Dažnai tenka sudalyvauti „kultūrininkų“ diskusijose, kurios prasideda ar baigiasi žodžiais, kai viena pusė įtūžusi teigia, jog menotyrininkai išviso yra nereikalingi, o kita pusė pareiškia, jog pusė menininkų yra beraščiai. Tačiau šis straipsnis nagrinės ir vienai ir kitai grupei dažniausiai kosmosą primenančius dalykus — vadybą, o jeigu dar tiksliau kokybės vadybos standartus.
Šiuo metu jau beveik savaitę atlikinėju tam tikrą eksperimentą ir statistinį tyrimą, tiesa nemaniau, jog jis bus atliekamas būtent garsiojoje „Scanoramoje“, tačiau kartais tinkamos situacijos pačios atsiranda prieš tyrėjo akis.
Visuotinės kokybės vadyba teigia, jog organizacija įgyja konkurencinius pranašumus per įvairius veiksnius: kultūrą, administravimo įgūdžius, mokymąsi, procesų efektyvumą, socialinę atsakomybę bei produktų charakteristikas. Kokybė vadyboje yra vartotojų poreikių ir lūkesčių patenkinimas. Mano nagrinėjamoje organizacijoje t.y. kino festivalyje „Scanorama“ konkurencingumas yra didinamas naudojant dideles lėšas, kokybišką dizainą ir blizgučius, tačiau organizacijos kultūrinis lygis, procesų efektyvumas ir socialinė atsakomybė yra itin žemo lygio, kas neleidžia tinkamai tenkinti vartotojų poreikių.
Situacija: Organizacija „Scanorama“ kreipiasi į „Meno duobės“ tinklalapį, norėdama plėsti savo reklamos lauką bei pristatyti skaitytojams renginį. Mūsų tinklalapis domisi kultūriniais renginiais ir stengiasi remti geras iniciatyvas, todėl nedelsiant sutinka pranešti savo skaitytojams apie artėjantį festivalį. Atstovai el. paštu pakviečiami atvykti į spaudos konferenciją atsiimti akreditacijų. Viskas atrodo lyg ir neblogai. Bendradarbiavimas, malonus tonas, festivalio organizatorės adresuotas laiškas.
Tačiau istorija tęsiasi. Spaudos konferencijos metu viena iš tinklalapio atstovių atvyksta į festivalio pristatymą ir susiduria su stebinančia situacija. Neįprasta spaudos konferencijos eiga tarsi visus skubina, jaunesniesiems režisieriams neleidžiama pasisakyti arba leidžiama suprasti, jog kalba turėtų trukti trumpesnį laiką. Galiausiai ateina akredituotų asmenų laikas. Festivalio atstovė spaudai nesusitvarko sąrašuose, nežino kur dingo vienos ir kitos akreditacijos, tokioms žiniasklaidos priemonėms kaip „LRT“ lengvabūdiškai liepia palaukti, nes jų akreditacijų dėžė staiga „dingo“. Sumišusių žiniasklaidos atstovų eilutė nejaukiai muistosi ir žvalgosi vienas į kitą. Galiausiai akreditacijos turi būti suteiktos mums. „Scanoramos“ atstovė spaudai pašaipiai paklausia: „ Kas ta meno duobė?“. Kristinos (mūsų atstovės įspūdžiai): „Pasijutau lyg tik ką išgalvojau tą pavadinimą, buvau nustebusi tokio netakto ir požiūrio.“ Tačiau tai dar nepabaiga, šiek tiek komiška situacija tęsiasi, akreditacijos mums nenumatytos, Kristina skambina į Kauną, galiausiai jai šiaip ne taip išskiriama akreditacija ir tariama: „Pasidalinsite“.
Taigi situacijos eskizas pasiekė mane, o aš kaip tik ieškodama organizacijos visuotinės kokybės tyrimui, nusprendžiau, jog šią istoriją galime tęsti ir pasigilinti kokios šio nesusipratimo priežastys. Mano žingsniai buvo tokie:
1) Skambinu į „Scanoramos“ ofisą teirautis kodėl nebuvome įtraukti į sąrašus (atrodo, organizacijos akreditacijų suteikimas už nemokamą reklamą turėtų būti paprasčiausias etikos gestas — nieko daugiau).
2) El. laiškas tam pačiam asmeniui su kuriuo buvo tartasi dėl reklamos ir pasiūlytos akreditacijos t.y. direktorei Gražinai Arlickaitei.
