Romanas Averincevas „Veidas traukinyje“

Pagreitis
Guliu aš ir kuriu savo apkiutusioj tapybos irštvoj,
kuriu ir kaip voverė rate sukuosi, sukuosi
ir kartais dar į abu šonus pasidairau,
bet vis, vis savąjį pirmyn skanduoju
ir niekaip nenustoju ir viskam, kas mane supa
vien tik pagreitį didinu,
pagreitį stimuliatorių,
stimuliuojantį pagreitį,
greitinantį pagreitį,
greitinantį kritimo arba tiesiog užsitęsusio — amžino
skrydžio pradžios pabaigą lemiantį dalyką

Kiekvieno žmogaus kelias į niekur esti labai skirtingas, menininko kelias gi būna ne tik skirtingas, bet ir sunkus, kartais labai varginantis, žlugdantis ar net nepakeliamas. Visuomenėje priimta atstumti asmenybes, pasirodžiusias kitaip nei dauguma, mylime tik žaviai keistus padarus. Kartais atrodo nesuvokiame, jog kūrybos pasaulyje vyrauja lygiai tie patys dėsniai kaip ir visuose kituose, galime tikėtis čia daugiau paguodos, vertybių, bet turime atminti taisyklę — mėgiami personažai būna keistai žavūs, tikrai ne gąsdinantys ar tuo labiau nevisai normalūs.

Romanas Averincevas — tapytojas, galintis jums parodyti visus profesionaliam tapytojui būtinus atributus — teptuką, Dailės Akademijos diplomą, aliejinius dažus, molbertą ir tūkstantį nutapytų darbų. Visgi šio žmogaus kelias vingiuoja šiek tiek kitaip nei daugumos — ilgą laiką teko kovoti su nuolatinėmis psichozėmis, kurios nuvesdavo net iki Sibiro gilumos, liepdavo apsisiausti valkatos apsiaustą, bastytis tolimomis gatvėmis, miegoti neatpažintose vietose, dažnai pasibaigdavo psichiatrinėmis ir nuolatiniu bandymu viską pradėti iš naujo. Klausydama jo klajonių prisiminimų, stebėjausi kaip ironiškai įmanoma žvelgti į patį save ir kalbėti apie tokius dalykus, kurie daugeliui tampa gilia paslaptimi ir gėda. Šie prisiminimai, atsispindintys tapyboje, poezijoje, rašiniuose, dvelkia giliu pajautimu ir visai kitokiu pasaulio supratimu negu įprasta.

Romanas Averincevas „Varškėtinė bobutė“

R. Averincevas teigia, jog yra ekspresionizmo atstovas. Jis mėgsta ryškų koloritą, neaiškų kontūrą, banguojančias linijas ir chaotiškus, dažnai iš tapytojo kasdienybės ir atsiminimų atsirandančius siužetus. Pats Romanas sako, kad nemėgsta kai jo darbai prilyginami abstrakcionizmui, jo formos ir mintys nėra abstrakčios, jos kyla iš tikrų motyvų, pojūčių ir refleksijų. Mėgiamiausi jo tapytojai priklauso vokiečių modernistų „Brücke“ kolonijai. Romanas išrankiai vertina kolegų tapybą, sako, jog neturi idealų, pats sau yra idealas.

Nekalbėjome su Romanu apie primityvizmą, tačiau mano manymu jo tapyba labiausiai atitinka šią XX a. pradžios moderniąją dailę. Būtent šiai stilistikai būdinga formos supaprastinimas, tarsi pirmykščio meno ar vaikų braižo elementai. Apie Romano siužetus galima būtų parašyti atskirą knygą, kiekvienam iš jų jis turi istoriją, atsitikimą, interpretaciją, pojūtį ir spalvą. Kartais man tenka nagrinėti kokį vieną atskiro menininko paveikslą ir tai būna sunkiausias uždavinys, nes atrodo nėra ką apie jį pasakyti. Romano tapyba yra atvirkščias pavyzdys, čia vieno darbo analizei gali skirti begalę laiko, susipažinti su menininko asmeniniu gyvenimu, taikyti psichoanalizės metodus, gilintis į poeziją. Vertinu tokią kūrybą, ji masina fantaziją, atveria naujus klodus, iškelia klausimus, norėdamas juos atsakyti, turi praleisti ne vieną valandą.

G.Ž. Kaip pradėjai tapyti?

