Lietuva ir Sovietų Sąjunga
Britai nuo seno ir visame pasaulyje garsėja savo humoro jausmu – subtiliu ir rafinuotu, vietomis dygiu ir aštriu, kartais, atrodo, paviršutinišku, tačiau kabinančiu giliai-giliai…
Literatūroje šias savybes geriausiai įkūnija J.K. Jerome’as ir jo Trise valtyje neskaitant šuns, pramogų pasaulyje ir kine – R. Atkinsonas, muzikoje (ten, kur turbūt sunkiausia išlikti komiškam tuo pačiu nenusivulgarinant) – kad ir The Beatles… Dailėje dar W. Hogartho pradėtą ironijos ir skepticizmo tradiciją vėliau (tik jau kitomis priemonėmis) puoselėjo ir puoselėja P. Blake’as, R. Hamiltonas, S. Lucas.
Humoro – šios Dievo dovanos dėka britai kaip niekas kitas yra stiprūs karikatūros srityje. Ir tai suprantama – nes karikatūra be humoro, kaip virta mėsa be druskos arba smuikininkas be rankų. Galima netgi teigti, jog karikatūra yra anglosaksiškas išradimas. Tenykštė spauda neįsivaizduojama be tokio daikto, kaip politikus ar kasdienybę pašiepiančių piešinėlių. Ūkanotame Albione, o ne kur kitur, funkcionuoja ir tokios šią dailės rūšį kuruojančios, tyrinėjančios institucijos kaip Karikatūros muziejus (Londone), Britų karikatūros archyvas (Kento universitete) arba Politinės karikatūros draugija. O ir B. Caldwello, W. Fawkes’o, Ch. Griffino bei daugelio kitų piešėjų vardai liudija karikatūros kaip vieno sėkmingiausio britiško produkto sėkmę be didesnių įrodinėjimų.
Lietuviškai publikai ne visai ir žinoma, kad vienas žymiausių dabartinių britų karikatūristų – Nicholas Withycombe’as Garlandas yra susijęs su Lietuva. Visų pirma dėl to, kad joje lankėsi. Ir net ne vieną kartą, o mažiausiai tris. Ir dar ir dėl to, kad ne tik lankėsi, bet ir piešė. Ir ne bet ką o lietuviškas realijas bei peripetijas. Lietuvių publikai N. Garlandas turėtų būti žinomas iš savo kariaktūrų, kuriose jis vaizdavęs Sąjūdį, V. Landsbergį, M. Gorbačiovą.
Milicininkas ir vilnietis
Kelis žodžius apie patį autorių. N. Garlandas yra Sleido meno mokyklos (tos pačios, kurioje mokėsi ne vienas pasaulinio meno klasikas) absolventas, grafikas ir tapytojas, iliustratorius ir komiksų kūrėjas. Nuo 1966 metų jis dirba laikraštyje Daily Telegraph, bendradarbiauja su The New Statesman, The Spectator, The Independent ir kita spauda. Pirminius sumanymus dailininkas piešia 3B minkštumo pieštuku ant balto A4 formato popieriaus lapo, paskui naudoja plunksną ir tušą, didesniems plotams padengti – teptuką. Pasak N. Garlando, juodai-baltas piešinys turi tokio veržlumo ir užtaiso, kurio kartais trūksta spalvotoms kompozicijoms, todėl daugelis jo karikatūrų yra achromatiškos. Šiomis savybėmis pasižymi ir lietuviški, juodu rašikliu nupiešti dailininko kūriniai. Dalį piešinių (tas kompozicijas kuriose pavaizduoti ypač svarbūs momentai) menininkas pakartojo didesniame – A3 formate guašo dažais.
Tad dabar konkrečiai apie N. Garlandą ir Lietuvą. 1989 metais jis pirmą kartą apsilankė šiame iš sovietinės-totalitarinės sistemos besivadavusiame krašte. Pagrindinis akstinas buvo noras sužinoti: kas, kaip, kodėl. Dailininkas į Lietuvą atvažiavo su savo bičiuliu – litvakų kilmės režisieriumi Jonathanu Milleriu. Kelionė organizuota oficialiai – per Lietuvos TSR Teatro sąjungą. Todėl abu britai ypač daug kontaktų turėjo su vietiniais teatralais. Abu viešėjo dvi savaites. Juos (jiems to pradžioje nesuvokiant) dar lydėdavo KGB žmonės. Tačiau sistema jau braškėjo-traškėjo, saugumiečiai tebuvo palydovais-šešėliais. Britai jau galėjo eiti ten ir pamatyti tai, kur ir ką norėjo. Jis bendravo ir su Sąjūdžio aktyvistais, ir su paprastais žmonėmis. Tiesa, matyti milicininkų irgi pasitaikydavo…
N. Garlandas sukosi ir tuometinių politinių realijų viduryje ir važiavo į provinciją. Iš Vakarų pasaulio atvykusį dailininką kai kas žavėjo. Kai kas – stebino ir net juokino. Antai – netikėta buvo matyti eiles. Piešėjas užfiksavo ne eiles prie cukraus ar mėsos, o prie ypač paklausios tuo metu prekės – spaudos. Ir ne bet kokios – o Sąjūdžio spaudos.
