R. Miluko iliustracija

Ši istorija papasakota pasiremiant 2009-ųjų metų bienalės įvykiais Kaune.

Žaliojo kalno papėdėje įsikūrė mėlynas konteineris su raudonais vartais. Jis pastatytas niekeno žemėje arba visiems piliečiams priklausančios Kauno paveikslų galerijos (K. Donelaičio gat. 16) prieigoje.

Iškart paklausit, kodėl kalbėdamas apie bienalę pasakoju apie kažkokį konteinerį? Juk visi numanome, kad bienalė susideda iš daugybės renginių ir įvykių… Iš karto bandysiu ir atsakyti.

Galėtume kalbėti apie moteris ir merginas tekstilininkes, kurios savo kruvinu darbu užsitarnavo pagarbą, ir tik jų dėka šiandien Kauno tekstilė yra tokiame aukštame lygyje. Galėtume kalbėti apie garsias užsienio menininkes, kurios atskrido į Kauną pagyventi, kurių CV tikriausiai ilgesnis už mūsų visų lietuvaičių gyvenimus. Taip pat apie pustuščias kultūrines erdves, nukabinėtas puikiais meno kūriniais, kur žiūrovai bijo užeiti nes mano, kad nieko nesupras ir bus apšaukti neišmanėliais, nes šiuolaikinis menas taip toli nuo jų nutolo.

Ed Carroll, šios bienalės tarybos pirmininkas, pasakojo: per pastaruosius trejus metus jam dalyvaujant bienalės rengime šis kartas pats išbaigčiausias, kai tuo tarpu žurnalistai klausinėja ar nesijaučia smukimo lyginant su ankstesniais metais. Puikiai įsivaizduoju, ką jis turi omenyje tai sakydamas. Bienalių organizavimo patirtis ir kūrybinis naujovių ieškojimo jaudulys pasiekė aukščiausią tašką. Nesusipratimas įvyksta tuomet, kai žmonės, galvojantys, kad žino koks turi būti menas, sako kad jo yra mažokai. Tačiau kūrinys egzistuoja tuomet kai yra žiūrovas. Teoriškai daiktai gali būti ir tamsoje, tačiau jei nėra šviesos – mes apie juos nežinome. Nežinomais kūriniais negalime gyventi, negalime džiaugtis.

2009 metų bienalė ypatingai atvira. Tai patvirtina ir joje dalyvaujantys menininkai iš įvairių pasaulio šalių. Mėnesį vykstančios atviros dirbtuvės, tai – lyg eksperimentas. Ispanų dailininkė iš Londono Ruth Marquez sako, kad jai dar neteko dalyvauti ar girdėti apie tokio atvirumo bienalę, kai menininkai, paprastai slepiantys savo profesines – technologines paslaptis, darbuojasi viešai, ir visi norintys gali užeiti – stebėti procesą, bendrauti su menininkais ir netgi nulemti tolimesnę jo eigą. Ji sako, kad tai – nuostabu ir netgi yra maloniai priblokšta, kaip visi jos sutikti žmonės yra atviri veiksmui, ir net nežinodami, ką reikės daryti, geranoriškai sutinka bendradarbiauti.

Manau, kad sėkmės priežastis yra pagrindinio koncepto reklamingume: „Mėgaukis. Bendrauk. Atrask.“

Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerija

Puikus Ed Carroll rašto darbas „LIFE: ART/Watch Read Hear Discuss“, kurį, jei kada pasitaikytų proga, būtinai rekomenduoju paskaityti, įsigilinti. Vien pavadinimą pakartojus kelis kartus savo mintyse, pastebėtumėte, kokia gili mintis slepiasi po paprastų žodžių deriniu: Gyvenimas: Menas – žiūrėk skaityk išgirsk diskutuok. Taigi šioje kontrastingo viršelio knygelėje Ed rašo apie: gyvenimą, kaip meną ir meną, kaip gyvenimą bei visuomeniškumo patirtis. Kaip pavyzdžius naudoja jam gerai pažįstamų trijų airių menininkų įgyvendintus socialinius – mokslinius, meninius projektus. Vienas iš jų yra Glenn Loughran projektas „Raštingumo namai“. Glenn‘as yra Menų ir medijų koledžo mokslų daktaras. Jo darbai įdomūs tuo, kad kalba apie ribines mokyklas. Dar vienas įdomus airių menininkas Seamus McGuinness šiomis dienomis buvo atvykęs į Kauną (atidaryta jo darbų paroda galerijoje „Meno parke“). Jis savo „Nugyventų gyvenimų“ projektu gilinasi į nusižudžiusių airių ir jų šeimų gyvenimus. Ragina žmones pasisakyti, neslėpti savo jausmų, aptaria jų viduje susidariusią tuštumą po jų artimųjų mirties. Siūlo diskutuoti ir sprendimų ieškoti visiems kartu. Nors pirmaujame savižudybių statistikoje ir prieš airius – tokio pobūdžio projektai mūsų šalyje yra visiškai nauji ir negirdėti. Tai byloja apie mūsų valdžios prioritetus ir visuomeniškumo brandos nebuvimą.