R.A. Tapyti pradėjau šeštoje klasėje, tuomet į mano vidurinę mokyklą atėjo mokytoja Brigita Pranckevičiūtė, buvau jos pirmasis mokinys. Kartais ji mus vaikus veždavosi į institutą (VDA KDI), atsimenu tada man visi tie darbai atrodė nerealūs, mano svajonė buvo ten mokytis. Įstojau į dailės akademiją iš trečio karto. Šiaip esu patenkintas studijų metais, nors kartais sakau, jog prieš pradėdamas mokėjau tapyti, o kai išėjau — praradau tą gebėjimą. Studijų metai buvo įdomūs, pilni nuotykių, psichozių. Buvau net deportuotas iš praktikos, visus nervindavau. Mama pastebėjo, jog esu nevaldomas, nuvykome į psichiatrinę (dabartinės KDI patalpos), gydytojai nenorėjo manęs ten priimti, nes buvau iš Kauno rajono, o ne Kauno miesto apskrities, tačiau pagrasinau, jog nusižudysiu, iškart ir paguldė.

Romanas Averincevas „Kojotas“

„Atsimenu dar savo žvejybos priepuolį, išsilaužiau tokį klevelį, ant jo galo užrišau tokį ilgą savo pačio supintą siūlą su taip pat savo paties pagaminta plūde ir kabliuku ant galo ir išėjau su tuo botkočiu į „žuvinguosius“ Berlyno ežerus laimės gaudyt. Tokių priepuolių būdavo labai daug ir pačių įvairiausių, kaip pavyzdžiui triušių gaudymas prie Berlyno televizijos bokšto, arba meditavimas lotoso pozoje Aleksanderplatz prieigose. Medituodavau aš tol kol kas nors prieidavo ir duodavo pinigėlių. Už juos aišku pirkdavau tik maistą ir nieko daugiau, ir dar rūkiau tuo metu be saiko daug, prašinėdavau praeivių, vieną kart net buvau nuo platformos ant bėgių nušokęs dėl ten numestų nuorūkų, bet ten aš nieko taip ir neradau, o kai jau įlipau į atvažiavusį traukinį tai be abejo, kad tuoj pat buvau areštuotas ir nuvežtas į psichiatrinę. Ten susipažinau su tokia Korina Bischof. Su ja ten mes jau beveik ir šeimą buvome sukūrę, bet tiek jau to vistiek istorija su ja baigėsi kaip ir visos kitos panašios istorijos, tą pabaigą puikiai iliustruotų toks vienas vokiškas žodis „schlos“, jis skamba panašiai kaip akmuo įmestas į vandenį iš aukštai irgi skleidžia tokį panašų garselį į tą schlos.“ — atsimena Romanas.

„Svarbiausia, kad darbas man patiko, tada jis man dar patiko, aš nors ir sunkiai laikydavausi ant kojų prieš grįžimą, bet vistiek iš paskutiniųjų laikiausi šio darbo ir dirbau, dirbau dantis sukandęs. Nešiojau skiedinį, kasiau griovius, kasiau sodinukus, juos rišinėjau į pundus, juos apmolindavau ir rykiuodavau, paruošinėdavau mugėm. Tai dariau kiekvieną dieną, be abejo buvo labai sunku, bet mane varė kaip nematomas variklis mintis, kad pagaliau tapau normaliu visuomenės sraigteliu, kuriuo visada ir norėjau būti. Ir nors buvau išsekęs man dar tekdavo kapoti kalakutams galvas. Pirmosios tai lengvai nusirito, bet vis tiek iš senioko dar gaudavau priekaištų, kad kalakutas, matai, labai buvo mėlynas ir labai apsidaužęs, kad man, girdi, reikia jį įkišti į maišą, bet vistiek aš taip nedariau ir jo nepaklausiau, vistiek kapojau tik su ranka prispaudęs kaklą ir netrukus nusikirtau rankos pirštą, bet mane nuvežė į raudonojo kryžiaus ligoninę, ten sugipsavo, bet nesusiuvo. Ir taip vis dėlto nelaimingai baigėsi mano kaip darbuotojo, sodininko karjera. Nors buvo ten ir laimingų akimirkų, buvo pagyrimų, buvo ir papeikimų, bet nebuvo neatėjimo į darbą ir panašių nonsensų. Aš puikiai žinojau, kad mane čia tik išnaudoja ir kad nė vienas normalus žmogus nedirbtų tokio sunkaus fizinio darbo už tokius menkus grašius. Jeigu būtų buvęs normalus atlyginimas, tai ten aš gal ir dabar dar dirbčiau, bet sakau tai vėlgi su pernelyg dideliu pasitikėjimu savimi, per dideliu ir nepagrįstu. Iš tikrųjų tai mano tonuso jau niekas nebepalaikytų, nei dideli pinigai, jei jų turėčiau daug, tai būtų dar blogiau nei dabar, pradėčiau juos švaistyti visokiems niekams ir sklaidyti savo sparnus kaip erelis. Nesugebu aš susivaldyt, nesugebu.“ — atsiminimai apie darbus.

