Taip jau esti, jog kūrybinėje plotmėje gyvuoja mažiausiai dvi stovyklos — klasikų, supraskite senojo meno mylėtojų ir modernistų arba kitaip vadinamų šiuolaikinio meno atstovų. Tos gi dvi stovyklos mėgsta regzti įvairias intrigas, kovoti tarpusavyje, papiktžodžiauti ir kitaip pralinksminti savo ir aplinkinių kasdienybę. Tačiau šį kartą kalbėsime ne apie juos, o apie tautą ar tiksliau tautos atstovą, kuri mažų mažiausiai apibūdinama tokiais epitetais kaip keistoka ar neįprasta. Taip jau turbūt atspėjote, jog kalbu apie estus. Nori nenori, bet estus supa begalė mitų, tipažų, juokelių ir nutikimų. Panašu, jog tapytojas Priit Pajos nėra išimtis, o savo kitoniškumą jis išreiškia tapybos kalba, kuri tapo didžiausia mįsle ne tik kad klasikos ar modernizmo mylėtojams, bet ir patiems gerbiamiesiems gotikos specialistams.
Siužetai sakytume primena tūkstančius kartų matytus ikonografinius siužetus, tūlam nekeliančius nieko daugiau kaip nuobodulį, tačiau šio autoriaus kuriamas pasaulis yra šiek tiek kitoniškesnis, ryškesnis, kitaip tai įvardintas psichodelinis šamanizmas. Tiesą pasakius tokios tapybos šakos girdėjusi dar nebuvau ir šiek tiek abejoju dėl tokio žodžių junginio korektiškumo, tačiau skamba intriguojančiai ir reikėtų pastebėti, jog toks junginys gerokai praplečia pačios tapybos technikos suvokimo ribas.
Priit Pajos labiausiai patraukia savo kuriamais personažais — jeigu mėgstate simbolius ar kryžiažodžius, galėtumėte pasimėgauti ir bandyti išspręsti šio autoriaus rebusus, kadangi pilni alegorijų paveikslai neabejotinai turi sąsajų su pačia biblija, jos personažais ir siužetais. Tik vaizduojamas čia ne tas šventasis pasaulis, bet jo priešingybė tamsioji pusė. Nagrinėjant esto tapytojo kuriamus siužetus reikėtų neapsigauti ir nepamesti vos apčiuopiamos gijos, kuri skiria egzistuojančio siužeto ir paties kūrėjo fantazijos pasaulį.
Naudojamas koloritas tik padeda kurti iliuziją, kartais net baltų folklorą primenantį pasaulį ir jo personažus. Sakoma, jog tapytojams dažnai trūksta darnos, išskiriančio stiliaus, galima pastebėti, jog Priit panaudodamas tokį atrodytų akivaizdų elementą kaip koloritas ir savotiška paletė, garantavo savo kūrybai išskirtinumą, patrauklumą ir be abejo perkamumą. Spalvų gama nėra labai apribota, tačiau pastebimos sutirštintos ir supurvintos spalvos.
Kalbant apie perkamumą, reikėtų dar kartą įsitikinti, jog žmones traukia kraštutinumai — jeigu vieni pameta galvą dėl vaiskių spalvų ir nuotaikingų siužetų, tai kiti su malonumu perka tik paslaptingus, anot vartotojų net baisius ir atstumiančius paveikslus. Reikėtų paminėti, jog pristatomas autorius nėra vienintelis kuriantis panašius siužetus ar atsigręžiantis į kitokią ikonografijos pusę, neabejotina įtaką jam darė tokie menininkai kaip Akseli Gallen-Kallela ir Eduard Wiiralt. Grįžtant prie perkamumo, tokie paveikslai labai mėgstami, smalsesniems siūlyčiau atsiversti keletą aukcionų ir įsitikinti patiems, nors tiesa pasakius mane šiek tiek stebina toks kainų svyravimas, nuo keleto šimtų iki keleto tūkstančių dolerių.