3) Vykstu į Vilnių, akis į akį šnekuosi su organizatore Gražina Arlickaite ir bandau suprasti kodėl įvyko nesusipratimas
Rezultatai:
Gaunu laišką nuo neva festivalio atstovės spaudai Giedrės Šileikytės (jis be lietuviškų raidžių, tačiau įskaitomas). Jame teigiama, jog atstovė tikisi, kad pasidalinsime viena akreditacija. Na ši situacija sukelia man šiek tiek juoko ir nuostabos, nesuprantu kodėl į oficialų laišką gaunu kažkokį atsakymą be prisistatymo kas rašo, su „smail‘ais“, be atsiprašymo už klaidą, nesklandumus ir neetišką elgesį su mūsų atstove spaudos konferencijoje. Tuomet tiesiog persiunčiau pradinį laišką, gautą iš oficialaus „Scanoramos“ el. pašto ir vėl laukiau atsakymo, arba bent atsiprašymo, kad įvyko klaida. Atsakymo nėra.
Prisiskambinti į ofisą nepavyko. Nuolatos nekeliamas ragelis, įsijungia faksas. Suprantama, organizatoriai savo mobiliųjų numerių neskelbia, tačiau pavyksta gauti garsiosios atstovės spaudai numerį, signalas, signalas, galiausiai skambutis atmetamas. Neperskambinama nei po keletos minučių, nei kada nors vėliau.
Visuotinėje kokybės standartų diegimo sistemoje vienas esminių punktų yra reakcija į vartotojų skundus. Taigi tęsdama savo tyrimą, nusprendžiu, jog reikėtų parašyti skundą. Nusprendžiau neperdėti, tačiau šiek tiek pagriežtinau toną, laukiu atsakymo.
Pavyksta. Gaunu direktorės vardu adresuotą laišką su prašymu parašyti savo telefono numerį. Skambučio nesulaukiau.
O dabar įdomiausia dalis. Svečiuodamasi Vilniuje, aplankiau keletą filmų, galėčiau gilintis ir į kitus nekokybės atvejus (didžiausias organizatorių galvos skausmas, jog žiūrovai nesėda į savo vietas ir kyla kivirčai, akredituoti asmenys neinformuoti apie jiems numatytas vietas paskutinėje eilėje ir patogiai taisosi salės viduryje, daugelis programoje numatytų filmų pristatymų, kuriuose turėjo dalyvauti režisieriai, neįvyksta), tačiau grįžkime prie mūsų atvejo. Juk filmų kokybė dėl blogos organizacijos nenukenčia, nukenčia tik jų lankomumas.
Taigi, randu tinkamą akimirką ir bandau pasiteirauti apie šį menką nesusipratimą, kuris jau atrodo komiškas (įvardinkime „kova dėl akreditacijos“) pačios Gražinos Arlickaitės.
Laba diena, šypsenos ir visi kiti formalumai, teiraujuosi apie laiškus, kvietimą į konferenciją, prašymą talpinti reklamą, nesusipratimą. Pasirodo, laiškai, adresuoti nuo asmens su kuriuo kalbuosi, yra visai ne jo laiškai. Daugelis renginių naudojasi tokia taktika, visus laiškus adresuodami garbiausio renginio organizatoriaus vardu, taip visi suinteresuoti asmenys jaučiasi pamaloninti ir įsivaizduoja, jog su jais tiesiogiai bendrauja organizatorius. Žinoma, gerai kai tie laiškai būna oficialūs, tvarkingi ir atitinkantys taisykles, šiuo atveju pokalbis su organizatore tiesiog sukėlė juoką. Ji nežinojo apie laiškus, dar labiau stebėjosi dėl jų turinio. Kas rašė tuos laiškus iš oficialaus pašto ir adresuotus festivalio direktorės vardu aš nežinau, tačiau turbūt tai buvo ne vienas asmuo, visi jie susipainiojo, o galiausiai neįtraukė mūsų į sąrašus, užsitarnavo skundų, nepatenkintų asmenų ir prasto poreikių patenkinimo. Įdomu būtų sužinoti ir kitų žiniasklaidos atstovų patirtis, nors spėju, jog didesniems laikraščiams ar televizijai tai mažai terūpėjo, dažniausiai tos akreditacijos tiesiog papuola į jų atžalų rankas, stebėjau akredituotas eiles ir visuose penkiuose mano lankytuose seansuose, akredituotose vietose retai sėdinčių žurnalistų amžiaus vidurkis buvo maždaug 20 metų ir mažiau. Nesakau, kad tai blogai, suprantama, jog naujomis kino formomis labiau domisi jaunimas.