Eilė prie Sąjūdžio spaudos
Leninas ir Vilnius
Kurčiųjų mokykloje
Stebino visa „leniniana“ ir kitokia sovietinė atributika viešosiose erdvėse. Ir ne tik gatvėse, bet ir mokyklose (N. Garlandas lankėsi kurčnebylių mokykloje). Truputį juokino dvikalbiai gatvių užrašai. Pasak su tuo metu bendravusiųjų lietuviškųjų pažįstamų, abu britai netgi kaip suvenyrus į Londoną nusivežė pačių gatvių iškabų. Kadangi N. Garlando draugas J. Milleris Lietuvoje lankėsi ieškodamas savo šaknų, N. Garlandas taip pat susipažino su žydiškąja Lietuvos praeitimi. Antai, tuo tikslu pamatyti žydiškosios Vilniaus dalies kampeliai, aplankytas Panerių memorialas, žydų kapinės Šiauliuose.
Svarbiausias atgimstančios Lietuvos įvykis, kurį savo akimis matė dailininkas, buvo atkuriamasis Lietuvos skautų suvažiavimas. Juk būtent 1989-ieji metai yra partijų ir visuomeninių organizacijų atsikūrimo, steigimosi epocha. Užfiksuoti ir kai kurie svarbūs Atgimimo veikėjai – pavyzdžiui, ekonominis Sąjūdžio „ideologas“, legendiniam 1988 metų birželio 3 dienos posėdžiui (tada Mokslų akademijoje ir įkurtas „Lietuvos persitvarkymo sąjūdis) pirmininkavęs Eduardas Vilkas. Vaizduoti taip pat „nekintantys“ Lietuvos vaizdai, tai be ko ji nebūtų savimi – architektūra, paminklai (kurie Atgimimo metais atstatinėti arba statyti su ypatingu įkarščiu), gamta, kultūriniai įvykiai (pats žaviausias iš jų – rateliu vaikščiojantys „operhauso“ klientai).
Stiklų-Žydų gatvių kampas
Vilnius-Getas
Antrojo vizito metu pagrindinis N. Garlando tikslas buvo savo akimis stebėti vasario mėnesio 24 dieną vykusius rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą (daugelio lūkesčių ir siekių dėka tapusia Atkuriamuoju Seimu). Dailininkas atkreipė dėmesį į lietuvišką trispalvę, į dvikalbius užrašus, į gausius rinkėjų būrius.
Rinkimus laimėjo Sąjūdis. Kitą dieną, pirmadienį N. Garlandas lankėsi Sąjūdžio būstinėje surengtos spaudos konferencijoje laikėtų rinkimų tema. Ta pačia proga kiek vėliau (26 dieną) aplankytas ir analogiškas renginys dar senojoje Aukščiausioje Taryboje. Šiame piešinyje galima atpažinti charakteringą tuometinės Vyriausybės spaudos atstovo – Č. Juršėno siluetą. Tuometinę dviprasmišką situaciją liudija dar ikirinkiminiai įvykiai – vasario 23-ą dieną – Tarybinės armijos šventės metu Katedros aikštėje buvo surengtas piketas prieš sovietinių okupantų viešas demonstracijas. Iš kultūrinių renginių N. Garlandas stebėjo ir dalyvavo pirmojoje grupės 24 parodoje parodų rūmuose (netrukus tapusiuose Šiuolaikinio meno centru). Tai viena svarbiausių to meto dailininkų grupuočių, įsikūrusių kaip viena iš galimų alternatyvų monopolistinei Dailininkų sąjungai. Turbūt to parodos atidarymo metu dailininkas pabendravo ir su lietuviškosios grafikos klasiku R. Gibavičiumi.
Paneriai
Žydų kapinės
Skautas skautų sąjungos suvažiavime
Trečiąjį kartą karikatūristas atvyko į Vilnių po Sausio 13-osios įvykių – vėl, tam, kad pamatytų pats – kas atsitiko Vilniuje. Tai jau buvo vasaris ir svarbiausi įvykiai pasiliko praeityje. Tačiau Parlamentą dar juosė barikados – buvo užtvertas Gedimino prospektas, tiltas per Žvėryną. Dar budėjo žmonės. N. Garlandui pavyko perteikti neramią, niūroką tų dienų atmosferą. Ypač ji jautėsi, pulsuote pulsavo prie užimto televizijos bokšto. Vienas iš svarbesnių šios vietos personažų – moteris, teigianti, kad po Sausio 13-osios ji čia ateina kasdien. Pro akis neprabėgo rusų kareiviai, demonstratyviai budėję prie užimto pastato prieigų.
