„Išlaisvinti Žaną“

Gruodžio 18 dieną renginių ciklas „Teatro Fantomas“ pristatė du teatro laboratorijos Atviro rato monospektaklius – PRA (vaidina Justas Tertelis (jis taip pat ir pjesės autorius), režisierius Aidas Giniotis) ir Išlaisvinti Žaną (pagal J. Anouilih pjesę „Vyturys“, vaidina Judita Urnikytė, režisierė Ieva Stundžytė). Šį kartą spektakliai buvo rodomi viename Kauno klubų UPS (ir vėl „mistinis“ netradicinės erdvės pasirinkimas, kurio ir vėl nesupratau… vienu momentu belaukiant spektaklio ir bežiūrint į jaunus veidus pagalvojau, galbūt tai dėl to, jog pritrauktų daugiau jaunimo, juk kas netradiciška tas traukia…).

Vakaro programą šaltame rūsyje pradėjo Justas Tertelis su monospektakliu PRA (vieno aktoriaus vienos dalies prasidėjimas). Kai žiūrovai pradėjo leistis į tą vietą, kur vyks spektaklis. Sąmoningai tai vadinu – „ta vieta“, kadangi man tai priminė nulipimą į pasakėlę iš rūsio savo vizualine ir jutimine aplinka. Taigi, besirenkant žiūrovams ir jiems beieškant, kokią čia vietą geriau užsiėmus (vieni rinkosi galą „jeigu, ką, kad aktorius ko neužklaustų“, kiti brovėsi į priekines eiles, kad geriau viską matytų ir jaustų). Tuo tarpu aktorius vaikščiojo pirmyn ir atgal po sceną, šokinėjo, tupinėjo, lyg norėdamas apšilti, stebėjo besirenkančius žiūrovus ir vis žvilgčiojo į kairę pusę, laukdamas ženklo kada jau galės pradėti. Visiems susirinkus prie kairiojo scenos kampo priėjo juodaplaukė mergina ir davė aktoriui ženklą… Prasidėjo aktoriaus prasidėjimo prasidėjimas…

„PRA“

Visas spektaklis sukosi apie juodą lipnią juostelę užklijuotą ant grindų. Ją užklijavo technikai, kaip ženklą (tiek aktoriui, tiek visiems kitiems prie spektaklio dirbantiems žmonėms), kurį aktoriui peržengus prasidės spektaklis. Aktorius nenorėdamas PRAdėti, ir peržengti tos juostelės vis pasakojo žiūrovui apie tai koks yra sunkus aktoriaus prasidėjimas. Jis pasakojo, koks yra aktoriaus gimimas scenoje, kokie sunkumai iškyla, buvo paliestas netgi kartų klausimas, aptariami kiti prie spektaklio gimimo prisidedantys žmonės: režisierius („rėkals ant scenas strakals“ – pasak aktoriaus, latviškai), scenografas, garso operatorius ir kt., žinoma nepamirštami ir „europinio lygio“ teatro kritikai. Tačiau aktorius iš visų teatre dirbančių žmonių labiausiai išskyrė teatro valytoją, kuri, pasak jo, apie teatrą žino daugiausiai. Ji po spektaklio „be jokios mistikos“ užlipa ant scenos ir išvalo viską, kas joje vyko. Ir iš ties, atsimenu vieną kartą man yra tekę stebėti, kaip teatro valytoja, taip paprastai be jokios magijos plovė sceną, tačiau, man ji nepasirodė, kaip paprasta valytoja, tiesiog valanti sceną, ji atrodė, kaip žmogus vaidinantis valytoją… tai tikriausiai pačios scenos magija…