Išvados:
Nesuprantu kodėl, tačiau daugeliui kultūros srityje dirbančių žmonių kokybės vadyba yra neegzistuojantis terminas, jau nekalbu apie pastangas diegti ISO standartus, kuriuos Lietuvoje teturi keletas verslo įmonių. Mano nupasakota situacija yra tiesiog komiškai absurdiška, tokių smulkmenų ir nesusipratimų neturėtų būti, jie turėtų būti sprendžiami. Projektinės lėšos suformavo tokią terpę, jog menu ir kultūra užsiimantys žmonės tiesiog nejaučia jokios atsakomybės. Jiems nėra svarbu, jog jų produktas neštų pelną, nėra svarbu atsiliepimai apie juos, jie negyvena mūsų finansinėje ir konkurencinėje sistemoje. Svarbiausias dalykas — išmokti rašyti projektus, išmokti pildyti dokumentus taip, kad „praplauti“ šiek tiek pinigėlių sau ir galiausiai sukurti projektą, kuris arba neturės jokios reikšmės ir nesuteiks naudos, arba jei ir galėtų ją suteikti apie jį nebus informuota, nes o kam, koks skirtumas kiek žmonių ateis, juk lėšos jau įsisavintos? Jeigu tokį organizacinį modelį pritaikytume farmacijos, statybos ar kitose šakose, kuriose pelnas yra būtinas egzistencijai, įmonė tiesiog bankrutuotų. Aš neteigiu, jog kultūra ir menas turi būti perkami, parduodami ir privalo nešti milžinišką pelną, suprantama, jog šiose srityse egzistuoja ir kitos vertybės, tačiau būtų smagu, jei gavę lėšas projektai bent jau stengtųsi juos įgyvendinti kokybiškai, kurti gerą psichologinį klimatą, nesukelti nepasitenkinimo ir galų gale kreipti dėmesį į visus vartotojus — nesvarbu ar tai nusipirkęs bilietą žmogus, atėjęs žiūrėti filmo, ar tai didžiausia Lietuvos žiniasklaidos priemonė, garsus menotyrininkas, mokyklos laikraštukas, mama su vaiku, akredituotas asmuo, ar meno duobės žurnalistas.
Tiems, kas dar nėra girdėjęs apie kokybės standartus vienas įdomus faktas:
Ar žinote, jog žmonės yra labiau linkę dalintis neigiamomis patirtimis nei teigiamomis?
Ir dar:
Ar esate girdėję, jog vienas žmogus, nepatenkintas jūsų paslaugos/produkto kokybe pasidalina savo neigiamomis emocijomis su dar šešiais žmonėmis, o šie savo ruožtu papasakoja dar šešiems, taigi turėdami vieną nepatenkintą vartotoją, blogą žinią apie savo kuriamą produktą/paslaugą paskelbiate dar 42 žmonėms. Klausimas — ar tai apsimoka ir ar skiriant pinigus įspūdingiausiam dizainui, reklamai ir pompastikai, nevertėtų susirūpinti daug mažiau kaštų atimančia vidaus organizacijos kokybe bei kultūriniu klimatu?
Pabaigai norėčiau pridurti, jog „VEKS‘iniai“ projektai (Vilniaus kultūros sostinės) vienas po kito nuvilia, atrodo ne išimtis ir ganėtinai gerą vardą kažkada turėjęs buvęs šiaurės kino festivalis „Scanorama“.
Komentarai (28)
Antireklama šiokia tokia, bet manau daug kas to nepastebėjo iš dalyvių. Bent jau aš dalyvavau Scanoramos workshop’e ir likau labai patenkintas. Tikėkimės daugiau tokių incidentų nebus :)
Nemalonus reikalas, tačiau, manau, visas šis nesusipratimas yra perdaug išpustas. Tokie nemalonumai dažnai vyksta ivairiose organizacijose, ne tik Lietuvoje ir pasiteisinimas, kad ši organizacija yra kultūrinė, todel viskas turi būti nepriekaištinga – yra menkas.
Manau, Vytautai, kad straipsnyje visai nenorėta pabrėžti, jog organizacija turi būti nepriekaištinga nes tai kultūrinis renginys. Čia norėta atkreipti dėmesį į tai, jog kažkodėl Lietuvoje kultūriniai renginiai jų organizavimas ir organizatoriai dažnai elgiasi kaip išpaikę mamų vaikeliai, kurie jau gavo savo „kišenpinigius“ prieš ką nors gero padarydami. Tokį mentalitetą formuoja paprasčiausias išankstinis lėšų gavimas, kuris atpalaiduoja organizatorius, neverčia jų galvoti apie renginio sėkmę ir vartotojų patenkinimą. Viskas kas tokio renginio metu svarbiausia tai filmai (prie ko savaime organizatoriai neprisidėjo ir dėl ko žmonės pagrinde ten eina), patraukli išorė (mieli niekučiai, dizainas, poligrafija, milžiniški plakatai, kuriuose vėl gi ištraukos iš tų filmų). Viskas gal ir būtų gerai, kol kažkas atsitinka ne pagal šį primityvų planą, ko pasekoje atsiskleidžia tikrai prastas organizuotumas, požiūris, skirstymas į „naudingus“ ir „nenaudingus“ žmones. Šiuo atveju tokia kultūrinė organizacija buvo palyginta su kokia nors kita pelno siekiančia organizacija, kuri deja lėšų iš „VEK’so“ negauna. O kadangi „Scanoramos“ ar tarkim „Be2Gether“ pavadinti pelno nesiekiančiais net liežuvis nesiverčia tai ir iškyla klausimas kuo jie geresni už eilinę aptarnavimo sferos organizacija, kuri visais įmanomais būdais stengiasi išlaikyti savo klientus, atsižvelgdama į kiekvieno pateiktą nuomonę ar nepasitenkinimą?
