„Kuriu formas tiesiog kylančias iš mano vaizduotės ir atminties. Esu akylas ir stengiuosi sukurti tokius pastatus, kurie nebūtų panašūs į kitus objektus. Labai svarbu skirti architektūrines formas, kurios gali būti perteikiamos nuotraukose ir piešiniuose nuo tų, kurios suprantamos tik esant pastato viduje, pajaučiant, išgyvenant.“ – drąsiai teigia architektas Ben Ryuki, kurio kūrinį matote pirmojoje nuotraukoje.
Visada smagu klausyti ir skaityti apie idėjas, kurios priešinasi, siekia perteikti kažką naujo, neįprasto ar intriguojančio. Dažna jų paskirtis būna ne tik nustebinti ar sudominti, bet ir įkvėpti, būtent tokios idėjos ar kūryba gali paskatinti nepaleisti savo idėjų kuriančiai asmenybei. Deja Lietuvoje tokiu atvirumu ir progresiniu tobulėjimu pasigirti dar ilgai neteks, vien paklausius apie tokią skubą, pasibaigus „chaltūros“ sostinei nugriauti V. Urbonavičiaus „Krantinės arką“, kuri perteikia šiek tiek kitokį estetikos suvokimą nei įprasta (kuris užjūrio meninkams nebūtų niekuo stebinantis ar naujas), dar kartą patvirtina apie mūsų visuomenės aklumą, bukumą ir nenorą tobulėti bei mokytis. Bet grįžkime prie įdomesnių temų.
Inžinerijos ir logikos mėgėjams tokia gyvenamojo namo forma greičiausiai nepatiks, o geriausiu atveju pasirodys nefunkcionali. Kaip gali būti funkcionalūs keturi spygliai užbaigiantys pagrindinio fasado kompoziciją? Kitiems gali kliūti estetika ir kontrastingos tartum nederančios tarpusavyje formos, jau minėti spygliai taikliai priešpriešinami ovalioms ir visai neagresyvioms formoms dešinėje fasado kompozicijoje.
Tačiau architektas daugiau rūpinasi koncepcija, kuri neliko neįvertinta ir meno kritikų, namas pavadinimu „Metamorfozė“ 2009 metais tapo laureatu pasaulinės architektūros konkurse bei susišlavė ir daugiau laimėjimų tarptautiniuose konkursuose. Pats autorius teigia, jog įkvėpimo savo architektūrai semiasi iš šiuolaikinio meno. „Metamorfozė“ kurta arba „pasiskolinta“ iš F. Kafkos novelės, tačiau asmeninė architekto interpretacija kalba apie tvarkingą ir įprastą namą, kuris transformuojamas į juodą, groteskišką objektą su keistais bruožais.
Bene didžiausiu šio projekto išskirtinumu yra įvardijama interjere paskirstyta šviesa, kuri suteikia gyventojui galimybę jausti paros meto kaitą. Jeigu kada norėsite pamatyti ar apsistoti šiame name, jo reikėtų ieškoti netoli New York’o, prie Woodstok’o.
Dar vienas projektas, patraukęs mano akis, tai Aberystwyth meno centras. Jau seniai įprastu reiškiniu tapo galerijų ir meno centrų supanašėjimas su ofisais. Baltos sienos, milžiniški langai ir kuo mažiau daiktų – bene dažniausiai šiomis dienomis sutinkamas meno centro veidas, neišimtis ir mūsų naujoji Nacionalinė galerija Vilniuje, tad pamatyti šias šilumos mazgus primenančias konstrukcijas, įvardijamas meno centro dalimi, buvo įdomus atradimas.
„Heatherwick“ architektų kompanija laimėjo šį konkursą pasiūlydama projektą kaip naudojant pigias medžiagas pastatyti originalius ir funkcionalius pastatus. Rezultatas ganėtinai kontraversiškas – viduryje miško ir gamtos prieglobstyje įsibrovusios, blizgantčios ir akį rėžiančios konstrukcijos. Visgi kūrybinems industrijoms ir menininkams tokios rezidencijos ir patalpos labai tiko ir patiko, keleto mėnesių bėgyje visos jos apgyvendintos ir išnaudotos.
