Nuotraukos autorius Gintaras Česonis
Kartais po spektaklio išeini iš teatro ir jautiesi fantastiškai gerai. Lipi į troleibusą su šypsena iki ausų, o aplinkiniai nesuprasdami žiūri į tave, kaip į pamišėlį. Kartais išeini iš teatro blogos nuotaikos ir troleibuse žiūri į besišypsančius, kaip į pamišėlius: „Anoks čia džiaugsmas, spektaklis prastas, kėdės kietos, dvi valandas riekėjo sėdėti, lauke šalta ir dar kažkas sugeba šypsotis!“, pamanai pats sau vienas sėdėdamas troleibuso gale. O kartais būna ir taip, kad išeini iš teatro į lauką ir būni toks susimąstęs, jog net nepastebi, kaip atsidūrei namuose, net nepameni, kad važiavai troleibusu.
Mano pirmoji pažintis su Kauno Kameriniu teatru prasidėjo spektakliu „Pirmas kartas“ (rež. Stanislovas Rubinovas, vaidina Simona Bladženauskaitė ir Gintautas Bejeris). Programėlėje yra parašyti pjesės autoriaus lenko Michal Walczak žodžiai: „Jos pamatas – laukinė, audringa ir tragikomiška sumaištis tarp šiuolaikinių Jo ir Jos, tarpusavio nesusipratimai su visu situacijų žiaurumu ir humoru“. Taikliau niekas ir negalėtų pasakyti apie patį spektaklio turinį. Tačiau spektaklį sudaro ne tik turinys…
Nuotraukos autorius Gintaras Česonis
Man bebaigiant vartinėti programėlę viskas staiga nutilo, užgeso šviesos ir prasidėjo… Du jauni, įsimylėję žmonės bandė padaryti savo PIRMĄJĮ KARTĄ patį nuostabiausią, įsimintiniausią bei tobuliausią. Jie viską tobulai suplanavo. Planas buvo panašus į pasaką ar amerikietišką romantinę komediją, kur vaikinas nugalėjęs tam tikrus išbandymus pagaliau pakliūna pas merginą, viskas vyksta be galo „spontaniškai“ romantiškai – iš niekur pradedanti groti muzika, žvakių šviesa, kylančios emocijos, jaudulys… Visa tai daugumai žiūrovų gali priminti jų jaunas dienas, pirmąsias meiles, kažkas galbūt netgi gali atpažinti save. Ši, pirmoji dalis, – be galo komiška, smagu žiūrėti, kaip jauni žmonės bando viską padaryti tobulai ir vis kas nors nesigauna. Tačiau tuo pat metu viskas atrodo graudžiai tragiška. Jauni žmonės stengiasi kurti, kitokią rožinių akinių tikrovę, kurią realybė ir gyvenimas vis sulaužo.
Nuotraukos autorius Gintaras Česonis
Nuotraukos autorius Gintaras Česonis
Pertrauka. Galvojau, kas bus antrame veiksme, kaip viskas baigsis…
Antras veiksmas. Kadangi jau esu paveikta amerikietiškų romantinių komedijų siužetų antras veiksmas mane be galo nustebino. Tikriausiai ne aš viena tikėjausi kažko visiškai kito nei išvydau prieš savo akis. Tiesa pasakius, pamečiau virvės galą ir staiga pradėjau nesuprasti kas dedasi scenoje. Kažkoks pamišimas ir beprotybė. Vos tik pradedi suvokti siužeto vingius jie ir vėl išslysta tau iš rankų. Iš pradžių visa tai labai trikdė ir vienu momentu pagalvojau ar čia spektaklis toks ar čia aš… Ir staiga antro veiksmo pabaigoje viskas pradeda aiškėti ir net gali pajusti kaip per salę nuvilnija džiugaus susivokimo banga. Staiga dauguma žiūrovų supranta, kad teatras juos ka tik apgavo ir vedžiojo už nosies. Gali net jausti šiltą žmonių šypseną, kuri sako: „tai va kaip čia viskas buvo“. Ši dalis yra be galo chaotiška ir siurrealistiška, pranyksta pirmosios dalies žaismas ir paprastumas. Šio spektaklio abi dalys tai lyg priešingybės – pirmoji dalis, kaip ieškojimas idealumo, tikėjimas romantika ir galvojimas, jog galima nugalėti gyvenimo pilkumą ir blokinių namų nykumą, o antroji, nors ir be galo siurrealistinė ir padrika, tačiau nusidažo gyveniškom spalvom, grįžta į realybę. Tai susitikimas su gyvenimu, tokiu koks jis yra, nebandant jo keisti.
Nuotraukos autorius Gintaras Česonis
Taigi šis spektaklis buvo iš tų, iš kurių išeini ir susimąstai. O mąstai apie daugelį dalykų iš karto. Visų pirma dar negali atsigauti, kad ką tik buvai apgautas ir vis galvoji, kaip čia viskas išsisprendė. Dar galvoji apie tai, kad kažkas jame buvo ne taip. Galbūt aktoriai, galbūt bendra spektaklio atmosfera, galbūt režisūra. Kažkas buvo ne taip, bet niekaip negali suprasti kas… O sėdėdamas troleibuso gale pagalvoji, gal spektaklio kūrėjai specialiai kažko neišpildė, tam, kad aš apie tai galvočiau…
Komentarai (2)
Straipsnis persiskaitė lengvai ir spitriai, ačiū :) tačiau norėtųsi daugiau informacijos apie aktorių vaidybą, įsijautimą į charakterį, paveikumą žiūrovui. Užkabino tas kažkas netaip, norėtųsi išgirsti plačiau ar tai labiau susiję su pačia menine spektaklio verte ar tiesiog asmeniniu skoniu ir panašiai.
Man taip pat būtų įdomu kokiems žmonėms straipsnio autorė rekomenduotų šį spektaklį – turiu omenyje ar svarbi amžiaus grupė, ar tai labiau orientuotas į jaunimą?
Pastebiu, jog šiuo metu yra ganėtinai populiaru scenos menuose derinti du žanrus – komediją ir dramą. Tarsi lengvesne forma prikaustomas dėmesys, kad neužmigtume per antrąją. O gal – kontrastai buvo visuomet paveikūs?
Pateiktas straipsnis nėra spektaklio recenzija, tačiau tas „kažkas ne taip“ iki šiol man neduoda ramybės… Galbūt labiausiai „ne taip“ buvo su aktorės Simonos Bladženauskaitės vaidyba. Nors ir vėl, kai kurios scenos puikiai išpildytos, kai kurios nelabai. Galbūt tas „ne taip“ atsidaro, dėl spektaklio dalių milžiniško kontrasto, dėl chaotiškumo antroje dalyje, galbūt trūko kažkokio režisūrinio sprendimo ar suvedimo, nes būta daug nuostabių ir įdomių sprendimų, tačiau jie vienas nuo kito kažkaip apitrūkę. Galbūt turi įtakos ir tas žiūrovo apgavimas, detektyvinis elementas, juk visada nesmagu, kai tave ima ir apgauna:]]] Bet ir vėl tas turi savotiško smagumo ir žavesio. Manau, kam bus įdomu, kas ten ne taip:]]] nueis ir patys pažiūrės ir galbūt man pasakys… Arba aš klystu ir ten viskas puiku.
Straipsnio autorė :] rekomenduotų šį spektaklį įvairių amžiaus grupių žiūrovams, nors pati tema ir pavadinimas labiau orientuotas į jaunimą, tačiau ir „ne jaunimas“ gali puikiai praleisti laiką, nes spektaklio tema tokia, kuri yra visus mus vienaip ar kitaip palietusi.