Aš nekalbu jau apie darbuotojų kvalifikaciją, išsilavinimą ir etiketą.
manau, kad labai gerai, kai kultūtiniai renginiai sulaukia kritikos iš organizacinės pusės, nes kūrybos peteikimas ne ką mažiau svarbus nei pats kūrinys. tačiau tikiuosi, kad autorė pasidalins viso savo “statistinio tyrimo” rezultatais, nes nemanau, kad vienas incidentas (susijęs su akreditacijų teikimu bei jų panaudojimu) yra pagrindinis kriterijus vertinant šio festivalio kokybės vadybą :)
Aleksandr, aplenkei mane su savo pasisakymu. Visų pirma, nesuprantu, kodėl jūs taip nuvertinate renginio reklamą, naudodami tokius eptitetus kaip blizgučiai, pompastika ir t.t.? Man asmeniškai nesijautė jokios pompastikos, buvo atliktas visai neblogas vizualinis darbas ir tai nėra blogai. Kitas dalykas, problema, kurią tik trumpai įvardino straipsnio autorė ir jūs pats komentare – išties aktuali ir būtų įdomu, jeigu kas tą temą panagrinėtų plačiau, paliečiant ir kitus renginius.
Akreditacijos yra tik objektas, jeigu būtume parašę kokie jie blogi, kad nedavė mums akr. tai būtų kitas reikalas, tačiau aš atlikau daug žingsnių, ta akr. buvo tik pretekstas juos atlikti t.y.: organizatorių etiketas, požiūris, korespondencijos sekimas, formalumo nebuvimas, vertikalus informacijos perdavimas ir t.t. juk paminėta daug situacijų. Tarkime jeigu būtume gavę laišką „atsiprašome, įvyko klaida, šiuo metu negalime suteikti jums antros akreditacijos, atsiprašome už nesklandumus, iki malonaus“ – tai būtų buvęs puikus geros organizacijos ir takto pavyzdys, nebūčiau net gilinusis. O kodėl vadiname blizgučiais? Todėl, kad kai yra prastas vidinis organizacijos kultūrinis lygis, tai tokie išoriniai dalykai tampa tiesiogine maskuote. Tas pats kaip ir puikiai apsirengęs žmogus, sudarantis gerą įspūdį, tačiau pabendravus pasimato, jog tas įspūdis klaidingas.
tiek triuksmo tik del to, kad negavot akreditacijos atrodo apgailetinai
O man apgailėtina, kad kai kuriems žmonėms tenka aiškinti dešimt kartų tą patį, o jie vistiek įsikibę mato tik tai ką nori matyti, ar jeigu viskas būtų vykę dėl to, kad tarkime nesuteikiamas žadėtas katalogas, arba nesumokami pinigai, arba neesu įleistas į dirbtuves, tuomet keistų esmę?
Svarbiausia šiame straipsnyje yra vidinė organizacijos kultūra, bendravimas, požiūris, dėmesys klientui, apie tai kalbama, bet kaip visada kai kuriems viskas baigiasi ties tuo, jog kažkas nepasidalino dešros gabalu arba kaimynas pasistatė gražesnį namą.
Šiame straipsnyje mažiausiai pabrėžiamos organizacinės “Scanoramos” ydos, o daugiau liejama nuoskauda kad akreditacijos jus pasiekė ne laiku arba pasiekė per mažai, bei tai, kad kai kurie laiškai nebuvo formalūs. Tai atrodo gana apgailėtinai, juolab, kad nesate tokia žiniasklaidos priemonė jog galėtumėte pretenduoti į pluoštą gėrybių: akreditacijų, katalogų ir t.t. O pasirodęs toks viešas straipsnis daug ką pasako ir apie jūsų pačių “organizacijos kultūrą”. Atsiprašau, bet taip yra.
Manau straipsnis teisingas, laiku ir vietoje. Istiesu kuo toliau, tuo labiau zmones kitaip supranta pareiga ir atsakomybe. Zinoma nieko keisto, kad tokiame festivalyje isivele tokia klaida, daugiau ar maziau as isivaizduoju kaip ten viskas vyksta. Tai ir yra liudniausia, kaip mes nuleidziame kartele, asmenineje patirtyje susiduria su panasiomis situacijomis. Zinome kiek daug pastangu reikia ka nors pakeisti, ir tam yra begale priezasciu, turbut del to sis straipsnis susilauke neigiamos kritikos. Visi turi savo prioritetus, jie is dalies atskleidzia musu ribotuma. Taigi jei nesutinkate su organizaciniu problemu svarba, ar negali buti taip, kad vartotojo abejingumas ir yra siu problemu priezastis? Ar gali buti, kad mes tapome nebeisrankus? Ar tai blogai?
