Šaltą sausio 22-os dienos vakarą Kauną sušildė trečiasis Teatro Fantomo vakaras. Sušalusias kauniečių širdį kurstė spektaklis „Geležis ir sidabras“ (inscenizacijos autorius, režisierius ir aktorius – Rolandas Kazlas). Šis vakaras iš ankstesnių išsiskyrė: teatro (nors ir lėlių) aplinka, ne tik jauni, bet ir subrendę veidai, sausakimša, jauduliu alsuojanti ir nekantruojanti žiūrovų salė.

Tada pasirodė Rolandas Kazlas… Žinot, apie šį spektaklį yra tiek daug prirašyta (spektaklis jau rodomas beveik metus): ateina aktorius, juokina, atsiveria teatro uždanga (lyg į žmogaus pasąmonę ar sąmonę), juodas stalas, du puodeliai, rankraščiai, iš portfelio ištraukta degtinė, lempa apgaubta šaliku, lietus, geležinkelio stotis, vienatvė, bemiegė naktis, triukšmingi kaimynai, avilys. Maždaug taip jį aprašo visi kiti straipsniai, recenzijos, kritikos ir t.t. O aš visa tai beskaitydama, susimąsčiau apie poeziją… Poezija be galo sudėtingas reikalas. Mūsų pamilta vikipedia mus moko: “Poezija – grožinės literatūros dalis, kurioje išnaudojamos ne tik tiesioginės prasminės kalbos savybės, bet ir estetinės ar keliančios jausmus, asociacijas.“ Taigi, tą vakarą aš ne skaičiau, ne girdėjau, ne mačiau, bet jutau poeziją. Vikipedija toliau rašo: „Poezijos kūriniai – eilės. Jos kuriamos pasitelkiant įvairias stilistines kalbos priemones (metaforos, simbolika, ironija, palyginimai ir kt.), kalbos skambesį (asonansas, onomatopėja, aliteracija, ritmas), išreiškiant jausmus bei išgyvenimus. Šios priemonės išplečia ar pakeičia tiesioginę kūrinio kalbos prasmę; dažnai tas pats poezijos kūrinys gali būti interpretuojamas keliais skirtingais būdais. Poeziją yra sunku versti į kitas kalbas ne tik dėl eiliavimo, bet ir dėl kalbos ypatumų (žodžių žaismo ir kt.).“ O ką reiškia išversti poeziją į teatro kalbą?

Stebėdama spektaklį, bandžiau „gaudyti“ logiką, jau pirmuosiuose aktoriaus žodžiuose, tačiau mane vis sutrikdydavo pasirodę „šikšnosparniai“, „trys gyvatės prie durų“, „skeletas“. Bandžiau suvesti kažkokias scenų sąsajas, žodžių reikšmes su veiksmais, bandžiau net įžvelgti laiko tėkmės pastovumą. Po spektaklio likau sutrikusi ir nusivylusi, žinoma savimi, kad ne taip stebėjau šį spektaklį. Visų pirmą šį kūrinį reikia labai įdėmiai klausyti ir bandyti jį pajausti, taip kaip jį jaučia aktorius R. Kazlas (spektaklio programėlėje ir keliuose straipsniuose teigiama, jog aktorius atrado sau artimą sielą, tai tikriausiai ir lėmė puikią aktoriaus vaidybą, galėjau matyti, jog aktorius jaučia kiekvieną sakomą žodį ar eilutę, nors kartais tai žiūrovui galėjo ir prailgti). Taigi, skaitydama tuos jau seniau parašytus straipsnius, galvojau, galbūt atrasiu atsakymus į klausimus: kas vyksta spektaklio metu? Ką tai reiškia? Tačiau tiesioginio atsakymo ir paaiškinimo neatradau, tik supratau, kad poezija ir jos sugebėjimas sukondensuoti keliose eilutėse didžiulę išminį gali būti perkelta į teatro sceną.

Prisiminkite bent vieną eilėraštį. Leiskite padėsiu:

Pradžia

Aš dar negimęs, bet seniai
Yra sodybos, vasarojai,
Ir kvepia obuoliai skaniai,
Tokie šalti ir aprasoję.

Aš dar negimęs, o dangum
Keliauja debesys pavėjui…
Ir kaip tai paprasta – paskum
Į dūzgiančią išeiti pievą!

Kaip paprasta išmokt žodžius,
Kuriuos vieni kitiems pasakom.
Ir plieskia žvaigždės pro medžius
Šioj žemėje, šioje visatoj.

Žmogus prasideda anksti –
Nuo šito aukšto paprastumo,
Kai ima šviesti paprasti
Nepaprastumai ir atstumai.

Ir nieko nenuplagijuos
Netalentingi debiutantai.
Kūryba – kai nėra jokios
Kūrybos. Viskas išgyventa.

Šimkus, Vladas. Nusileisk, dangau, ant žemės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.

Ir įsivaizduojat, tai tilpo scenoje! R. Kazlas suteikė eilėraščiams galimybę tokiu būdu pasiekti savo skaitytoją. Žinoma, mus jie pasiekė jau su interpretacija, tam tikra intonacija, beveik sukramtyti, tačiau visgi… Tarkime, paliečiama ir nagrinėjama vienatvės tema. Kaip subtiliai, nors ir su degtine puodeliuose, sėdi du (neakysiu, kad žmonės, nes vienas iš jų lempa) vienišiai… Tame paveiksle telpa tiek daug (žinoma su dailininkės Neringos Keršulytės pagalba, manau ji puikiai prisidėjo prie poezijos perteikimo scenoje): artimo ilgesys (pasidalinama ugniniu vandeniu), meilės ilgesys (lempa paverčiama angelu, moterimi, su ja per visą spektaklį elgiamasi be galo švelniai), pagarba (nerūkoma, nes lempa-angelas to nenori), vienatvė ir bjauri realybė (juk bendraujama, nors ir be žodžių, su lempa, apsimetant, kad ji ne lempa). Ar tai ne poezija? Tokių vietų spektaklyje be galo daug, tačiau, kad jas pastebėtum, įsiklausytum, suprastum, pajaustum, išanalizuotum visus klodus, reikėtų spektaklį pamatyti tikrai ne kartą ir galbūt net ne du. Juk ir gerą eilėraštį skaitome tikrai ne vieną kart, mes jį skaitome ir skaitome ir vis iš naujo kiekvienoje eilutėje atrandame kažką naujo. Toks, manau, yra ir šis spektaklis.

Geležim kvepia miestas, žibuoklė pirma – geležim.
Šitoks laikas ar ką.
Ir vis vien mane traukia sidabras.

„Geležis ir sidabras“ Vladas Šimkus