Sveikinu visus su nepastebimai greitai atlėkusiais 2010-aisiais metais. „Meno duobei“ ką tik sukako du metai ir ji vis dar nesiruošia trauktis užmarštin kaip daugelis prognozavo, priešingai, entuziazmo ir naujų idėjų mums netrūksta. Tikimės ir toliau nepailsdami dalintis meno bei kultūros naujienomis su savo skaitytojais.

O dabar grįžkime prie to apie ką iš esmės ir yra „Meno duobė“. Taip, kūrybos. Šį kartą pasidaviau savo silpnybei akvarelei ir nusprendžiau pristatyti jums šios jautrios technikos atstovę iš JAV, Betsy Walton. Išvydęs šios iliustratorės darbus, viduje pajutau seniai patirtą susidomėjimo ir bendrumo jausmą, kurio vedamas negalėjau atitraukti akių nuo kiekvieno autorės paveikslo. Turiu pripažinti jie gan lengvai ir skaniai „susivalgė“. Taip, lengva ranka, nusprendžiau atverti spalvingą naujųjų metų puslapį „Meno duobėje“.

Betsy Walton kaip daugelis šiuolaikinių iliustratorių savo tikrąją karjerą pradėjo išsilaisvinusi iš etatinio monotoniško darbo gniaužtų. Nuo 2006 metų grynakraujė kanzasietė užsiima tik tuo kas jai patinka, t.y. piešia piešia ir piešia. Džiugu, kad bent jau kažkur žmonės gali gyventi pilnavertį gyvenimą vien tik piešdami kas patinka. Neveltui sakau „kas patinka“ mat B.Walton viena iš tų kūrėjų, kuri retai atlieka kokius nors paruošiamuosius darbus ar eskizus prieš kurdama kurį nors iš savo darbų. Ji vadovaujasi filosofija, jog piešinys gimsta piešimo metu. Aišku visada atsiranda tam prieštaraujančių, tačiau reikia pripažinti, jog spontaniška kūryba turi kitokį tik jai būdingą jausmą ir yra daugybę kartų malonesnė pačiam kūrėjui, nes gimsta iš tiesioginės emocijos, pasąmoninio minčių srauto. Dažnai žiūrėdami į daugybę kartų perdarytą darbą ir akivaizdžiai nušlifuotą idėją, kuri tiesiogiai jums bando pranešti apie savo buvimą, nieko nejaučiame išskyrus nebent savimeilišką paniekinantį pasitenkinimą, jog atskleidėme „paslėptą“ mintį.

Spontaniškos kūrybos vaisiai man yra saldesni, nes jie turi natūralią paslaptį, neužmaskuotą, neužpudruotą taip kad anksčiau ar vėliau vis vien ją įminsi. Simboliai padiktuoti mums dar taip mažai pažįstamos pasąmonės ir asmenybės brandumo, pakelia meno kūrinio pažinimo kartelę į nepamatuojamą erdvę. Tokie darbai negali būti įvertinti vien žinių bagažo svoriu, jie apskritai negali būti įvertinti.

Siekdamas per daug neišliaupsinti konkrečių darbų, grįšiu nuo lyrinio nukrypimo pamąstymui prie B.Walton. Taip jie sukurti menininkės pasamonėje palaipsniui dedant detalę prie detalės, klijuojant bendrą psichodelinį koliažą. Žvelgdamas į autorės darbus matai jos vidų, jai būdingas nuotaikas, formas atitinkančias jos asmenybę, kurios formavimuisi turėjo įtakos begalė veiksnių jos gyvenime. Darbai skatina įsižiūrėti į daugiasluoksnį jų gylį, persiliejantys akvarelės tonai sukuria fantasmagoriškos erdvės pojūtį. Autorė neslepia, jog jos darbams įtakos turi viskas: nuo įprastinių daiktų aplink ją iki bizantiškų ikonų vaizdavimo stiliaus keistai užsifiksavusio jos galvoje. Menininkė nagrinėja dviejų atrodytų visiškai skirtingų dimensijų santykius, žmogaus paslaptingos egzistencijos sąveiką su pačiais paprasčiausiais jo kasdienybės ir aplinkos sukurtais artefaktais. Žmonių siluetai menininkės darbuose lyg pasiklydę šešėliai alternatyvios realybės miške.

Dar vienas akivaizdus visų B.Walton darbų bruožas tai formų kontrastas. Minkštas lenktas formas karts nuo karto užpildo aštriakampės geometrinės figūros sustiprinančios ir taip siurrealistinį peizažą.

Nenuginčijamai B.Walton darbai yra turtingi darbai, tačiau neįpareigojantys mąstyti vien kairiuoju smegenų pusrutuliu, kaip kartais tenka nagrinėjant šiuolaikinių menininkų kūrybą. Jausmas, formų, dėmių emocija ir iš pirmo žvilgsnio nieko nesakančios detalės, kurių visuma pratęsia menininko spontaniškos pradžios gyvavimą žiūrovo įsiliejimu, jo nevalinga, akimis nematoma kūryba. Gyva grandinininė reakcija. Na ir ar tai ne menas?

Autorės svetainė: www.morningcraft.com