Žvėryno tiltas
Moteris prie televizijos bokšto
Ypač svarbus akcentas šių metų piešiniuose teko vidiniam Aukščiausios Tarybos gyvenimui. Tai ir posėdžio metu kalbantis AT pirmininko pavaduotojas B. Kuzmickas, ir paties pirmininko V. Landsbergio interviu, rengta smėlio maišų apsuptyje ar spaudos konferencija, ir šachmatais lošiantys savanoriai, ir įsitempusi budėtoja su prie ausies prikištu ryšio aparatu. V. Landsbergis (o ir garsioji propagandinė Pirmininko dujokaukė pavaizduotas keliuose piešiniuose: ši aplinkybė buvo neatsitiktinė, kadangi portretinių škicų dėka karikatūristas galėjo kurti savo politines karikatūras. O V. Landsbergis (idėjinio M. Gorbačiovo priešininko vaidmenyje) sušmėžavo ne vienoje iš jų.
Kaip ir ankstesniais metais, N. Garlandas stebėjo ir kasdieninį gyvenimą. Keli piešiniai sukurti kavinėse – nuo ankstesniųjų metų analogiškų piešinių skirtumas tas, kad net ir juose jaučiasi nerami, įsitempusi to meto žmonių dvasinė būsena. Iš kultūrinių vizitų – turbūt pats svarbiausias – į Šv. Baltramiejaus bažnyčią Užupyje, kur S. Kuzma (at)kūrinėjo Vilniaus katedros frontono skulptūras. N. Garlandas turėjo galimybę stebėti iš arti Šv. Elenos veidą.
Landsbergio karikatūra
Landsbergio spaudos konferencija
Sausio 13-osios įvykiai sukrėtė N. Garlandą. Jiems jis pašventė ne tik A4 formato albumėlį su linijiniais piešiniais, bet ir A3 kompozicijas, sukurtas guašo technikas. Daugelyje iš jų kartojasi, spalviniu požiūriu praturtintos, tos scenos, kurias menininkas užfiksavo pirminiuose etiuduose. Tačiau spalva suteikė naujų nuotaikų. Šiuose darbuose ypatingai jaučiasi šalčio, apniukusių dienų atmosfera, kuri tvyrojo tomis dienomis.
Moteris prie TV bokšto
Desantininkas
Žvelgiant formaliai, šie piešiniai tikrai nėra priskirtini karikatūros žanrui. Tai reportažiniai eskizai. Žaliava būsimiems dailininko darbams. Jo idėjų fundamentas. Ne vienas profesionalas vadinamam „rankos įmušimui“, „prasigrojimui“ kuria kažką panašaus. Daugelis vaizduojamų dalykų yra rimti – tokie, kokia buvo fiksuojama epocha (kartais ne per daug rimta). Tačiau pagrindiniai plastiniai elementai – juoda linija ir baltas fonas, gyvas, ekspresyvi linija, šiek tiek kresnokos, „užapvalintos“ figūros yra skolingi karikatūros sričiai.
Tame ir slypi N. Garlando piešinių unikalumas – vaizduojamas lietuviškai publikai labai svarbius ir aktualius įvykius, jis sugebėjo į juos pažvelgti per savo – grafiko, tapytojo ir rašytojo, tačiau svarbiausia – karikatūristo prizmę ir suteikti jiems truputėlį sveikos, iš šono žvelgiančios, ironijos. Svarbūs šie piešiniai ir dokumentine prasme – visgi jie įrodo, jog piešinys sugeba pamatyti tai, pro ką praslysta negyva ir abejinga foto aparato kamera. Juoda linija baltame fone ir keletas spalvų pagauna pagrindinę nuotaiką, personažus, jų charakterius bei išgyvenimus.
Žodžiu, lietuvių žiūrovai, meno bičiuliai ir vartotojai yra stipriai pamaloninti – per savo draugus (konkrečiai – Raimundą Sadauskienę, kuri vertėjavo menininkui visų trijų jo vizitų Lietuvoje metu) N. Garlandas padovanojo šiuos piešinius Lietuvai. 2010 sausio-vasario mėnesiais jie eksponuojami Molėtų krašto muziejuje, toliau galbūt keliaus per kitas mūsų valstybės vietas (panašiai kaip keliavo pats dailininkas), o galutinė jų stotelė turėtų būti Lietuvos nacionalinis muziejus – pagrindinė Lietuvos istorijos eksponatų ir liudininkų saugykla. Telieka pasakyti ačiū menininkui.
Kavinėje
Landsbergio dujokaukė
