Pastaruoju metu kino teatrai negaili filmų ciklų, skirtų visapusiškai aprodyti nematytus režisierius ir naujausius jų darbus. „Scanorama” štai jau porą metų nori visus įtikinti, kad trys posovietinės sesutės gali rimtais veidais stovėti vienoje programoje su britais, prancūzais ar skandinavais. „Naujojo Baltijos kino” sąraše buvo du pilno metro darbai ir trys trumpametražio kino sesijos. Dalį lietuviškosios programos bus galima darkart peržiurėti gruodžio mėnesį „Kinas@trumpai.com“ NEfestivalyje, kartu su 2008 metais šen bei ten matytais kitų jaunų režisierių darbais. Gruodį taip pat bus galima pamatyti Ramunės Čekuolytės filmą „Stiklainis uogienės“, kartu su juo „Skalvijoje“ rodysis Donato Vaišnoro ir Igno Miškinio dramos. Trys kūrėjai sujungti pasmalsavimo – „Nauja lietuvių kino karta?“. Nuo penktadienio toje pačioje salėje prasidėjo „Naujojo Rusijos kino dienos“. Viskas taip šviežia, kad stiliaus atžvilgiu net nepadoru sudėti visus pavadinimus į vieną pastraipą.

Savaime suprantama, vardai turi atitikti turinį. Beveik visi pastarojo festivalio filmai sukurti šiemet (išimtis tik 2008 m. „Popierinis kareivis“ (Бумажный солдат). Iš viso programoje – šešios dramos. Pasak organizatorių, šie metai skiriasi nuo ankstesnių – nebus maršų ir užsienio svečių, seansai rengiami norint nenuvilti rusišką kiną mėgstančios publikos, suburtos per ketverius metus. Pirmasis rodytas filmas – „Pusantro kambario, arba Sentimentali kelionė tėvynėn“ (Полторы комнаты или сентиментальное путешествие на Родину) paremtas poeto ir eseisto Josifo Brodskio biografija ir kūriniais.

„Pusantro kambario…“ galima priskirti kelio filmams (road movies). Tačiau tai nėra įprastinis „keliaudami veikėjai daug išmoko apie save“ požanris – čia judėjimas vyksta tik veikėjo viduje. Veiksmas padalintas į dvi laiko linijas. Pirmojoje – dabarties – gerbiamas rašytojas Josifas Brodskis mintimis iš Niujorko keliauja į Sankt Peterburgą. Jis mano, jog kelionė yra pats geriausias laikas prisiminimams, kadangi tada atmintis gali ryškinti pripildytą juostelę. Šią mintį kartodavo tėvas, grįžęs iš Kinijos, kur dirbo karo fotografu. Jis parkeliavo į pokario Leningradą, pas savo žmoną ir sūnų Josifą. Prisiminimai apie tėvus, vaikystę ir jaunystę sudaro antrą filmo sluoksnį, persipinantį su pirmuoju ir kurdami lengvai nostalgišką atmosferą.

Josifas Brodskis

Brodskio santykiai su tėvais ir yra labiausiai vystoma tema. Šeima – sovietinės valdžios „nuburžuazinti“ intelektualai, gyvenantys prabangiame bute, po revoliucijos taip „sutankintame“, kad fanerinėmis sienomis jai atskirta pusantro kambario ir galimybė bendrauti su kaimynais dalinantis bendrais patogumais ir naujienomis. Anksti į atsargą išėjęs tėvas (Sergėjus Jurskis (Серге́й Ю́рский) daug laiko leidžia su vaiku, kartu vaikščiojant po miestą formuojamas požiūris į architektūrą ir kūrybą, futbolą ir bendravimą. Mama (Alisa Freindlich (Али́са Фре́йндлих) gali įkūnyti bet kurią pasaulio motiną, besirūpinančią savo vyrais ir visas jiems kylančias problemas gydančią stebuklingo grybo užpilu.