Pritariu autoriui.
Labai teisinga kritika ir labai dziaugiuosi, kad visa tai paviesino.
BS mes neesame iš tų organizacijų, kuri neviešina vienokios ar kitokios informacijos dėl to, kad bijo, jog praras turimas privilegijas. Mums tai mažiausiai rūpi.
Dėl to, kaip sakote, jog neesame ta priemonė, kuri „galėtų pretenduoti į pluoštą gėrybių“, tai tvarkoje tebūnie, tačiau kodėl tuomet gerbiamoji „Scanorama“ dvi savaitės iki renginio patys prašo įdėti skelbimus, kviečia į spaudos konferenciją ir atsiimti akreditacijas, kurių vėliau nesuteikia? Ar jūs manote, kad mes esame tokia priemonė, kuri turi šiaip sau pakviesta atvykti sutartais reikalais ir stovėti už durų? Jums tai nepanašu į laiko gaišimą, net nebūtinai žiniasklaidos atstovo, tačiau bet kokio žmogaus? Juk niekas nereikalauja, kad mums būtų kažkas suteikiama, tačiau jei jau sutarta, kad tą ir tą valandą atvyk atsiimti to ir ano, tai kaip suprasti kai atvyksti ir tau sakoma — ką čia veiki, brangusis?
Gintare, nesutinku su tavim, kad “kai yra prastas vidinis organizacijos kultūrinis lygis, tai tokie išoriniai dalykai tampa tiesiogine maskuote.”. Gal tiesiog vizualine dalimi rūpinasi visai kiti žmonės, nesusiję su tomis problemomis, kurios iškilo straipsnio herojams. Todėl nuteikimas apskritai prieš visą festivalį (bei jo reklamą), išteisinant tik niekuo detus filmus, man atrodo tendencingas ir su pagiežos prieskoniu. Tai patvirtina ir Tavo komentarai, kuriuose toliau plėti savo kalbą apie akreditaciją. Ir, žinai, aš visai būčiau pasijuokusi, jeigu čia būtų pasirodęs šmaikštus straipsnis apie tai, kaip Scanorama ignoruoja nedideles kultūrines iniciatyvas (meno duobę) ir nepagarbiai elgiasi su žmonėmis, nesvarbu, kad jie bebūtų. Tačiau dabar, kai visa tai pristoma po kažkokiais “eksperimento”, “statistinio tyrimo” ir “kokybės vadybos” terminais, tada ir norisi rėkti, jog jūs čia žmonės, ryškiai hiperbolizuojate :) vienžo, pats faktas – negražus, tačiau ir reakcija – neadekvati.
Iš esmės tai kuo toliau, tuo dažniau renginių organizatoriai suteikdami akreditacijas žurnalistams jaučiasi lyg kažkokią paslaugą darydami ar dovanodami. Kita vertus kuo toliau, tuo dažniau žurnalistai akreditaciją naudoja tik, kaip nemokamą patekimą į renginį, bet po to nieko apie tai neparašo ar pan.
kva, mes jau supratome, kad tau patiko „Scanoramos“ dizainas, nors apie jį asmeniškai turiu savo nuomonę ir tikrai galėčiau padaryti daugiau pastebėjimų nei iki šiol savo komentare, tačiau to nedariau būtent dėl to, kad tai neesminė detalė. Bet pasirodo, kad netgi tie keli žodžiai, kuriuos ten panaudojome kaip metaforą, labiau užkabino negu straipsnio esmė ir keliama problematika liečianti netik „Scanoramą“, bet ir kitas remiamas kultūrines organizacijas. Tai, kad straipsnis neatitiko tavo tono ar tau pasirodė kažkas perdėta tiesiog įrodo anksčiau Juditos komentare pateiktą mintį. O kas liečia straipsnio pasirinktą pateikimo formą, tai manau yra rašytojos teisė. Ar reakcija neadekvati tai jau priklauso ir nuo tavo įsivaizdavimo, kadangi tekste visos situacijos atmosferos perteikti tiesiog neįmanoma, pati joje nedalyvavai (ir aš nekalbu apie akreditacijų išdavimo dieną, kad vėl neužkabinti tavo pasąmonėje užsifiksavusį „inkarą“ apie straipsnio esmę, bet apie visą vartotojo ir tiekėjo santykį). Manau, kad diskutuoti apie tai būtina, apie kultūrinių renginių ir jų užkulisių apverktiną lygi mūsų Lietuvoje būtina kalbėti, nesvarbu ar tai nepatenkintos bibliotekininkės ar „nedidelės kultūrines iniciatyvos“ nuomonė. Oficialus atstovas spaudai privalo bendrauti korektiškai, lietuviškai ir rūpintis renginio įvaizdžiu, toks jo darbas, tokia jo profesija(?).
