Vieni sako, jog Š. Barto filmai apie nieką, galėtume jiems pritarti, tačiau „nieką“ čia reikėtų rašyti iš didžiosios raidės, kadangi Niekas irgi gali būti vertybė. Pažiūrėjus Š. Barto filmus suvoki jog, Nieke slypi visa prasmė, visas didingas žmogaus suvokimas. Niekas įvardijamas, kaip laiko ir erdvės nebuvimas, kaip nieko neegzistavimas. Bet norint suvokti Nieką, juk reikia dar daugiau pastangų, negu suvokti Kažką. Niekas Š. Barto filmuose, reiškiasi per tylą, kurią savo ruožtu, ypač mūsų gyvenime, irgi galima suvokti kaip vertybę.

Kiekvieną dieną jaučiame nenumaldomą laiko tėkmę, nesuprasdami, kad tik akimirkos grožis mums gali suteikti dalelę laimės. Kiekvieną dieną matome tūkstančius vaizdų ir nesusimąstome, kad kuris nors vienas iš jų, mus galėtų sustabdyti ir suteikti akimirkos žavesio. Kiekvieną dieną mes išgirstame milijonus beprasmių žodžių ir tiek pat, o gal net ir daugiau jų išsakome kitiems. Kiek tuose žodžiuose yra tiesos ir prasmės? Kiek tie žodžiai mus jaudina ir suteikia mums laimės? Ar mes klausomės, ką žmonės mums taip nuoširdžiai sako, ar tik galvojame apie savuosius žodžius? Daugiausia žmogus pasako, kai tyli, tuomet jo akys nemeluoja. Žodžiai tik apgauna mūsų ausis ir matome tik tai, kas mums pasakyta. Tyla yra tyla, ji nei šaukia, nei šnibžda, ji egzistuoja žmoguje, kaip pačio aukščiausio jausmo išraiška. Tyloje žmogus prabūna beveik visą savo gyvenimą, bet supranta tai, tik tuomet, kai lieka visai vienas. Tuomet tyloje viešpatauja amžinas laiko akimirksnis, sustojusi beribė erdvė, išsitrynę žodžiai ir galiausiai vėl tyla…

Tai — mintys, kurias sukelia Š. Barto filmai: „Koridorius“ (1995), „Mūsų nedaug“ (1996) ir „Namai“ (1997). Kiekviename iš jų — kažkas naujo ir kiekvienas — nesuprantamai pažįstamas. Kas labiausiai jaudina, tai iš filmų sklindanti tyla, ne tik tiesioginė, bet ir ta, kuri slypi už kiekvieno personažo akių, už kiekvieno gamtovaizdžio, už kiekvienos scenos ir kadro, kuri išreiškia didžiausią Nieką, kuriame slypi begalinė išmintis…

„Namai“

„Juk klystame laukdami ateityje mirties: didžioji dalis — jau praeityje, nes prabėgusį gyvenimo tarpsnį valdo mirtis. Taigi, neprarask nė valandos. Beatidėliojant ir gyvenimas prabėgs. Viskas yra svetima, tik laikas — mūsų.“ Ištrauka iš pirmojo Senekos laiško Liucijui.

Š. Barto filmuose laikas suprantamas dvejopai: pirmiausia, laikas kaip amžinybė — laikas, kuris niekada nepasibaigia, kuris beveik nieko nepakeičia, kuris nepalieka savo pėdsako, šis laikas yra gamtos, kaip amžino, beveik nekintančio vieneto simbolis. Tai laikas, kuris labiausiai atsiskleidžia filme „Mūsų nedaug“. Laikas sustojęs, be ateities ir vilties, kuris nieko nepakeitė, nekeičia ir greičiausiai nepakeis. „Koridoriuje“ ir „Namuose“ tas laikas įsikūnijęs erdvėje, kuri visuomet vienalytė ir beveik nekintanti — namas („Namuose“) ir koridorius („Koridoriuje“). Antra, laikas — efermeriškas, vienadienis, greitai praeinantis, nepastovus, tai laikas žmogaus, kuris gyvena šiandien ir dabar. Filme „Mūsų nedaug“ — tai mergina iš nežinia kur atklydusi į laiko pamirštą, arba kitaip amžinojo laiko karalystę, tofalarų genties gyvenvietę, mergina — laiko, kuris yra čia ir dabar, tylus įsibrovėlis. „Koridoriuje“ — tai žmonės gyvenantys to koridoriaus kambariuose, tai berniukas, kuris pradeda pažinti pasaulį tokį, koks jis yra. „Namuose“ — tai žmogus klajojantis po namą ir stebintis, čia ir dabar, šalia savęs gyvenančius žmones. Šie laikai egzistuoja vienas šalia kito, jie persipina ir konfliktuoja. Kaip rašo Igoris Moncovas savo straipsnyje „Žmogus peizaže“ apie Š. Barto filmą „Mūsų nedaug“: „Gamta išstumia žmones. Abejinga jų likimui mechaninė kamera objektyviai fiksuoja procesą.“ Ilguose kadruose matome nuostabią ir didingą gamtą, kuri yra savarankiška ir nekintanti, tačiau šalia jos gyvena žmogus, vis trikdydamas ją savo menku būvimu, savo tylia trumpalaikia egzistencija. „Laikas trunka, kol gamtoje egzistuoja žmogaus atnešama drumstis. Žmogus sunaikinamas, laiko priežastis dingsta, filmas baigiasi.“

