„Šaškių—šachmatų klubo iškaba“

Menotyrininkų Aistės Virbickaitės ir Igno Kazakevičiaus inicijuotas projektas „Kritikos maršrutai“ — iššūkis rašantiems kultūros temomis bei naujos informacijos galimybė ja besidomintiems. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro „Kultūrpolis“ organizuojamo projekto metu kultūros temomis rašantys žmonės tiria jiems naujas ar mažiau pažįstamas erdves, žmones ir reiškinius. „Kritikos maršrutai“ — keitimasis ne tik informacija, bet ir gyvenamąja aplinka. Projekto dalyviai vieši vieni pas kitus, rinkdami ir reflektuodami informaciją, pažindindamiesi su aplinka ir žmonėmis, nešališkai, atvirai ir kritiškai žvelgdami į svetimo miesto kultūrinį gyvenimą bei jo reiškinius. Svetimoje erdvėje kritikas lieka be susiformavusios nuomonės ir asmeninių pažinčių. Taigi, vertindamas jis turi remtis savo asmeniniu žvilgsniu ir įspūdžiu.

Vidas Poškus: Ar pavyko kelionė? Ar ją galima pavadinti „pjūviu“? Ar bent kiek pažinome Varėnos kultūrinę — meninę situaciją?

Ričardas Milukas: Ar pavyko kelionė ar ne, tai priklauso tik nuo mūsų išsikeltų kriterijų… Ar pažinome Varėnos meninę ir kultūrinę situaciją?..atsakau, kad 100% taip, nes mes esame profesionalai. Pažinome tiek gerai, kiek apskritai yra įmanoma pažinti situaciją. Gyvenime situacijos kartojasi. O kalbant apie personalias: ir viso gyvenimo negana pažinti kitą žmogų… Žinau, kad bus kritiškai vertinančių mūsų įžvalgas, todėl jiems iškart ir atsakau: tegul aplanko Varėną ir jos krašto žmones ir tai padaro geriau.

„Stoties parduotuvė“

V.P.: Kuo Varėnos kultūrinė — meninė situacija unikali, o kuo tipiška?

R.M.: Šaunus klausimas. Žvelgiant, bet kuriuo aspektu atrastume tipiškų dalykų ir labai savitų — nestandartinių, — būdingų tik šiai vietai.

Visoje Lietuvoje žmonės savaitgaliais atrodo neturi ką veikti… Kai vienam interviu į klausimą kodėl Kaune viešajame gyvenime (baruose, kavinėse bei klubuose) nepamatysime vyresnio amžiaus žmonių ar senjorų, — aš atsakiau, kad vyresni žmonės sėdi namuose ir valgo kruopas… Tai vėliau sulaukiau priekaištų iš kaunietės skaitytojos, kad atskleidžiu blogąsias puses užsieniečiams. Vėliau ji priduria: tie patys vyresni žmonės aukojasi dėl jaunimo, jog jie galėtų kur išeiti. Aš to ir nepaneigiu, tik abejoju ar tai pavyktų nuslėpti nuo užsieniečių ir ar tai būtina… Taigi sekmadienį Varėnoje taip pat tuštoka ir kultūros centras nedirba. Ir manau visi vyresni žmonės daro klaidą taip aukodamiesi — niekur neišeidami iš namų. (Jie ne tik daro meškos paslaugą jaunimui, bet ir patys nuobodžiauja, ir negali parodyti gero pavyzdžio. Taigi Varėnoje daug viešųjų erdvių (mokyklų salės, nauji bibliotekos, kultūros centro pastatai, turizmo ir informacijos centras, juk visa tai priklauso žmonėms), kas blogo jei visi susirinktų užuot sėdėję namuose priešais televizorius?..) Nesinori girti sovietmečio ir TSRS laikų, bet tada žmonės daug natūraliau atrasdavo laiko ir lėšų menui. Ne jau žmonėms būtinai turi būti spardomas užpakalis, kad jie būtų kultūringesni ir pagarbiau elgtųsi vienas kito atžvilgiu?.. Štai šį dalyką aš dar mažas supratau savo kieme, bet niekada nemaniau, kad žmonės yra tokia žema padermė ir kad negalėtų būti kitaip. Tačiau yra būtent taip, kad nors šiandien turim turtingai gyvenančių piliečių (vadinkim savo sunkiu darbu, o gal tik kitų žmonių sąskaita susikrovusių turtus), — jie niekad nebus mecenatais ar filantropais (na mažiausiai dar 100 metų). Šie žmonės te sugeba apsitverti tvoras ir toliau dauginti susvetimėjimą, užkirsdami kitiems priėjimą prie gyvybės šaltinių, ežerų ir upių.

V. Karatajus ir kiti žymūs menininkai atvykdavo į Varėną ir darydavo parodas. Mindaugo Siudiko mama sako: jie visi turėjo vilas vaizdingose Varėnos apylinkėse, netoli Merkio. Taigi taip įsitvirtino tradicija rengti profesionalias parodas. Taigi atrodo paprasta, bet tie menininkai — svarbūs žmonės, jie jautė pareigą kažką ir duoti kraštui, o ne tik iš jo pasiimti.

Mindaugas Siudikas — „Vojenkomatas“

V.P.: Didžiausi atradimai?