Šiais laikais pasikeitė ne tik meno struktūra. Kai nebeliko sienų tarp šakų – disciplinų, kada tapytojas gali užsiimti keramika, keramikas austi tekstilę, skulptorius filmuoti filmus, kuriuose vaidintų grafikė, tekstilininkė rinkti mokslinius raštus (kas ko gero daug efektyviau nei vyti siūlus). Bet pasikeitė ir menininko funkcija visuomenėje. Menininkas jau ne vien dekoratorius, kurio funkcija kurti ne vien estetinį pasigėrėjimą, sukeliantį dvimatį ar trimatį produktą. Tarpdiscipliniškumas panaikino sienas ir tarp visuomeninių funkcijų. Meno kūrinių kriterijai tapo įvairesni, o menininko funkcija sunkiau apibrėžiama. Dabar jis gali būti: įkvėpėjas, švietėjas, šamanas-verslininkas, sielų chirurgas, provokatorius psichologas ir jei menas yra tarsi psichoterapija – daktaras psichoterapeutas. Kartais gali išklausyti žmones ir atlikti kunigo darbą dar jautriau ir tobuliau; pagrindinis skirtumas, kad neturės licenzijos indulgencijoms išduoti. (Galbūt tokiam menininkui vertėtų stoti į kunigus ir toje situacijoje išreikšti save? Bet tai jau būtų struktūra, o struktūrų keliamus pavojus mes aptarsime vėliau).

Patirtys jūriniame konteinery – vagonėly. Taigi šiame taip vadiname Treileryje apie savaitę vyko bendravimas, savotiškos paskaitos, filmų peržiūros ir diskusijos… Kad ir nedidelis būrelis, tačiau Treileryje visuomet būdavo žmonių ir pastovus teigiamas klimatas bendruomeniniam augimui. Glenn‘as sakė, kad tokios traukos paslaptis, tikriausiai bus sėkmingas pirmas vakaras (kuomet diskusija truko iki 23 val.); juk nebuvo daryta specialios reklamos, jis nėjo į lauką ir neprašė žmonių užeiti. Pro šiek tiek pravertus vartus užsukdavo smalsaujantys praeiviai arba nuodugniai bienalės turinį tyrinėjantys meno ir kultūrinio gyvenimo mylėtojai. Apie ką buvo kalbama? Pagrindinė tema ir klausimas kiekvienam tai: Kas yra geras gyvenimas?

Pradžioje, Glenn‘as porą dienų ruošėsi: kruopščiai parengdamas konteinerio erdvę būsimiems pokalbiams ir nestandartiškoms paskaitoms. (Netikėtai susibūrusi bendruomeninė mokykla – ugdė ir švietė save) Filmai apie profsąjungas, performansus ir mitingus, bei piketus… Rodomos akcijos už darbo žmonių teises… Kaip tvarkosi darbininkams priklausančios gamyklos… ir t.t.

Po ilgų diskusijų klausiau Glenn‘o, kodėl kalbėdamas apie visuomenės tobulėjimą nesiekia didesnės auditorijos, kas jam yra svarbu, kaip menininkui? Kodėl rodo tokius filmus?

Glenn‘as atsakė, kad jam svarbiausia sukurti sąlygas intelektualiam pokalbiui, paruošti derlingą mąstymo lauką, nors ir nedideliam bendraujančiųjų rateliui. Jam svarbi jaukumo atmosfera.

Iš pokalbių darėsi aišku, kad valstybinės institucijos netarnauja žmogui, o demokratija, kuri tokiu atveju turėtų viską suderinti, yra neveiksni, nes yra patapusi valstybinio marketingo dalimi, politine preke. Tai dar kartą paklausiau Glenn‘o – kas jam yra svarbiausia ir kur jis mato išeitis?

Jam svarbiausia visuomenės bendravimas ir bendruomeninis sutarimas. Filosofija būtų raktas į tokią bendruomenę. Tiesa – vienintelė išeitis. Kai pasakiau, kad tiesa kartais žeidžia, jis pritarė ir pasakė: tačiau tik toks yra kelias į problemų sprendimą.