„Mūsų nedaug“

Pasak Š. Barto laikas — jo filmų esmė „kiekviena praėjusi sekundė jau yra praeitis. Mes nekontroliuojame savo ateities.“ Š. Barto filmai — apie dabartį, tą dabartį, kurioje gyvena filmo personažai. Gyvendami dabartyje jie savo prisiminimų pagrindu įsivaizduoja ar netgi kuria savo ateitį, visa tai daro tyliai ir vienumoje, užsidarę į savo pasaulėlį. Žiūrėdami į šiuos personažus, mes galime užčiuopti jų, kaip žmonių laikinumą. Filme „Koridorius“ žmogus klajoja dabartyje, jis ieško ir kažką atranda, tai ką randa tampa jo praeitis, kuri turės įtakos jo ateičiai ir būsimiems prisiminimams. Siužeto ir fabulos nebuvimas filme, tik sustiprina interpretaciją tarp laiko tėkmės. Pats filmo pavadinimas lyg laiko simbolis. Žmogus stovėdamas viename koridoriaus gale, kitame mato savo ateitį, tuo laiko momentu, kai jis jau bus pasiekęs tą kitą koridoriaus galą. Kai žmogus pasieks koridoriaus vidurį, jis jau turės praeitį ir ateitį, o kambariai besišakojantys į šonus, tai gyvenimo išbandymai, kurie už durų slepia naujus patyrimus, naujus žmones ir naujas galimybes.

Filme „Namai“ pagrindinis personažas klajoja po namą. Jis blaškosi po jį vos keletą dienų, tačiau, tai metafora į visą žmogaus gyvenimą. Pagrindinis personažas sutinka žmones, kurie dažnai pasirodo ir veikia filme, taip kaip ir gyvenime yra žmonės, su kuriais ilgai bendraujame. Sutinka ir tokius vienadienius žmones, kurių daugiau filme nebematome. „Namuose“ žmogus vaikšto po namą ir atverdamas vis kitas duris, atranda ir patiria kažką naujo, tačiau visuomet tylėdamas, nes tyliu suvokimu išreiškiami giliausi jausmai.

Taigi Š. Barto filmuose jaučiamas žavėjimasis tuo laiko momentu, kuris yra beveik nematomas ir greitai pranyksta, kuris mums palieka aiškias žymes, tai išnykimo grožio suvokimas, ir tas suvokimas visuomet tylus ir neaiškus, sunkiai apčiuopiamas. Pats Š. Bartas apie tai sako: „Gal tai tiesiog tas ir man, ir manau, visiems žmonėms aktualus mūsų gyvenimo, mūsų žemės laikinumo pojūtis“.

„Mūsų nedaug“

Ar erdvė gali būti tyli, ar ji gali išreikšti tylą? Taip ir tai puikiai parodyta Š. Barto filmuose. Filme „Koridorius“ erdvė nėra griežtai apibrėžta. Filmo personažai laisvai juda įvairiose erdvėse: koridoriuje, kambariuose, kieme. Tačiau vis dėto didžiausias dėmesys susitelktas koridoriaus erdvei. Kaip jau buvo minėta anksčiau, koridorius tai lyg žmogaus gyvenimo simbolis, tačiau tai gali būti uždaros ir izoliuotos erdvės simbolis. Erdvė iš kurios lyg ir galima išsivaduoti, nes ji turi du galus, bei daug kambarių, bet tuo pačiu ir neįmanoma ištrūkti, tai lyg tylus kalėjimas, kuris filmo personažus laiko ten, būtent toje erdvėje ir laike.

„Mūsų nedaug“ erdvė irgi neapibrėžta, ji gali būti ir begalinė, neaprėpiama — didingi kalnai, platūs miškai ir laukymės ir tuo pačiu metu visai šalia egzistuoja mažutėlės namų erdvės. Čia vėl matome izoliuotumo užuominą, kai žmonės yra izoliuoti tos didingos, viską apimančios gamtos ir izoliuoti patys savyje. Čia egzistuoja dvi plotmės, pati erdvė yra be galo plati, tačiau žmogaus susikurta realybė sukuria paradoksą, jog toje plačioje erdvėje žmogus jaučiasi izoliuotas, neturintis kur pabėgti. Štai čia gimsta tyla, per kurią žmogus gali susilieti su gamta. Mergina, atvykusi iš nežinia kur, bando sau susikurti naują erdvę. Tačiau vietinių žmonių saviizoliacija, nepriima jos ir greitai ją išstumia. „Gyvenimo ir prasmės energija čia tolygi nuliui. Šie žmonės egzistuoja tarsi užsimiršę, jie jau nebeturi jėgų kurti savą gyvenimo „istoriją“.“ Taigi toji beribė ir iškalbingai didinga erdvė, mums pasako, koks žmogus yra menkas ir vienalaikis.