R.M.: Į šį klausimą labai sudėtinga man atsakyti ir nežinau Vidai ar mane tikrai suprasi… Sau aš padariau didžiausius atradimus. Labiausiai mane sužavėjo Varėnos undergraundas. Jis iš tiesų pogrindiniškas ir slypi po žeme. Mes neturėjome, jokių galimybių labiau jo apčiuopti. Tačiau nematoma jo dvasia tvyrojo ore ir iš įvairių ženklų buvo aišku, jog jis egzistuoja… Sakykim Šachmatų klubas, kur žmonės renkasi nežiūrint visko: nepaiso siaučiančio gripo, tradicijos, kad sekmadienį viešose erdvėse nieko nevyksta… (Beje, kalbant apie biblioteką ar kitus kultūrinės traukos objektus, — nereiktų didelių pinigų durims atrakinti ar už elektrą sumokėti; tereikia vidinio ryžto ir nusiteikimo — būti visuomenišiems ir draugiškiems)

Tačiau aš tikrai žinau, kad Varėnoje ir jos apylinkėse yra namai, kaip ir kituose miestuose, kur eidamas vakare pro ne visai užtrauktą portjerą gali pamatyti ramiai dirbantį menininką — tapantį dėl savęs. Tokie menininkai dažniausiai nerengia stulbinančių parodų, jie neturi vadybininko ar verslininko sugebėjimų. Bet jie tiesiog yra ir tiesiog kuria.

Pastebimi ir kiti undegraundo ženklai. Tai, nors saikingi grafitai, tačiau labai taiklūs — savo paprastumu ir genialumu išduodantys, kad tai neformalo ne tik išmanymas kompozicijos plačiąja prasme, bet ir vidinio pasaulio perteikimas bei rezistencinis pasipriešinimas formalistams.

„Specifinis grafiti“

„Varėnos daugiabutis“

V.P.: Ar buvo tokių dalykų, kurie patvirtino kažkokią (kokią) išankstinę nuostatą?

R.M.: Buvo tokių nuostatų… Turėjau tokį nusistatymą: kad nieko gero nebus ir nevyksta. Kad tik naikinama, kas buvo gera sukurta anksčiau. Paveldas padengiamas laiko užmaršties dulkėmis…

Tačiau supratau (tai beje gali priskirti prie mano didžiausių atradimų), kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Sakysim nebeliko tarybinio laikotarpio alaus barelio prie universalinės parduotuvės. Tą informaciją gan sunkiai išsiklausiau iš „IKI“ pardavėjos — baras likviduotas prieš trejus metus. Tai iš vienos pusės nostalgiškos vertybės praradimas ir nebus ką parodyti jaunimui…, Tačiau nebėra ir pačios universalinės, taigi laikai keičiasi — keičiasi ir poreikiai… Parduotuvė rekonstruota į „IKI“ p.c.. Galima sakyti, kad vietoje baro tik priešingoje pusėje įrengta kavinė „Grilis“. Tai vertinkim, kad atsiranda daugiau erdvės — pasidarė lengviau kvėpuoti… Daugiau naujų pastatų miesto centre: biblioteka, kultūros centras. Graži neperkrauta ir šiuolaikiška architektūra ir malonu, kad ne kokie gigantiški prekybos centrai…

Gal ir nepavyks perimti ir išsaugoti visų vertybių ir tradicijų tiesiogiai. Tačiau įsivaizduokime, kaip pro seno kelio dangą prasimuša jaunas daigas. Vieniems tai gali atrodyti kelio suardymas, kitus tas daigo skverbimasis gal būt įkvėps naujiems žygdarbiams, bet galiausiai kažkokiu būdu nusidrieks nauji keliai jungiantys žmones. Taigi nematau nieko blogo jei vieni tapo vien tik sau arba tik pardavimui, vieni apsitveria daugiau negu jiems reikia, kiti negali prieiti prie vandens… Aš supratau, kad natūrali kaita būtina! Ir sena turi numirti, kad gimtų nauja. Skausmas, kraujas, kančia tai tarsi natūrali auka Varėnos žemei. Čia gali gimti gražūs, šviesūs dalykai. Manau mūsų laukia jaunos kartos — visuomenės gimimas.

„Gražuolė biblioteka“

V.P.: Ką reikėtų keisti Varėnoje? O ką palikti? (kalbu apie meną ir panašius dalykus)

R.M.: Ką keisti, o ką palikti?.. Tai turi nuspręsti patys Varėnos gyventojai. Žinau, kad jie tai gali, pasižiūrėję į savo krašto daugiaamžį kultūrologinį paveldą, jie nesunkiai pasirinks teisingus sprendimus ir drąsiai žengs pirmyn. Kaip svečias, galėčiau tik pasakyti savo nuomone, kad ne vien grybai, uogos ir baidarės pritraukia turistus. Kultūriniai veiksmai t.p. domina žmones ir ateityje domins vis labiau.

Už įspūdžius iš Varėnos dėkojame Vidui Poškui ir Ričardui Milukui.

„Monumentalioji siena“

„Seni vargonai“

„Varėnos kultūros centras“

„Varėnos skelbimų lenta“

„Kino ir menų festivalio plakatas“

„Algirdo Steponavičiaus ir Birutės Žilytės freska Pušelės sanatorijoje“

„Algirdo Steponavičiaus ir Birutės Žilytės freska Pušelės sanatorijoje“

„Liaudmeistris Mindaugas Kuklys su savo dirbiniais Valkininkų geležinkelio stotyje“