
Vidas Bareikis „Vakaras su knyga“. Nuotraukos autorė Emilija Briedytė
Renginių ciklas „Teatro fantomas“ vieną kartą į mėnesį iki pat vasaros žada mus kviesti į įvairiausius spektaklius įvairiausiose Kauno erdvėse. Renginių organizatoriai mums užduoda daugybę klausimų apie tai, kas mums yra teatras ir kaip mes jį suvokiame. Jie taip pat klausia ar teatras gali būti ten, kur tradiciškai jis neturėtų egzistuoti, ar šiandien į teatro sąvoką įeina sovietmečiu taip pamėgtas bufetas? Ir galiausiai jie klausia, ar teatro stebuklą galima sukurti kitoje erdvėje? Kaip galime pastebėti iš šių užduotų klausimų „Teatro Fantomas“ šiais metais orientuojasi į netradicines erdves, kurios mums turėtų padėti atskleisti teatro galią, bei Kauno žavesį. Tuomet aš norėčiau užduoti kitą klausimą: kaip toji netradicinė erdvė mums atsiskleidė, mus sužadino ir pakėlė mus virš realybės pirmajame renginių ciklo spektaklyje „Vakaras su knyga“?

Vidas Bareikis „Vakaras su knyga“. Nuotraukos autorė Emilija Briedytė
„Vakaras su knyga“ tai Vido Bareikio, kaip režisieriaus, debiutinis darbas. Su kuo jį manau tikrai verta ir būtina pasveikinti. Spektaklis pastatytas pagal Michailo Bulgakovo romaną „Meistras ir Margarita“. Vidas Bareikis kartu su aktore Indre Lencevičiūte per šį XX a. pirmos pusės kūrinį bando mums kalbėti apie šiai dienai opius klausimus – tikėjimą bei žmogaus „susidievinimą“. Pagrindinis spektaklio veikėjas katinas-kipšas Begemotas vis kartoja „Viskas paprasta“ – kaip priešpriešą žmogaus bandymui viską aplink save paaiškinti, kad ir Meistro kuriamas romanas apie Poncijų Pilotą. Žmogus kurdamas, sukuria pasaulį aplink save, tai jį lyg ir sulygina su Dievu. Mokslininkai kuria dalykus, kurie mums padeda realybėje geriau ir paprasčiau gyventi, tačiau kelia sudėtingus to „paprasto buvimo pasaulyje“ klausimus. Tuo tarpu menininkai kuria naujus pasaulius bandydami jiems suteikti sudėtingus paaiškinimus, schemas, bruožus. Tai persiduoda eiliniams žmonės, kurie bando paaiškinti savo egzistenciją ir staiga sumąsto, jog jie yra savo laimės kalviai, jie planuoja kaip gyventi, tačiau … „Viskas paprasta“ – žmogus tik lėlė, kurią velniškoje puotoje tampo kažkas už virvučių. Ir čia nereikia nuvertinti tikėjimo. Spektaklis lyg ir pasako mums, kad mes pamiršdami arba per daug ir nesveikai pradėdami gilintis į tam tikras tiesas, savo egzistencijoje prarandame pačią esmę. Mes manome, kad mūsų gyvenimas yra be galo prasmingas, turi galutinį tašką, kuriame būsime pasiekę visko ko tikėjomės ir troškom, kad visa tai yra suplanuota ir nulemta mūsų pačių, o iš tikrųjų „Plyta šiaip sau niekada ir niekam ant galvos nenukrenta“ – „Viskas paprasta“.

Vidas Bareikis „Vakaras su knyga“. Nuotraukos autorė Emilija Briedytė

Vidas Bareikis „Vakaras su knyga“. Nuotraukos autorė Emilija Briedytė
Dabar norėčiau grįžti prie savo iškelto klausimo apie netradicinę erdvę. Visą laiką buvau giliai įsitikinusi, jog spektakliai ne šiaip sau statomi ar rodomi netradicinėje erdvėje. Manau netradicinė erdvė yra pasirenkama tam, kad kažką sustiprintų: kaip dalis scenografijos, kaip papildomų prasmių suteikimas, kaip bandymas priartėti arčiau žiūrovų ir t.t. Todėl, nelabai supratau organizatorių motyvų šiam spektakliui pasirenkant būtent tokią erdvę, kuri yra palytėta pop kultūros, o ne „mūzų“ (nebent kalbama tik apie tarpukario dvasią). Mano subjektyvia nuomone, šis spektaklis puikiai tinka ir bet kokiai scenai— jam nereikia ieškoti kažkokių specialių erdvių, jis puikiausiai ir gana stipriai pats per save išsako savo prasmes ir jų sustiprinti per papildomus elementus, manau, nereikia.