Na ir paskutinis perliukas, kurį norėčiau pristatyti, tai Thomas Daniell Kyoto priemestyje pastatytas svetimkūnis. Labiausiai šis projektas žavi savo medžiagiškumu. Pats projektas nėra labai išskirtinis, tačiau panaudotos medžiagos, kurių didžiąją dalį sudaro betonas, suteikia pastatui monumentalumo, išbaigtumo ir plastiškumo pojūtį. Visų pirma šį namą galima būtų gretinti su bunkeriu, šią asociaciją pastebėjo ir apylinkėse įsikūrę gyventojai, kurie griežtai pareiškė, jog šis nelauktas objektas sudrumstė visos gyvenvietės harmoniją ir suderinamumą. Architektai dėl tokių pastebėjimų nei kiek nenustemba, jų manymu architektūra turėtų kelti klausimus ir diskusijas.
Kita vertus, jeigu taip nesureikšmintume medžiagiškumo, galėtume pastebėti, jog formos, proporcijos ir išplanavimas yra labai derantys tarpusavyje ir patraukia akį savo estetika.
Ką gi šį kartą tiek nestandartinės architektūros ir erdvių, linkiu visiems plėsti savo akiratį ir nuolatos tobulinti pasaulėžiūrą, gal kada tokius perliukus galėsime rasti ir mūsų pusėje. Daugiau įdomių projektų galima rasti „MARK“ leidinyje (jį rasite ir „Menų centre“, Daukanto g. 28, Kaunas).
Kovo 19 dieną, Forum Cinema Vingis, 18:30 val. vyks Prancūzų režisieriaus Guillaume Coudray dokumentinio filmo „Šarūnas Bartas, vienas lauke — karys“ premjera. „Prieš 10 metų aš atvykau į Vilnių dirbti su lietuvių režisieriumi Šarūnu Bartu, nes norėjau suprasti, kaip sukuriami tokie išskirtiniai filmai, su tik Šarūnui Bartui būdinga vizualiąja kontempliacija ir filme ištirpstančiu pasakojimu. Tuo metu aš gyvenau jo studijoje, kuri yra įsikūrusi mediniame name viduryje miško ir po truputį įsitraukiau į sunkiai atpasakojamą kūrybinį procesą. Visgi jaučiau, jog kažko trūko, todėl norėdamas sujungti viską į visumą, aš turėjau vėl sugrįžti.“ Daugiau informacijos 
Kovo 15 dieną, 18 val. „Menų centre“ vyks Alex’o Holdridge’o filmo „In search of a midnight kiss“ peržiūra. Tai amerikietiška romantinė komedija… Bet šis sakinys neturėtų nubaidyti šio žanro skeptikų, tai ne tipinė romantinė komedija, kurias kiekvieną dieną matome rodomas kine ir juo labiau ne tipinis amerikietiškas filmas. Tai nepriklausomas, juodai baltas filmas su ryškiai išreikšta pretenzija panagrinėti socialines problemas. Scenarijaus autorius ir režisierius kaip sakoma — jaunas ir nepatyręs, bet dar ir nesugadintas. Pirmais smuikais griežia niekam nematyti aktoriai. Šis filmas daugelio tarptautinių festivalių dalyvis ir laureatas. Tai kažkas tarp Richard Linklater ir jaunojo Woody Allen. Filmas kurį tikrai verta pamatyti, kad susigrąžintum tikėjimą kino pramone ir pamirštum plastmasės skonį atsirandantį po kiekvieno identiško filmo su herojiška laiminga pabaiga. Po filmo peržiūros vyks diskusija ir jo aptarimas, taigi laukiame visų „Menų centre“.
„Meno duobė“ ir 
