Mama Rusija myli Andrėj’ų Zviagincev’ą (Андрей Звягинцев). Mat 2003 metais į Veneciją nuvežęs pirmąjį savo pilnametražį, parvežė jai aukso liūtą. Filmo pavadinimas — „Sugrįžimas“(«Возвращение») — siūlo įtartiną idėją, jog tai būsiąs grįžtantis A.Tarkovskio ar S.Eisenstein’o dėliotas rusų kino išskirtinumas, pastaruoju metu tarsi neturėjęs stiprių įpėdinių. Pats A.Z. sutinka, kad A.Tarkovskio įtaką jautė dar tada, kai gyveno Novosibirske ir studijavo aktorystę. Vėliau jis atvyko į Maskvą ir daug metų užsiiminėjo tai vaidyba, tai režisavimu, tai mėginimu išgyventi — gūdūs devyniasdešimtieji nebuvo derlus metas kūrybininkams. Viskas pradėjo keistis su prodiuserio Dmitrijaus Lisnevskio (Дмитрий Лисневский) pasiūlymais režisuoti keletą epizodų televizijai, vėliau — sukurti pilno metro darbą. 2007 metais šį pasekė ir antrasis, pavadintas „Išvarymu“ («Изгнание»). Ambientinė atmosfera ir temos, vaizdas ir simboliai abu filmus lieja į stiprų diptichą apie šeimą.

„Sugrįžimas“ («Возвращение»). Svarbiausi čia yra trys vyrai — Ivan’as, Andrėj’us ir jų tėvas. Gal netikslu sakyti, jog visi jie vyrai, tačiau berniukų pastangos matomos nuo pat pradžių. Filmas prasideda savotiška iniciacija — visi kaimo vaikėzai turi nuo bokštelio sušokti į baseiną. Savaime suprantama, nenušokęs bus bailys ir atstumtasis, kadangi -iolikmečių drąsa matuojama metrais virš jūros lygio. Tuoj po to į miestelį grįžta 12 metų nebuvęs berniukų tėvas. Motina sutrikusi, vaikai nepatiklūs, tėvas pilsto vyną ir laužo vištieną sakydamas, kad dabar jie visi trys važiuos žvejoti. Vyriškumo įrodinėjimai tęsiasi, kadangi tėvas lyg ir norėtų per kelias dienas išmokyti vaikus visko, ko nesivargino išdėstyti nuo kūdikystės. Atsiranda paskatinimų — bausmių sistema, kurioje tėvo pasitikėjimas yra aukščiausias įvertinimas. Andrėj’us jai paklūsta, Ivan’as maištauja, jam reikia stabilesnio autoriteto, nei žmogaus, kuris bet kada vėl gali dingti. Tėvas nieko nežada ir visą laiką turi savo tikslą, vaikus į salą pasiimdamas kaip papildomą, bet priimtiną prievolę. Galbūt ir nereikėjo.

Atmosfera. Ramuma, pulsuojanti ir keistai išsivyniojanti. Spalvos po melsvu filtru primeta mistiką.

Savybė. Daug simbolikos. Ypač per mitologiją ir religiją — nuo valties, perkeliančios į Hadą iki Paskutinės vakarienės ar Andrea Mantegna paveikslo.

Vaizdas. Kompozicijos tvarkingos ir išlaikančios pusiausvyrą, estetiška ir nieko nereikalingo. Kamerą prižiūri Michail’as Kričman’as (Михаил Кричман) (žmonės šneka, kad kino meno jis išmoko skaitydamas „American Cinematographer“).

Kas negerai? Tai kad nieko.

Treileris:

„Išvarymas“ («Изгнание»). Aleks’as ir Vera su vaikais iš miesto persikelia gyventi į jo tėvų vienkiemį. Verai vis kažko liūdna, Aleks’as rimtas, vaikai laksto po aplinkinius laukus ir išgyvena tą periodą, kai vis dar džiugina galimybė pamatyti asilėną. Sodyba sena, tiltas štai yra, ant kalno po neužrašytu kryžiumi guli pakastas senelis. Dar yra sodas. Iš jo nuodėmės motyvas — Vera laukiasi kito vyro vaiko. Pasitikėjimas nebeveikia, ar suveiks atleidimas? Jei ir dėl to kyla problemų, reikalais gali užsiimti Aleks’o brolis Mark’as. Jis yra iš „derintojų“ kategorijos žmonių, galinčių gauti bet ką ir padaryti beveik viską. Tik tyliai, rojaus soduose šūkauti negalima.

Atmosfera. Ambientas su prasimušančiais aštresniais kampais, kartais išlendančiais į buitiškumą, kartais į gilesnę alegoriją.

Vaizdas. Komentaras tas pats, kaip ir su „Sugrįžimu“ — „wannabe“ operatoriams siūlau skaityti „American Cinematographer“ — vienąkart jau pasiteisino.

Kas negerai? 2:30 valandos — pusvalandžio „flashback’u“ per daug. Kartais per daug dievulių.

Žiūrint filmus vieną po kito, norisi skaičiuoti, kiek detalių sutampa: automobiliai prie geležinkelio važiuojant traukiniui, stalas vakarienei, apvalantys lietūs, senos knygos su svarbiais paveikslėliais, galų gale, Konstantin’as Lavronenko (Константин Лавроненко). Abiejuose filmuose jis buvo centrinis asmuo, tėvas dievas ir tėvas sūnus, reiškęsi taupiai, bet ryškiai. Ryškus ir paties režisieriaus, jo komandos stilius. Iš vienos pusės, tai išskirtinumas, iš kitos — galimybė įgauti ženklą, kurio nebeišimsi — jei žmonės žino, kad Zviagincev’as daro alegorinį ambientą, caro Nikolaj’aus II biografija žiūrovo nebenudžiuginsi. Nors žinant, kad pastaruoju metu Rusijoje sukuriama (?) labai daug istorinio kino, dar vienos biografijos gal ir nereikėtų.:>

„Sugrįžimas“ labiau koncentruotas, yra trys pagrindiniai veikėjai ir trys pagrindinės veiksmo vietos (namai — paežerė — sala). Išvis, nors vietos, ypač sala, mistifikuojamos, prie jų neprisirišama — tai galėjo vykti bet kur. Kelionė ir veikėjų kitimai svarbiau. „Išvarymo“ istorija taip pat gali būti apibendrinta, tik šįkart į pagrindinių veikėjų santykius veliasi mažiau svarbūs, šalutinės linijos apsiveja ir pripildo filmą konteksto, kurio kartais pritrūkdavo „Sugrįžime“. Sprendimas antrajame filme viską aiškiai pateikti trukdė tiek noro susiinterpretuoti viską pačiam, tiek filmo ištęstumo atžvilgiu. „Išvaryme“ taip pat gausiau religinių simbolių, šįkart mažiau subtilių (mergaitė Ieva nešasi obuolį), nuspėjamų (vaikai ant kilimo lipdo dėlionę su religiniu paveikslu) arba neįtikinančių (prieš miegą skaitomos ištraukos iš šv. Rašto). Nors kaip priemonės perteikti idėją jie parinkti tinkamai, bet minėtas žiūrovas džiaugiasi mažiau.

Už recenzijas dėkojame Ilonai Klimaitytei.