Pagrindinis užduotas klausimas išvadose. Ar netiesa, kad Lietuvoje gerai remiami keli grandai, kurie tiesiog gyvena už elementariausių pasiūlos/paklausos ribų, kurie gauna pinigus iš oro, arba tiesiog iš mūsų ar jūsų tėvų kišenių ir nesirūpina elementariausiais kokybės vadybos principais? Ar tau neatrodo, kad tai yra svarbesnė tema, negu dizainerių, kurie tiesiog atliko savo kasdienį darbą, rezultatas?
Ir aš pamaniau, kad kaltos akreditacijos. Bet ei, straipsnį perskaityt iki galo reikia! Pateiktos situacijos (jų ne viena!) man atrodo ganėtinai aiškios. Jos ir iššaukia atitinkamą reakciją. Net jei ji kiek ir suasmeninta, nesąmonė teigti, kad problemų nėra. Nebūkt žiopliai, nepulkit iškart rėkt ant atseit nekompetetingos “Meno duobės” atmesdami kritiką. Geriau suprasti, jog tobulėti yra kur, juk įvardintos problemos nėra neišsprendžiamos.
“Juolab, kad nesate tokia žiniasklaidos priemonė jog galėtumėte pretenduoti į pluoštą gėrybių”. O reklamuotis šioje svetainėj nemokamai , kažkodėl noras yra. Cha!
Reakcija tokia, kokia ir turi būti. Nėra ko čia aiškintis, nes ir taip viskas aišku. Akreditacija tiesiog pasitarnavo kaip lakamuso popierėlis probelmoms išryškiti. Aprašytosios bėdos puikiai paaiškina, kodėl Vilnius taip ir netapo kultūros sostine. Ir dar ilgai netaps.
puikus straipsnis! puiku kad kazkas pasipiktino kazkuo.tekstas kabina ne tik akreditacijos gavimo ar negavimo klausima, ne gero ar blogo dizaino.. tas organizuotumo nebuvimas beveik visur tvyro Lietuvoje.galu gale isvis ironiska kai iniciatyvine grupe siekianti populiarint kulturini reiskini sustabdoma paciu to reiskinio organizatoriu…ar ne? juk niekas nesako kad skanoramos filmai blogi.. tiesiog skanoramos politika turi daug skyliu
tokiu kaip straipsniu autore, kuriems pries rengini yra daromos akreditacijos yra ne viena desimtis. Jei jus isivaizduotumete ka reiskia organizuoti rengini, kas trunka apie metus, aktyviai dirbant apie puse metu ir nemiegant naktim dirbant pora menesiu pries tai – suprastumet kad galbut pamirsta jusu akreditacija (jus ne Olandijos karaliene, atleiskite, apie jus galejo ir pamirsti per simtus darbu!) – nera pretekstas apshikti tiesiogine ta zodzio prasme visa festivali! net ir nuotrauka su besitustinanciu drambliu nepatingejote is google istraukti. Tai parodo JUSU zema lygi,galbut kita karta jei norit patekti i rengini – NUSIPIRKITE BILIETA!
keista kaip svetaines redaktorius leido publikuoti toki subjektyvu verkslenima apie akreditacija!
Per du mėnesius Lietuvoje įvyko 10 kino festivalių, jūsų visus rodomus filmus galima atsisiųsti iš interneto, jie nėra retenybė, be to jie nėra jūsų nuopelnas, tai režisierių kūryba, tai, jog reklamuojame festivalį ar rašome apie jo programą, yra privalumas ne mums, o jums. Pasaulyje vyksta pakankamai daug įdomių dalykų apie kuriuos galima parašyti. Pamiršti galima, tačiau su jumis buvo susisiekta, buvo dar keletą kartų rašomi laiškai, netgi kalbama su jūsų direktore, tai nėra nesuspėjimas, nereikia isterikuoti, tai tiesiog kėlimas nosies aukščiau nei pavyksta. Festivalio organizavimas yra jūsų darbas, niekam neįdomu kiek jūs miegate, kada, ir su kuo, bloga organizacija – blogai atliktas darbas, galų gale jūs už tai gaunate pinigus, nekalbant jau apie tai, jog esate remiami iš valstybės mokėtojų pinigų.
Ona, jei esate organizatorė, ar nuamot kokią pagarbą būtumėt užsitarnavusi parašydama: “tokius renginius organizuoti yra be galo sunku. Bemiegės naktys, įtemptas darbas [...]. Labai atsiprašome už nepatogumus, tikimės jie nepasikartos” ? Tuo tarpu dabar jūs tik toliau kuriate aplink save nemalonią atmosferą. Nejučia pradedi galvoti: jei jums taip sunku tuos renginius organizuoti, gal palikit tai tiems, kurie su tuo gali susidoroti?