Grįžkime prie Tertelio ir jo monospektaklio. Kalbėdamas apie jauną aktorių, jis užsimena apie bandymą pačiam sau atsakyti į klausimą – kas yra tas teatras? Kam jo reikia? Gal geriau vietoj jo pastatyti kokį prekybos centrą, juk toks geras sklypas miesto centre? Ir tuomet jis nužvelgė žiūrovus ir paklausė – o kodėl Jūs šiandien atėjot į teatrą? Jis žiūrėjo į salę, lyg lauktų atsakymo ir tuo momentu man pasidarė be galo įdomu, kokius gi žiūrovų veidus jis mato? Pasimetusius, mąstančius, užsidėjusius abejingumo kaukę, ar priešiškus, ar buvo bent vienas veidas kuris iš tiesų susimąstytų… Na mano veidas turėjo atrodyti susimąstęs, nes aš mąsčiau, tačiau ne apie tai ką reikėjo. Vis dėlto, aktoriaus klausimas buvo esminis – kodėl žmonės eina į teatrą? – į kurį atsakius, bus aišku, kodėl reikalingas teatras ir kas jis yra.

Apibendrinant, galima sakyti, kad tai buvo tikrai nuotaikingas ir smagus spektaklis, kuris ne tik prajuokino, bet ir suteikė peno įdomiems pamąstymams, žinoma jei kas nors šį spektaklį išgirdo…

Atviras ratas

Antrą kartą besileidžiant į rūsį stebėti antrojo monospektaklio „Išlaisvinti Žaną“, kojos jau buvo suledėjusios ir kartas nuo karto nupurtydavo šalčio gūsio virpuliukas. Ir staiga, prieš savo akis išvystu ant scenos sėdinčią beveik nuogą (tik su drobiniais marškiniais) sėdinčią aktorę. Po kėde ant kurios ji sėdi stovi kibiras, kitas – kabo virš scenos. Pasidarė dar šalčiau, o ta mintis, kad kibire gali būti vandens dar labiau vedė iš proto.

Prasidėjo spektaklis. Ir saiga jis pasibaigė. Net nepastebėjau, kaip prabėgo laikas. Šį teatrinį vyksmą suvalgiau vienu ypu (netgi buvau pamiršusi apie savo fizinį šaltį). Spektaklį galėčiau pavadinti vaizduotės mankšta ir žaidimu. Žinoma, iš pradžių šiek tiek užtrukau kol išmokau jo taisykles – staigiai ir energingai besikeičiantys personažai ir šizofreniška Žanos asmenybė – tačiau perpratus jas, pajutau malonią vaizduotės žaismo šilumą. Šis spektaklis tiems, kas į jį įsijautė, turėjo suteikti intelektualinį pasitenkinimą, nes pajungus savo vaizduotę galėjai stebėti, kaip viena, beveik nuogutė sušalusi, aktorė sukuria staigų persikūnijimą, kuris suteikia pojūtį, jog scenoje ji esti ne viena.

Tačiau pabaiga buvo pati įspūdingiausia (jos tikriausiai dar ilgai nepamirš tie žmonės, kurie tą vakarą buvo kartu su aktore). Šaltoje it ledas scenoje Žana yra sudeginama tekančio vandens stulpe. Visame tame vaizde stebėdamas Žanos beprotybę, pats galėjai pasijausti bepročiu. Buvo galima netgi matyti, kaip nuo šilto aktorės kūno besiliečiančio su, tikriausiai ne visai šiltu, vandeniu kyla garai. Negalėjai nepajusti deginančio šalčio skausmo. Ir tai buvo taip skausmingai paveiku, lyg ji iš tiesų degtų lauže, tik mirtį nešanti ugnis čia pakeičiama šaltu mirtį nešančiu vandeniu. Šio spektaklio pabaiga tikriausiai dar niekada nebuvo ir, manau, kad niekada nebebus tokia paveiki, kaip tą vakarą. Meninė spektaklio prasmė, aktorės pasiaukojimas, dėl spektaklio, dėl teatro, dėl meno ir galiausiai dėl žiūrovų susiliejo su publikos jaučiamu fiziniu šalčiu, kuris sukūrė neišdildomą įspūdį, kurį žiūrovai besiskirstydami dar ilgai minėjo.

Straipsnį parengė Greta Klimavičiūtė.