„Volas ir smuikas“

Vos tik straipsnyje „Andrei Zvyagintsev ir du jo filmai“ perskaičius A. Tarkovskio pavardę, tiesiog nebegaliu tylėti — dėka jo — aš myliu kiną… perskaitę mano apmąstymus, galbūt ir jūs pamilsite šio režisieriaus kūrybą, o gal jau ją ir mylite, nes kokia gi kino istorija be Andrėjaus Tarkovskio.

A.Tarkovskio filmai, kuriuose kaskart žiūrėdama atrandu kažką nauja, artima, man primena kelionę. Važiavimą troleibusu. Troleibusas, tai tokia vieta, kur kaskart įlipęs žmogus, jo daiktai, tau gali atskleisti vis naują gyvenimą, papasakoti istoriją, kažką priminti. Bėgantys vaizdai už transporto lango, tartum filmo kadrai besisukantys filmavimo kameroje, tau kužda į ausį apie gyvenimo prasmę, žmonių jausmus, meilę, skausmą, neviltį…

Trys filmai („Volas ir smuikas“, „Veidrodis“, „Stalkeris“), atskleidę A.Tarkovskio veidą (kairysis skruostas — fantazijos, idėjos, meistriškumas, dešinysis skruostas — asmeniniai išgyvenimai, nuoskaudos, išpažintys). Šių filmų dėka išgyventas ir patirtas emocijas, įspūdžius, skiriu stotelėms ir troleibusais važinėjantiems žmonėms.

„Volas ir smuikas“. Draugystė, tėvo šiluma.

Vos, tik šiaip ne taip, įsispraudus į pilnutėlį troleibusą, dairausi pirmosios aukos. Kai nuobodu šliaužti sraigės ritmu, žvelgiu pro langą ar į žmones, nagrinėju jų aprangą, veido bruožus, ką su savim turi: lagaminą, didžiulį turgaus krepšį. Iš viso to galima daug pasakyti apie žmogų ar tiesiog kurti jiems jų gyvenimo istorijas. Akys užkliūva už smuiko futliaro. Tada palengva kilstelėju akis: raudonplaukis, saulės nubučiuotais skruostais, stipriai po pažąsčia laiko nedidelio formato, tikriausiai, smuiko dėklą. Muzikantas!!! Staiga šovė man į galvą. Tai Tarkovskio pirmasis trumpametražis filmas „Volas ir smuikas“.

Su šypsena prisimenu šį filmą, kuriame rutuliojasi berniuko ir vyro draugystė. Jau kone pirmoje scenoje išvystame užsimezgusį ryšį tarp darbininko Sergėjaus (Владимир Заманский) ir būsimo muzikanto.

