„Kaunas Photo RECYCLED“ devynios fotografijos pamokos

Sintetinis šokio teatro „Aura“ ir kitų demonų susiliejimas įvyko. Muzika jungėsi su šokiu, poezija, judesiu, teatru, fotografija. Šiandien jau retrospektyviai nesunku prisiminti „Auros“ ir „Avaspo“ junginį — gyvą ir organišką jų pasirodymą, ketvirtadienio „Taip“ spektaklį, „Fusedmarc“ koncertą penktadienį. Labiausiai neapibrėžtas, mažiausiai bent kiek žinomais vardais varijavęs šeštadienio vakaro pasirodymas, skatino kelti klausimus, kurių atsakinėti galgi nė nereikėjo kaip visada tiesiog pabandžius išsisukti žongliruojant postmodernizmo terminu. Vis dėlto, ar įmanoma fotografija be fotoaparato, kaip buvo garsiai skelbta, ir kur link keliaujame tokios novatoriškos fotografijos definicijos vedami?

I dalis — dokumentinės akcijos „Savanoriai“  rezultatų pristatymas

I dalis — dokumentinės akcijos „Savanoriai“ rezultatų pristatymas

Trijų dalių renginys išlaikė aptakią formą, skelbtą festivalio programoje. Pirmiausia, bandyta žaisti erdve ir jos panaudojimu — kėdės sudėliotos priešingomis kryptimis, taip bandant sukelti „hic et nunc“ aktyvios  menų laboratorijos įvaizdį. Pavyko. Erdvės (BLC verslo centro) ir festivalio koncepcijos dermė pasiekta — novatoriška, stebinanti, įtaigi. Salė erdvi, pagrįsta minimalizmo principu, kėdžių sustatymas, dideli ekranai ant sienų, scena su nedidele pakyla net suponuoja mintį apie įdomų minimalizmo ir konstruktyvizmo derinį. Pirmoji iš trijų renginio dalių — akcijos „Savanoriai“ pirmųjų rezultatų pristatymas. „Savanoriai“ — tai socialinė dokumentinė akcija, viena iš „Kaunas Photo ’09 recycled” dalių, kurios metu fotografamas profesionalams bei fotografams profanams buvo siūloma ieškoti jungčių tarp Kauno ir Vilniaus Savanorių prospektų, bendro šių dviejų miestų kosmoso, buities bei būties prasmių, atsiskleidžiančių stebint šių erdvių gyventojų kasdienybę. Šeštadienio renginyje, kaip jau suprantame, vyko ne tik menų, tačiau ir projektų integracija — „Kaunas Photo ’09 recycled” pasirodė „Auros ir kitų demonų“ erdvėje. Apie rezultatus kalbėti gal ir nelabai verta, pabrėžtinas skubotas, sklandumo pritrūkęs ir vien į rėmėjų prizus dėmesį telkęs pasirodymas. Fotografijai nebuvo skirta pakankamai dėmesio, matyt vis dėl laiko stygiaus, kuris „apkarpė“ galimybę panagrinėti laimėtojų fotografijas. Žiūrovams teko apsieiti su keliasdešimties sekundžių menininkų portfolio pristatymais. Susitelkta į dviejų — trijų rimtesnių menininkų ciklus, mažesniesiams — savamoksliams ir mėgėjams — jokio nuoširdumo, aplodismentų, o šypsenų tik tiek, kiek nurodo reglamentas.

Pamoka nr.9 „Pamiršk fotoaparatą“

II dalis — „Kaunas Photo RECYCLED“ devynios fotografijos pamokos — idėja puiki, skatinanti ieškoti naujų fotografijos patirčių, iliuzinio fotografijos veido, naujos meninės raiškos šioje kūrybos technikoje. Išpildymu įmanoma skųstis — pamokų įvaizdinimas silpnokas, daugiau pagrįstas, atleiskite, niekų tauškimu, nei visų žadėtų — Lietuvos, Italijos, Didžiosios Britanijos, Portugalijos, Prancūzijos, Vokietijos, Suomijos, Estijos, JAV ir Australijos menininkų talentu. O vis dėlto, juk susirinkome pagerbti vaizdą, o ne liežuvį. Rodyti menininkų darbai gana įtaigūs, tačiau apie jų darbų prasmes ir koncepcijas kalbėti būtų sudėtinga — juk nebuvo leista sustoti ir analizuoti.