Pamiršus finansinius reikalus norėčiau ir vėl grįžti prie meninės tokios kūrybos vertės. Įdomiausias tokios kūrybos aspektas — mano galva, — šiuolaikinio meno ir klasikinės tapybos mokyklos sintezė. Priit darbai net pačiam griežčiausiam konceptualizmo atstovui turėtų sukelti bent kiek smalsumo. Gilinantis į autoriaus kuriamą pasaulį galima pastebėti ne tik keistus personažus, ikonografines užuominas, bei tamsiosios pusės grožį, bet ir šiuolaikinių dienų alegorijas, drįsčiau teigti, jog tokia tapyba atveria ir plačius klodus interpretacijai, kai gali ne iš karto pagauti esmę, bet stabtelėti, pamąstyti, pasigilinti ir galų gale vistiek pamanyti, jog norėtum užduoti keletą klausimų autoriui arba blogiausiu atveju kaip vaikystėje prie paveikslėlių rasti istoriją su personažų charakteristikomis.
Pabaigdama savo trumpą pristatymą pridursiu, jog perprasti ar suprasti kas pavaizduota šio autoriaus tapyboje nebus labai lengva, galbūt net nereikėtų to siekti, nes panašu, kad ir patys ikonografijos specialistai suklysta manydami, jog kad ir kokia sunki lygtis ji privalo būti išsprendžiama. Neveltui šie paveikslai apkaltinti šamanizmu — jokios realybės ir logikos čia nerasite, panašu, jog naudingiau bus tiesiog pamiklinti abu smegenų pusrutulius, sugretinti fantaziją su žiniomis ir galų galiausiai nepadaryti jokių išvadų, nebent susikurti unikalią asmeninę interpretaciją.
Kovo 19 dieną, Forum Cinema Vingis, 18:30 val. vyks Prancūzų režisieriaus Guillaume Coudray dokumentinio filmo „Šarūnas Bartas, vienas lauke — karys“ premjera. „Prieš 10 metų aš atvykau į Vilnių dirbti su lietuvių režisieriumi Šarūnu Bartu, nes norėjau suprasti, kaip sukuriami tokie išskirtiniai filmai, su tik Šarūnui Bartui būdinga vizualiąja kontempliacija ir filme ištirpstančiu pasakojimu. Tuo metu aš gyvenau jo studijoje, kuri yra įsikūrusi mediniame name viduryje miško ir po truputį įsitraukiau į sunkiai atpasakojamą kūrybinį procesą. Visgi jaučiau, jog kažko trūko, todėl norėdamas sujungti viską į visumą, aš turėjau vėl sugrįžti.“ Daugiau informacijos 
Kovo 15 dieną, 18 val. „Menų centre“ vyks Alex’o Holdridge’o filmo „In search of a midnight kiss“ peržiūra. Tai amerikietiška romantinė komedija… Bet šis sakinys neturėtų nubaidyti šio žanro skeptikų, tai ne tipinė romantinė komedija, kurias kiekvieną dieną matome rodomas kine ir juo labiau ne tipinis amerikietiškas filmas. Tai nepriklausomas, juodai baltas filmas su ryškiai išreikšta pretenzija panagrinėti socialines problemas. Scenarijaus autorius ir režisierius kaip sakoma — jaunas ir nepatyręs, bet dar ir nesugadintas. Pirmais smuikais griežia niekam nematyti aktoriai. Šis filmas daugelio tarptautinių festivalių dalyvis ir laureatas. Tai kažkas tarp Richard Linklater ir jaunojo Woody Allen. Filmas kurį tikrai verta pamatyti, kad susigrąžintum tikėjimą kino pramone ir pamirštum plastmasės skonį atsirandantį po kiekvieno identiško filmo su herojiška laiminga pabaiga. Po filmo peržiūros vyks diskusija ir jo aptarimas, taigi laukiame visų „Menų centre“.
„Meno duobė“ ir 
Komentarai (5)
Ne. Taip jau esti, jog kūrybinėje plotmėje gyvuoja mažiausiai dvi stovyklos – jautrių, subtilių meninikų ir barbarų. ;-D
Primena K. Kubilinsko knygutes :)
Gyva!
Labai įdomūs, prasmingi darbai. Autorius kovoja su blogio demonais, išraiška superinė. Tokie darbai visuomet palieka
pėdsaką pasamoneje…
Šešt, 11:33 ·
Ačiū. Labai sukrėtė. Man pasirodė svarbu tai, kas dar išskiria šį meniniką, tai – Vienišumas. Begalinis, nenusakomas, vos pajaučiamas. Ne vienatvė. Atrodo, kad personažai palikti Likimo. Jie liko… Bet kam? kaip? kur? Iš teisų, KAIP? Ir KAM?