Vaikystėje visuomet atsiranda tas — atpirkimo ožys, kurį užgaulioja, juokiasi iš jo, muša ir t.t. Šį „lūzerio“ vaidmenį atlieka Saša (Игорь Фомченко). Berniukas turi slapstytis nuo kiemo draugų, negali ramiai išeiti į muzikos mokyklą, nes vos tik Sašą išvydę kiemo vaikėzai puola stumdyti, pravardžiuoti, sulaužo smuiko dėklo rankenėlę. Tuomet kieme dirbantis darbuotojas (tvarkantis kiemo aikštelę) griežtai rikteli ant berniūkščių taip apgindamas muzikantą. Čia ir užsimezga dviejų žmonių draugystė. Saša labai apsidžiaugia ir nukiūtina muzikos mokyklos link. Strikinėjant miesto gatvėmis berniuko akį patraukia veidrodžių parduotuvė. Žaidimas su atspindžiais — įvairiausiais vaizdais, tai obuolio, tai kojų, tai berniuko veido atvaizdai (režisierius puikiai išnaudoja veidrodžio galimybes, taip pritraukdamas ir priverčiantis žiūrovų žvilgsnius dar labiau sustingti ties filmu, pasijusti fantazijų, žaidimų šalyje, kurioje gyvena vaikai). Pagaliau pasiekęs muzikos mokyklą Saša pamato mergaitę (Наталья Архангельская), ne šiaip sau mergaitę, bet iš didžiosios M. Berniukas susižavėjęs muzikos mokyklos mokine ir siekdamas su ja susidraugauti padovanoja jai obuolį. Iš tiesų, kas yra įdomiausia, jog obuolio jis neįteikia jai į rankas, o tiesiog jį padeda ant kėdės. Mergaitė delsia, pastumia jį tolėliau, tačiau alkio jausmas stipresnis už bet kokius principus, todėl ji obuolį suvalgo. Štai taip A.Tarkovskis atskleidžia pirmosios vaikystės meilę — ramią, draugišką ir šiltą. Grįžęs iš smuiko pamokos, muzikantas padeda kelio darbuotojui: paduoda jam darbo įrankius — veržliaraktį, tuomet vyras berniuką mokina vairuoti. Tai didelis džiaugsmas vaikui, juk jis vyras, nors ir mažas, jam smagu su Sergėjumi. Muzikantas pajunta ką reiškia bendrauti su suaugusiu vyru, ką reiškia dirbti vyriškus darbu, ką reiškia tėvas.

Vėliau Saša su Sergėjumi nueina pietauti, pamato kaip griaunamas pastatas. Užklumpa lietus — kažko naujo pradžia, kažko seno pabaiga. Būdamas kartu su darbininku muzikantas išmoksta daug: apgina maža berniuką nuo didesnio ir stipresnio, juk pats yra skriaudžiamas, todėl ir žino, kad reikia užjausti. Sergėjus į tai nesikiša, tačiau stebi viską iš šalies. Išmoksta gerbti kitus, gerbti maistą, tam, kad jo nusipirktum yra sunkiai dirbama. Numesdamas duoną ant žemės ir gavęs velnių nuo vyro, visa tai pradeda vertinti.

Besiklausydamas muzikanto griežimo, darbininkas susijaudina. Jo veide galime išvysti nuoskaudas ar svajones, troškimas kad berniukas būtų muzikantu, o ne paprastu juodadarbiu. Kažkada praeityje ir Sergėjus svajojo tapti smuikininku. Tačiau likimas kartais būna skaudus, jo svajonėms neteko išsipildyti, todėl jis dabar tikisi, jog Saša taps didžiu smuikininku, kuriam neteks vargti kaitrioj saulėje tvarkant kelius. Jie susitaria susitikti, tačiau prie kino teatro Sergėjus nebesulaukia Sašos… neišgelbsti nuo išsiskyrimo net baltas popierinis lėktuvėlis plazdenantis ore: „Aš ne kaltas, mama manęs neišleido“.

Pabaiga tartum sapnas: jau baigtam asfaltuotam lauke, balti balandžiai, Sergėjus važiuoja darbo mašina, tada Saša prisiveja mašiną ir įšoka. Kartu ir nuvažiuoja…

Filme atsiskleidžia sūnaus ir tėvo santykis. Berniukas neturi tėvo, vyras sūnaus. Vertybės: meilė, pagarba, draugystė, užuojauta ir t.t. Šiuo filmu režisierius išreiškia menininką su jo žmogiškomis problemomis, norais ir poreikiais. Jo tėvai išsiskyrė, kai jam buvo vos ketveri su puse, todėl filme „Volas ir smuikas“ galime įžvelgti pačio režisieriaus išgyvenimus: jam pačiam trūko tėvo. Šiuo kūriniu jis pripažino, jog ne tik jam, bet ir visiems vaikams gyvenantiems be tėvo vis dėlto jo trūksta. Trūksta ne tik jo šilumos, meilės, bet ir stiprios rankos, griežto balso, riktelėjimo.

Vidury automobilių spūsties paskęsta troleibusas, pametęs savo ūsus trumpam sustoja, vėluosiu…