Romanas Averincevas „Chameleonas“

Romanas Averincevas „Artojas“

Aš taip pat turiu atsiminimą apie Romaną. Tai buvo rugsėjis, o Nidoje vyko prabanga ir kokybe kvepiantis S. Kruopio organizuotas pleneras. Tapytojai gyveno viešbučiuose, ten buvome priimti ir mes, visi turėjo dirbtuves, visi buvo smagūs ir gerai nusiteikę, visi ilsėjosi ir kartais tapė. Išaušo berods šeštadienio rytas, o aš kartu su viena tapytoja ėjome į menininkų dirbtuves, juos kalbinau, susipažinau su jų darbais, veidais ir žodžiais. Per keletą valandų pamačiau be galo daug Nidos ekspresijos temai kurtų darbų, pasikalbėjau gal su dvidešimčia skirtingų žmonių. Atsimenu, kad galvoje viskas keistai sukosi ir bandė dėliotis į savo vietas, kad vėliau galėtų būti įvertinta.

Po šio žygio abu su Aleksandru susitikome su Romanu ir Irena Mikuličiūte. Gerai nepažinojome šių dviejų personažų, tik kartais nuo karto buvome girdėję apie juos vieną kitą žodį. Užsukome į žvejo trobą, kur abu buvo apsistoję, praleidome čia valandą ar dvi, viskas buvo kitaip nei tik ką matytame plenere. Ramybė, rūgštynių sriuba, poezija, pastelės ir kaitri kaitri saulė, kuri visas spalvas privertė sumirgėti taip, kaip kadaise jas turbūt pamatė Vincentas Van Gogas. Valgėme sriubą, o vėliau ėjome žiūrėti pastelių, tai nebuvo didelių gabaritų drobės, reikalaujančios kilogramų aliejinių dažų, tai buvo paprastos pastelės, tačiau tas paprastumas nedarė jų prastomis. Geriausiai įsiminiau Romano skaitytą poeziją, rašyti poeziją yra viena, tačiau ją skaityti — tai atskiras talentas. Ši meditacija, didelis didelis žmogus, tariantis ironiškas, mūsų egzistenciją apdainuojančias eiles ir Nidos atmosfera, privertė atsipalaiduoti ir pailsėti nuo neseniai nubėgto maratono. Pagalvojau — tokia turi būti kūryba, taip išreiškiamas nuoširdus pajautimas, taip atrodo akimirka, kai jauti kūrinį. Po šios meditacijai skirtos popietės įvyko S. Kruopio plenero parodos atidarymas — dvi valandas klausėme menininkų pagyrų, menotyrininkų panegirikų ir plojimų. Kaip kartais skiriasi menininkų erdvės.

Romanas Averincevas „Karosas vairininkas“

Šiuo metu Romanas gyvena ramiai, sako išmokęs būti laimingu, kovoti su savo liga. Daugiausiai laiko praleidžia namie, kartais susitinka su draugais, nutapo keletą paveikslų, sukuria vieną kitą eilėraštį. Artimiausiu metu planuoja surengti savo parodą, o prieš keletą savaičių su draugu Tadu Čapanausku išleido poezijos rinkinuką „Syvai“. Pabaigai norėčiau palinkėti Romanui sėkmės kūryboje ir idėjų paieškoje bei padėkoti už įdomų pokalbį, kuris įvyko Vėlinių dieną pustuštėje „Skliauto“ kavinėje.

Seniai nesimatėm!
Kaipgi galima vienu metu dirbti du darbus?
Aš ką tik tai padariau:
skaitydamas knygą, neatitraukdamas dėmesio uždariau
savaime atsidariusias duris.
O jeigu dabar savaime pradėtų stalas breiką šokti —
ar aš sugebėčiau tą pačią knygą skaitydamas
prie jo prieiti,
švelniai paglostęs nuraminti,
pasakyti, kad viskas gerai, ko gi tu čia ardaisi?
Galbūt dar ir fotelį strakaliojantį riktelėjimu sutramdyčiau
vis taip pat tebeskaitydamas.
O jeigu spinta imtų dainuoti operos tenoro balsu?
Aš, ko gero, jau jos perrėkti nesugebėčiau,
tektų jau pačiam nusiraminti:
pro kambario langą ką tik įskrido varna!

A. Averincevo eilėraščiai paimti iš rinkinio „Syvai“. Norintys įsigyti R. Averincevo ir T. Čapanausko poezijos rinkinį, rašykite meno.duobe@gmail.com.

Romanas Averincevas „Vietos tautodailininkė“

Romanas Averincevas „Maskvos stotyje“

Romanas Averincevas „Karosų orkestras“