Įdomus straipsnis, nors mano komentaras ir pavėluotas, bet…
Visai neseniai ir pačiam teko sudalyvauti Vilnius Jazz festivalyje, tiesiog reikėjo sutarti, kad aprašysi festivalio renginį, atitiksi tam tikrus amžiaus kriterijus ir akreditacija tavo.
Galiu pasakyti, kad bendravimas vyko labai konstruktyviai ir nebuvo tokių bėdų kaip “duobei”.
Į elektroninius laiškus buvo atsakoma greitai ir aiškiai.
Sakykime, aš esu mažytis blogeris, lašas jūroje, tuo tarpu menoduobė.com sugeneruoja ne vieną šimtą paspaudimų ant banerių, nes čia lankosi žmonės besidomintys menu, tai kodėl nesumokėjus to kas priklauso?
Beto kiti tinklaraščiai-portalai yra labiau vertinami, kodėl?
Apie meno darymą saviems ir kaip autorė pastebėjo žiūrėjimą, kad tik projektas praplautų pinigus turiu savą pavyzdį.
Tai galerija Vilniaus traukinių stotyje ale “Naujas miesto veidas”, apie kurią beveik nebuvo žinoma iki Veks, ir kuri pasirodo jau gyvavo du metus. Be iškabos, be reklamos, tik dėl susirinkimų “saviems”.
Ačiū už nuomonę ir faktus. Manau, labai gerai, kad tokie ir panašūs atsitikimai keliami į viešumą, kuo daugiau taip bus daroma, tuo labiau organizacijos turės rūpintis savo organizacijos kokybe, juk kai niekas nekalba, nebelieka stimulo ir stengtis. Įdomu buvo sužinoti apie patirtis.
Na cia manau viskas labai paprasta. Idomu ar pasirodytu sis straipsnis, jei jo autores ego nebutu buves uzgautas klausimu “o kas ta meno duobe”?
Labai juokinga. Is tokio menkniekio ispusti didziausia pasaulyje vadybos liapsusa! :)
Kaip sakoma, jei norite pokyciu pradekite nuo saves!!!
Salin pasiputima ir arogancija- juk pagaliau jus ir esate tik “Meno duobe” :D
Man nelabai aišku, kodėl dauguma komenatorių visur kiša autorės ego?
Kodėl niekas nepagalvoja, kad “meno duobė” kad ir kokia ji didelė ar maža bebūtų nėra pagrindinis autorių pragyvenimo šaltinis, kad tai tik hobis.
Juk žmogus eidamas pasiimti akreditacijos aukoja savo asmeninį laiką, kuris lieka nuo laisvalaikio ir pagrindinių darbų, o vėliau tam žmogui tėskiama, kad neaišku ko jūs čia atvykote?
Beto pasikartosiu, kodėl scanorama neturi “atidirbti” už reklamą, o vietoj to geranoriškus žmones žeminti.
Mano galva, niekas negali niekinti “meno duobės”, kol pats nieko panašaus nesukūrė.
Gal tada žmogus supras kiek laiko ir pastangų yra įdedama?
Mano galva, tiesus “varymas” ant autorės, ne tik nepagerina scanoramos įvaizdžio, bet ir verčia abejoti pačių komentatorių nešališkumu.
Pasiskaitykite paskutinę įrašo mintį, patį elementariausią vadybos dėsnį.
P.S. kažkodėl neveikia komentarų prenumerata.
perskaičius garsiai juokiausi (nemeluoju). šimtu procentu pasisakau prie onos komentaro. vaikiškas pasispardymas.
Manau, šiandien jau meno duobei nervai praėję – išreklamavo juos ryte pagrindinis šalies radijas pagrindinėje kultūros programoje…
Ką norėjau pasakyti, daug pasakė Ona. Tenka man asmeniškai reklamuoti festivalius (ir šį) internetinėje erdvėje. Realios naudos iš to nematau jiems, kaip ir JEIGU jūsų svetainėje būtų reklamuojami Scanoramos filmai (KUR??). Tačiau, kada sutrikimo momentu nebuvo taip pat akreditacijos, kaip ir jums, – visai nesipiktinau ir ieškojau savo klaidų (gal pavėluotai laišką parašiau, gal ne reikiamu adresu – iš privataus e-mailo, o neį iš atsidarančio Scanoramos tinklalapyje), nes čia keiksnojama GIEDRĖ tuoj pat nubėgo prie savo rankinuko ir atidavė, paėmusi iš jo gal sau pasiliktąją.