Vidas Bareikis „Vakaras su knyga“. Nuotraukos autorė Emilija Briedytė
Taigi per daug nesiplečiant apie erdvę… spektaklis buvo tikrai nuostabus, žiūrovai buvo sužavėti, nepaisant to, kad spektaklis vėlavo penkiasdešimt minučių, tačiau piktas laukimo nerimas atsipirko nuostabiu reginiu. Manau, žiūrovus papirko profesionali Vido Bareikio vaidyba. Spektaklio pradžioje jis nedrąsiai įžengia į sceną su knyga rankose, mandagiai ir nuoširdžiai visų atsiprašo už techninius nesklandumus ir pradeda skaityti knygos „Meistras ir Margarita“ ištrauką. Mums beklausant aktorius prieš mūsų akis pavirsta visai kitu personažu, kuris mums palaiko kompaniją savo pasakojimu beveik viso spektaklio metu. Jo persikūnijimu vis į kitus (ir vėl grįžimas prie tų pačių) personažus žaidžiama visame spektaklyje. Be galo įdomu stebėti, kaip aktorius prieš mus ne tik pakeičia balso tembrą, kalbėjimo manierą ar savo fizinę išraišką, bet gali matyti, kaip pasikeičia pats – savo vidumi. Dažnai atsitinka, kad jei matai spektaklyje persikūnijantį aktorių į kitą personažą (ir tai dažnai daroma užkulisiuose) mes suprantame, kad jis jau kitas tik iš jo pakeisto kostiumo ar kažkaip kitaip skambančio teksto, o čia prieš mūsų akis tam tikromis fizinėmis pastangomis per aktorių pereina keli personažai, kurie turi visiškai skirtingas savo buvimo prieš mus energijas.

Vidas Bareikis „Vakaras su knyga“. Nuotraukos autorė Emilija Briedytė

Vidas Bareikis „Vakaras su knyga“. Nuotraukos autorė Emilija Briedytė
Nors spektaklyje buvo naudojami jau gana seni režisūriniai šablonai, kaip lėlės, aktoriaus įėjimas į sceną iš žiūrovo eilių, aktoriaus sakomi žodžiai, kurie vėliau suvaidinami jo partnerio ir t.t. (jų dar tikrai galima surasti), tačiau nepaisant to, buvo sukurta be galo žaisminga atmosfera. Neskaitant kai kurių, mano manymu, ištęstų scenų, kaip pavyzdžiui vis iš įrašo einantis balsas, skaitantis Meistro romaną apie Poncijų Pilotą, spektaklis buvo gyvybingas ir trykštantis energija, kurią dar labiau sustiprindavo trumpi ilgesnės scenos intarpai, tai žadino smalsumą, susidomėjimą ir skatino galvoti.
O asmeniškai mane labiausiai pavergė aktoriaus nusilenkimas po spektaklio. Iš jo akių galėjai matyti, kaip jis vertina žiūrovų plojimus, galėjai pastebėti, jog jis lenkiasi mums ne dėlto, jog jaučiasi to nusipelnęs, o labiau dėl to, jog jaučia, kad jį kažkas suprato, kažkas priėmė jo siunčiamą žinią ir viso spektaklio metu sekė, kas vyksta.
Už straipsnį dėkojame Gretai Klimavičiūtei.