Pamoka nr.9 „Pamiršk fotoaparatą“

Galiausiai scenoje buvo pristatyta pamoka nr.9 „Pamiršk fotoaparatą“. Pasitelkdami šviesą, garsą ir kūną „Auros“ šokėjai ir medijų atstovai sukūrė bendrą kūrinį — fotokūną, jo virsmą įvardindami šviesos rašto performansu. Performanse atsiskleidė „Auros“ šokėjų profesionalumas, kūrybinis braižas, atvirumo eksperimentui išraiška. Šokio erdvė užpildyta rausva šviesa, ja žaidžiama, įsileidžiama tiek, kiek tai padeda išryškinti šokėjų mimikas, plastiką, judesį — tai padaryti padeda labai svarbus kūrinio elementas — aliejus, naudojamas krikšto ir kojų apiprausimo apeigoms išryškinti. Taip religiniai ženklai ir simboliai panaudojami konceptualiame pasirodyme, kurio metu atvirai polemizuojama su Turino drobulės mitu. Performanso rezultatas — išsiritusių, pakilusių, pašventintų nuogų kūnų antspaudai popieriuje. Jie atskleidžia sakralios ir archaiškos, priešistorinės fotografijos prasmę, ribų nebuvimą, augimo, stiebimosi, noro palikti savo antspaudą esamoje realybėje būtinybę. Čia ir buvo pasiekta menų laboratorijos kulminacija, viskas buvo įamžinta, atėjo pats metas baigti. Pabaigai linkėjimai — nevienodėti, tačiau atsisakius nesklandumų kasmet sukviesti demonus ir vėlei paieškoti.

Įspūdžiais pasidalino Justina Zubaitė.

Nuotraukų autorė — Emilija Briedytė.

Pamoka nr.9 „Pamiršk fotoaparatą“

„Apdovanojimai už šio fotomaratono nuotraukas užsitęsė labai ilgai. Žmonės nuvargo žiūrėdami į galybę panašių nuotraukų, kurių daugelis priminė firmų ir grožio salonų reklamas. Dar keisčiau atrodė įteikti prizai: soliariumų abonementai, įvairios pramogos, žurnalų prenumeratos. Į rodomas nuotraukas negalėjai padoriai įsižiūrėti, nes fotomenininkas Mindaugas Kavaliauskas spaudinėjo klavišą keičiantį fotografijas kas pusę sekundės, tuo tarpu per „skype“ dar skambinėdamas menininkams. Vėliau prasidėjo trumpa visų devynių „Perdirbtos fotografijos“ pamokų peržiūra. Idėja gal nebloga, bet žmonės jau nuvargę, nuotraukų kaitaliojimas palėtėjo iki vienos sekundės, bet ir darbai sudėtingesni, reikalaujantys daugiau dėmesio, laiko įsigilinti nepakako.

Viską kompensavo antroji renginio dalis — „Auros“ šokio teatro pasirodymas. Šokėjų profesionalumas nenuvylė, o pats spektaklis gali būti plačiai interpretuotinas.“ — žiūrovės Agnės Kyguolytės nuomonė.

Lapkričio 19d. įvykęs šokio projektas „Taip“

„Šokio projektas „Taip“ siekė atskleisti meilės tematiką, vyro ir moters jausmus ar savęs ieškojimo problematiką. Pavadinimas turėjo atsakyti į nepilnavertiškumo kompleksą turinčio šiuolaikinio žmogaus klausimus — ar aš vertas meilės ir apskritai ko nors, ar esu tobulas toks koks esu, ar esu reikalingas toks koks esu? Tačiau vaizdas, kurį mačiau, nebuvo panašus nei į meilės demonus, nei bandymą sugrįžti į save. Šokis pastatytas tikrai profesionaliai, nors nelabai atitinka aprašymą. Romantišką atmosferą padėjo sukurti gyvai grojanti violončelės muzika bei vaizdo projekcijos. Šokėjai neturėjo akių kontakto nei su žiūrovais nei vienas su kitu, vyravo nuolatinis žiūrėjimas į tolį. Kompozicija daili, švari, patiko pasikartojanti šokio pradžia ir pabaiga, nuolatinis fizinis kontaktas šokant bei atliekant skirtingus judesius, paprastumas, tarsi A. Arto teatre — viduryje šokio, grojant muzikai abu šokėjai pasitraukė iš scenos ir nuėjo atsigerti vandens, nusišluostyti prakaito, vėliau sugrįžo ir tęsė pasirodymą. Apibendrindama galiu pridurti — lengvas, romantiškas ir malonus reginys.“ — Aistės Julijos Butkutės atsiliepimai.

Lapkričio 19d. įvykęs šokio projektas „Taip“

Lapkričio 19d. įvykęs šokio projektas „Taip“

Lapkričio 19d. įvykęs šokio projektas „Taip“

Pamoka nr.9 „Pamiršk fotoaparatą“

Pamoka nr.9 „Pamiršk fotoaparatą“ rezultatai