Ar būtų korektiška pulti prie Gražinos ARLICKAITĖS ir badyti į orą pirštu – toks jūsų draugas, ir asmeniškai jau pažįstami, o jūs, matai taip įžeidžiančiai su mano ASMENYBE elgiatės… ;) ;)
Puikiai žinojau, kad ką tik ją nuo mikrofono Vingio 5 aukšte „nuėmė” ponia Zita Kelmickaitė ir teko duoti interviu tiesiogiai LR ir LTV 11-12 val. laidai, o grįžusi į konferencijų salę p.Gražina tiesiog susikrimto – konferencija jau užsibaigusi!? (Gal būtent dėl to straipsnyje piktinamasi, kad „negalėjo pasisakyti jauni režisieriai” – be vadovės gavosi kiek kitaip nei ji planavo… O aš pasakysiu – teko bendraut su vienu tuo magistrantu – režisieriumi – neypatingai jis kalbus… Daugiau aš šnekėjau, vardydamas filmo suklydimus rodant sovietmetį…)
Piktinantis dėl trikdžių „nachaliavai” žiūrėti filmus ir siūlymu „dalintis”, reiktų pagalvoti apie kitus dalykus – jau veda jaunimui pamokas, ateina susitikti su žiūrovais serbų režisierius, o Ukrainos muitininkai neišleidžia jo filmo juostų iš Kijevo fesrtivalio – KIAULIŲ GRIPAS. Taip, rūgštele, ir žiūrėjome autoriaus pristatytą ir plačiai pakomentuotą puikų filmą iš DARBINĖS DVD versijos, kuri buvo gauta, kad įsavintų organizatoriai filmo išvertimą…
Kaip žinia, pirmą kartą atvažiuoja OSKARO lauretai pristatyti apdovanotojo filmo. O jis… PERU! Ten vėlgi profesinis muitinės darbuotojų streikas. Laimei po 3 dienų baigėsi ir juosta atskrido likus kelioms valandoms iki seanso…
„Coolinis” britų filmas NEPAKLOTOS LOVOS – iš kažkur vis dėlto neatskrido… Oi kokioje prastoje kokybėje pilna 3 salė žiūrėjo filmą. Sako, kiti ir taip liko patenkinti. Aš – nė velnio nesupratau, ką tuo filmu anglai iš viso rodo :):) Kino juosta pasiekė Vilnių kitos dienos rytą…
Aišku, nuėjau po trejeto dienų į antrą filmo seansą`. Viešpatie, koks jis fainas! Ir ką – dabar čia turėčiau piktintis dėl sugaišto brangaus laiko, gal būt per tą prastos kokybės rodymą nepamatyto kito filmo! Tikrai to nedarysiu. Visada užjaučiu organizatorius – va, jie dėl tokių dalykų tai išgyvena!! Metus ruoštasi šventei, ir še tau…)
Taigi pratęskime eksperimentą – kur Jūsų postringavimai apie SCANORAMOS filmus čia?? Tada suvoksiu susireikšminimą! Kitąmet būtinai pasdakysiu sutikęs kur nors Vilniuje G.Arlickaitę – ar tik neužmiršote paruošt akreditacijų meno duobei?
Labai norėčiau kaip gerą pavyzdį puikios organizacijos pateikti Kauno kino festrivalį. Deja, taip ir neišsirinkau filmo (į Almodovarą negavau bilietų – ir gerai, filmas jam nepavyko…). Šiemetinėje Scanoramoje beveik neradau filmo, kuris nebūtų kažkuo vertingas. Ne, keli iš keturių dešimčių matytų nebuvo „atitinkami pagal skonį”. TOKIA STATISTIKA, manau, SVARBIAUSIA, kad įvertintume festivalį…
Kertuk, galima vertinti festivalį iš dviejų pusių: vidinės ir išorinės. Straipsnio autorė įvertino iš vidinės, bet jei festivalis pavyko, nepulkim į paniką. Tiesiog pateigimą darykime: Scanoramos vidinė organizacijos kultūra pagedusi. Jeigu tai projektas (mat aš mažai informuotas apie Scanoramą, už projektus atsakingas projekto vadovas, o už vykdymą projekto vykdytojai. Jeigu organizacijoje nėra komandos, tai nesitikėkim, kad organizacija atliks darbus tiksliai (vienas pramiega, kitas aptingo, pasikeitė šalies politinė situacija, pažiūros ir pan), nes projekto pinigai juk jau “sėdi” pas kažką kišenėje.
Man patiko straipsnis iš vidinės organizacijos kultūros pusės. Pasiūlymas: autorei atlikti tyrimą ir parašyti straipsnį iš išorinės organizacijos kultūros pusės (simuliacinį tyrimą su konfliktais, sprendimo būdais ir pan). Galėsim palyginti, pasidalinti nuomonėmis kaip veikia abi Scanorama kultūrinės pusės :)