, kuriame dėl nepaaiškinamų priežasčių visą laiką lyja; jos mokykla skirta itin didelius gabumus turintiems vaikams. Mokytojai – keistos mutavusios būtybės, genialios, bet sunkiai suprantamos dėl savo skelbiamų principų. Iškyla tradicinė “mes – jie” priešprieša, brutalumas prieš kitokio pasaulio versiją.

Abu filmus vienija melancholija ir savotiškas stebėjimasis tuo, kas vyksta. Kartais per mažai motyvuojamas veiksmas, istorija nepilnai “išrišama”, paliekant stebėtojams išrasti patiems, kodėl, pavyzdžiui, prasidėjo anomalijose Tašlinske. Galbūt tai net nėra labai svarbu – vaizdas tik papildoma priemonė, sujungianti monologus. Jais tiesiai (kartais net pernelyg tiesiai) išdėstomas požiūris į pūnančią žmoniją. Atmosfera K. Lapušanskio filmuose suslegia, prispaudžia ir liepia kurį laiką pagalvoti apie tai, kas buvo pasakyta. Jis jau daugiau nei dvidešimt metų apie tai galvoja – matyt tema verta pasigilinimo.

K. Lapušanskis gimė 1947 metais Ukrainoje. Galima spėti, jog atominė avarija buvo vienas ryškesnių tematikos ir apskritai kūrybos variklių, kadangi pilnametradžio kino kūrino etapas jo gyvenime prasidėjo praėjus porai metų po sprogimo. Anksčiau jis studijavo smuiko specialybę, taip pat domisi filosofija. Yra režisierius ir scenaristas, daugelis jo filmų scenarijų yra adaptacijos arba kūryba.

Interviu su režisieriumi (rusų k.) čia.

Režisieriaus tinklalapis.