Režisierius Andrėjus Chržanovskis (Андрей Хржановский) yra laikomas labai stipriu Rusijos animatoriumi, todėl nieko stebėtino, kad jo filme laikas nuo laiko įsiterpia piešti personažai. Beveik kiekvieną ryškesnį įvykį realybėje papildo animuotos siurealistiškos istorijos. Visi svarbiausi personažai turi save atspindinčius gyvūnus – pats Brodskis tapatinamas su katinu, jo tėvai – dvi varnos. Kai dėl „parazitavimo“ sistemoje rašytojas ištremiamas į „kaimą“ (realybėje – Archangelsko regiono darbo stovyklą), jis rašo laiškus į Leningradą, teigdamas, jog jam labai patinka gamta, tik norėtųsi šiek tiek kitokio maisto. Jo alter-ego paišo laiškus savo mylimoms katytėms, pasiguosdamas, kad norėtų garstyčių. Pieštas Brodskis pavirsta darbiniu arkliu, kuriam galiausiai išdygsta sparnai, ir Pegasas rašytojo veidu skrenda. Sparnai – svarbus ir dažnas simbolis filme. Būdamas mažas Broskis pamatė angelą ir suprato, kad nori skraidyti, jo piešta versija tai ir padarė. Netoli savadarbiame aparate skrisdamas katinas galiausiai užkliūna už Lenino skulptūros. Politinių paralelių neįžvelgti neįmanoma.

Siurealizmas filme ne vien pieštas. Vyresnysis Brodskis yra žydas, o dėl tuo metu pagarsėjusios „Gydytojų bylos“ šeima gali būti ištremta. Tenka atsisakyti pianino, jį bekeliant instrumentas pakyla dangun. Šalia skrenda smuikai ir violančelės, arfos ir saksofonai. Visi turi vieną kryptį, galima įtarti, kad tai Tolimieji Rytai, kur žydai turėtų būti ištremti. Kitu pavyzdžiu galima laikyti ironiškai sudėliotą sceną apie maistą. Pokario Rusijoje populiariausias patiekalas, kaip žinia, buvo virtos bulvės. Bet receptai iš „Knygos apie skanų ir sveiką maistą“ taip pat masina – tereikia gerai įsižiūrėti į iliustracijas. Jose svetingas gruzinas siūlo dešrelių su mišriu faršu (!) ir paštetų, prie pilno stalo stovėdamas mažasis Brodskis norėtų visko. Gaila, nepavyks, nes virėjas apibendrina to meto padėtį: „Tu juk žydas, o žydai valgo tik macus“. Iš vizijos grįžęs berniukas negauna macų, užtat mama jau kviečia prie stalo, nes atšals bulvės. Skanaus!

Minėtas „atostogas“ kaime Josifas Brodskis užsitarnavo tiek savo kūryba, tiek elgesiu. Visų svarbiausias menas jo jaunystės metais buvo kinas, nes juk salėje būna užgesinamos šviesos. Muzika taip pat svarbi, vinilinių plokštelių industriją pakeitė DIY „kaulų muzika“ – ant rentgeno nuotraukų įrašytas rokenrolas. „Ar tu poetas?“, – klausia mergaitė vakarėlyje, o Brodskis ironizuoja, kad tokie tarptautiniai žodžiai kaip „poetas“ ar „biliardas“ jam nesuprantami, mat svarbiausia – sumanymo užmojis. Plačiai žiūrint nesunku pamatyti sistemos klaidas, o jas kritikuojant galiausiai gali būti išvarytas iš šalies ir grįžti ten tik per prisiminimus.

Nors „Pusantro kambario, arba Sentimentali kelionė tėvynėn“ norisi žiūrėti kaip biografiją, nereikia pamiršti, kad Josifas Brodskis ir jo kūryba buvo tik postūmis, idėja. Jos įgyvendinimas pavyko puikiai, filmas intensyvus ir koncentruotas; panašu, jog daugiau nei dvi valandos buvo pats minimaliausias laikas, kurio reikėjo norint ją išreikšti. Pavadinimas, ypač antroji jo dalis apibrėžia, ko gali tikėtis, bet ta nostalgija nuteikia pozityviai. Dailus, ironiškas, įvairiapusiškas filmas – Rusijos kinematografija tebelaiko iškeltą vėliavą.

Straipsnį parengė ir įspūdžiais pasidalino Ilona Klimaitytė.