„Mūsų nedaug“

Filme „Namai“ erdvė labai konkreti — tai vienas namas, kuriame ir vyksta visas veiksmas. Name yra daugybė kambarių, tie kambariai kuria naujas erdves. Tuose kambariuose gyvena žmonės su savomis tyliomis, niekam nesuprantamomis ir nežinomomis istorijomis. Pats namas tylus, kaip ir jo kambariai bei gyventojai. Tylą sustiprina Š. Bartui būdinga izoliacijos tema: kaip kambariai yra atskirti vienas nuo kito sienomis, taip žmonės gyvenantys name atskirti tyla, o uždara erdvė tai tik išryškina. Kartais matomas šalia namo esantis ledo sukaustytas ežeras. Tai kita nepriklausoma erdvė, kurią matome labai retai. Ant ledo matomi vaikščiojantys žmonės, kaip užuomina apie gyvenimo laikinumą ir jo trapumą.

Š. Barto filmų erdvė poetiška, tai lyg atskiras pasaulis, kuriame slypi milijonai įvairiausių minčių, besislepiančių už dar daugiau simbolių. Tačiau visuose šiuose trijuose filmuose jaučiamos izoliuotumo, žmogaus vienalaikiškumo ir trapumo temos. Šios temos pastiprina tylos momentą, kuri lyg nematoma idėja sklendžia erdvėje aplink filmų personažus besiskverbdama į juos ir iš jų aplinkos pereidama į žiūrovą.

„Namai“

Atrodo, jog Š.Bartas filmuose vaizduoja žmones, kurie pasakoja apie nebeišartikuliuojamas netektis ir praradimus, apie žmones nebepajėgiančius išsivaduoti iš praeities ir su didžiuliu nerimu žvelgiančius į ateitį. Jo filmuose jaučiama begalinė neviltis, tokia, jog verbalinė komunikacija to nebegali išreikšti ir pati komunikacija tampa nebereikšminga. Pats Š. Bartas apie tylius žmonių veidus sako: „Matote, pagrindiniai dalykai vis dėlto yra nepasakomi. Pagrindiniai žmogaus jausmai nepasakomi.“

„Koridorius“

Mes kiekvieną dieną bėgame ir vis kažkur skubame. Mes tapome tinginiais, kurie tingi pasižiūrėti į daikto ir laiko prasmę giliau, mes atpratome tylėti ir suprasti, mes atpratome žiūrėti ir matyti. Kada paskutinį karta ilgai stebėjome kokį nors didingą daiktą, be jokio suinteresuotumo ir visiškoje tyloje? Kada paskutinį kartą pasižiūrėjome į tylias žmogaus akis ir bandėme suprasti ką jis mąsto? Pripratome, kai mūsų triukšminga ir pilna žodžių visuomenė mums pasako viską ir nebereikia beveik apie nieką galvoti pačiam.

Filmuose egzistuoja tylus laikas, nieko nereikalaujantis, nieko neprašantis, tiesiog tylus laikas. Kai autorius mums rodo, tarkime, kalno vaizdus 2 ar 3 minutes, gali pasirodyti, jog laikas begalinis, galbūt pasidarys nuobodu, bet galbūt tai privers mus pagaliau ne tik žiūrėti, bet ir pamatyti. O stebint tą vaizdą tyloje, jis mus dar ir užburia ir galbūt suteikia tuštumos, kurioje vis dėlto mes esame, pojūtį. Erdvė irgi tyli. Ji nieko nesako, ji savo tyliu egzistavimu mums primena apie laikinumą, apie žmogaus blaškymąsi po didžiulį pasaulį, kuris tuo pačiu metu yra ir mūsų tylus kalėjimas. Ir galiausiai tylus žmogus. Jeigu pabandytume bent vieną dieną šnekėti tai, kas yra prasminga, įdomu, kiek laiko tylėtume ir kiek žodžių pasakytume, jei iš viso ką nors sugebėtume pasakyti. Juk pagrindiniai stipriausi žmogaus jausmai neišsakomi žodžiais. Jei mums be galo skauda ir mes stipriai kenčiame savo viduje, mes nešaukiame, mes liekame uždari sau ir kitiems. Manau, tik tyloje galime pabėgti nuo pasaulio, kaip tai daro Š. Barto filmų personažai.

Taigi ne į viską reikia tik žiūrėti, reikia išmokti ir matyti, pasitelkti savo vaizduotę ir fantaziją, savo praeitį ir prisiminimus, savo išgyvenimus ir galbūt tuomet suprasime, ką Š. Bartas nori mums pasakyti.