Vidas Bareikis „Vakaras su knyga“. Nuotraukos autorė Emilija Briedytė

Vidas Bareikis „Vakaras su knyga“. Nuotraukos autorė Emilija Briedytė

Vidas Bareikis „Vakaras su knyga“. Nuotraukos autorė Emilija Briedytė

Vidas Bareikis „Vakaras su knyga“. Nuotraukos autorė Emilija Briedytė

Vidas Bareikis „Vakaras su knyga“. Nuotraukos autorė Emilija Briedytė

Vidas Bareikis „Vakaras su knyga“. Nuotraukos autorė Emilija Briedytė




Kovo 19 dieną, Forum Cinema Vingis, 18:30 val. vyks Prancūzų režisieriaus Guillaume Coudray dokumentinio filmo „Šarūnas Bartas, vienas lauke — karys“ premjera. „Prieš 10 metų aš atvykau į Vilnių dirbti su lietuvių režisieriumi Šarūnu Bartu, nes norėjau suprasti, kaip sukuriami tokie išskirtiniai filmai, su tik Šarūnui Bartui būdinga vizualiąja kontempliacija ir filme ištirpstančiu pasakojimu. Tuo metu aš gyvenau jo studijoje, kuri yra įsikūrusi mediniame name viduryje miško ir po truputį įsitraukiau į sunkiai atpasakojamą kūrybinį procesą. Visgi jaučiau, jog kažko trūko, todėl norėdamas sujungti viską į visumą, aš turėjau vėl sugrįžti.“ Daugiau informacijos
Kovo 15 dieną, 18 val. „Menų centre“ vyks Alex’o Holdridge’o filmo „In search of a midnight kiss“ peržiūra. Tai amerikietiška romantinė komedija… Bet šis sakinys neturėtų nubaidyti šio žanro skeptikų, tai ne tipinė romantinė komedija, kurias kiekvieną dieną matome rodomas kine ir juo labiau ne tipinis amerikietiškas filmas. Tai nepriklausomas, juodai baltas filmas su ryškiai išreikšta pretenzija panagrinėti socialines problemas. Scenarijaus autorius ir režisierius kaip sakoma — jaunas ir nepatyręs, bet dar ir nesugadintas. Pirmais smuikais griežia niekam nematyti aktoriai. Šis filmas daugelio tarptautinių festivalių dalyvis ir laureatas. Tai kažkas tarp Richard Linklater ir jaunojo Woody Allen. Filmas kurį tikrai verta pamatyti, kad susigrąžintum tikėjimą kino pramone ir pamirštum plastmasės skonį atsirandantį po kiekvieno identiško filmo su herojiška laiminga pabaiga. Po filmo peržiūros vyks diskusija ir jo aptarimas, taigi laukiame visų „Menų centre“.
„Meno duobė“ ir 


















Komentarai (7)
O čia mano nuomonė apie tą patį spektaklį: http://www.pinkcity.lt/teatro-.....s-su-knyga, ir nuotraukos darytos iš tos pačios pusės :)
Vidas Bereikis man patiko, visas vaidmuo šmaikštus ir gyvas, bet Indre Lencevičiūte manęs neįtikino, kažkaip perspausta atrodė, nors kai kuriuose momentuose ganėtinai įdomu buvo ją stebėti. Aišku čia mano nuomonė. Šiaip šaunuoliai, sveikinu :)
jei nuoširdžiai, tai gaila, kad spektaklio teko laukti truputį daugiau nei valandą. Atėjus į teatrą dažniausiai girdi skambutį, kad žiūrovas nevėluotų, o čia žvilgt į laikrodį jau po septynių, jau pusė aštuonių, V. Bareikis dar vaikšto su džemperiuku ir niekas neprasideda – ir taip beveik iki aštuonių. Norisi pasakyti, kad čia ne Suicide DJ’s koncertas, kur, kaip ir daugumai atlikėjų mandagu/įprasta vėluoti, čia – spektaklis ir šito nereikia pamiršti.
Tiesą pasakius, keista girdeti tokius palankius žmonių vertinimus.Spektaklis buvo įdomus, bet jis buvo kiaušiniene,kuria kepiesi iš to ka turi po ranka.Gal aktoriui-režisieriui pritruko vienos nakties kaip sakoma.Bet deja nusivyliau pigiais mūsiškos šių dienų televizijos stiliaus triukais.Vienas iš atvejų kai jau pagalvoji, kad spektaklis bus tikras, nesugadintas teatras ir staiga, režisierius jame imeta pigų triuka.
Gaila bet priminė jauno žmogaus sutrikima, kai jis nežino kurį žanrą pasirinkti (pasirenka visus),ar kas jo spektaklyje svarbiausia! nežinai kaip vertinti. deja spaktaklis pasiduoda bendrai tendencijai kai prie filmo ar kito kurinio rašoma:drama, trileris, parodija,komedija, siaubo,fantastinis,nuotykiu….
Iš esmes viskas buvo geriau nei tikėjausi ir labai džiugu, kad toks festivalis vyksta.
Vaidyba neprata.Taip jau paprastai būna kai aktroius tampa pats sau režisierius( jie abu žiūri iš vieno taško),gal kiek perspausta.
Palinkėčiau Vidui kurti mena (jau dabar akivaizdu, kad jis tą gali), ir neteršti jo tam tikrais dalykais.Spektakli pavadinciau vilnietišku.
Tiesą pasakius labai pritariu, nesigilinsiu į smulkmenas, bet bendrai kūrinį galima vertinti kaip nei blogą, nei gerą – tiesiog vidutiniškas. Manau, tai viską apibrėžia.
Racenzija tai silpnika, labiau panasu i nuomones, ispudziu pasidaliijimas po spektaklio. “aktoriaus sakomi žodžiai, kurie vėliau suvaidinami jo partnerio” – teatre tai vadinama salygiskumu. mes juk nesakom zmogaus sakomi zodziai, kurie veliau isklausomi Dievo. sakom malda. amen
Dėkui už pastabą. Gyveni žmogus ir mokaisi… :]