Glenn‘ui, filosofija, nors ir esminis dalykas, tačiau turėtų būti šalia visko, o ne politikos dalis ar aukščiau visko. Asmeninis Glenn‘o pavyzdys yra įrodymas, kaip filosofijos dėka jis gali galvoti apie visų žmonių problemas. Jis pats būdamas iš intelektualų luomo rūpinasi darbininku padėtimi. (Tačiau, kaip vienas filosofas ironizuoja pats save, dėl to, kad dėsto filosofiją universitete, nes filosofija moko, kaip nepriklausyti sistemai… Glenn‘as skleidžia savo idėjas struktūrinių lėšų pagalba, bienalės metu, ir tai jau savaime yra priklausymas sistemai). Demokratija turėtų būti tokia kaip jos užgimimo laikais, kai išrinktas vadovauti žmogus per ilgai neužsibūdavo prie vairo, kad nepradėtų mėgautis valdžios teikiamomis neigiamomis privilegijomis.

Įsiminė gerojo pirmojo vakaro atmosfera, gerosios Glenn‘o akys.. šiluma.. pokalbio subrandinimas, sukūrimas aukštesnėmis temomis… audėsi tarsi nematomas minčių šydas… ir skleidėsi nematerialus audinys!

Kitą dieną – puikus filmas „Žmogus ant lyno“ („Man on Wire“) dokumentika paremta prisiminimais. Tai geriausias įrodymas, kaip vienas ištemptas siūlas, o būtent taip ir atrodė būrelio fanatikų ištemptas lynas tarp Pasaulio prekybos bokštų, gali nuausti kalnus minčių žmonių vaizduotėje. Glenn‘as, kaip tikras žmogiškų pokalbių formavimo meistras, neatsitiktinai parenka tokius mąstymą ir vaizduotę uždegančius videofilmus. Iš pradžių gan skeptiškai žiūrėjau į jo kuriamą meną, tačiau pamatęs, jo audinį, kuris yra gyvas ir audžiamas ne iš siūlų, o iš žmonių minčių, – supratau, kad to pakanka.

mokesčių mokėtojų pinigai. Skubantis po darbo namo intelektualusis proletariatas buvo nepatenkintas ankstyvu vyksmo ir kino peržiūrų laiku. Išėjęs per pertraukėlę į lauką sutikau Nomedą, jos nuomone: jei yra naudojamas bent vienas mokesčių mokėtojų litas – tai ir renginiai turi vykti jiems patogiu metu, kad žmonės po darbo galėtų suspėti, pamatyti ir sudalyvauti… Sutinku su tokia nuomone. Tikrai būtų buvę daug šauniau, kad kuo daugiau žmonių būtų sužinoję ir išgirdę asmeniškai apie tokius novatoriškus ir įdomius dalykus.

mokytojas ir ferary. Tačiau kyla ir kitas klausimas, ar įmanoma, kad ir geriausiai parinkus parodų atidarymų ir pasirodymų laiką, susilaukti didesnio apsnūdusios visuomenės dėmesio? Ir kokių priemonių reiktų ją suaktyvinti? Aš tikrai žinau, kad tai ne vienos dienos darbas. Visuomenės kultūrinis augimo laipsnis geriausiai pastebimas mokyklose. Kai dirbau dailės mokytoju paprastoje vidurinėje, aš tai mačiau ir jutau. Į dailės dalyką mokiniai ir jų tėvai žiūrėjo tarsi į visai nereikalingą ir niekados neprireiksiantį… Tuomet net pagalvojau, jei rengčiausi prabangiai, važinėčiau „Ferary“ ir puikuočiausi brangiu mobiliu telefonu, – tai į būrelius po privalomų pamokų ateitų daugybė moksleivių. Nepriklausomai nuo to ko mokyčiau, o jiems būtų daug svarbesnis faktas, kad jų mokytojas moka gerai gyventi.

Tačiau gyvenime taip esti, kad negali tarnauti dviems šeimininkams. Būti geras visiems žmonėms ir būti pasakiškai turtingas ir su nieko nesidalinti savo materialiniu gerbūviu; nenulipti nuo aukso krūvos ir turtėti dvasiškai. (Štai kad ir dalyvių noras turėti parodos katalogą (tokį kaip ankstesniais metais) yra natūralus. Tačiau materialus, snobiškas ir atgyvenęs tuo požiūriu, jei kuriama naujai ir norima sulaužyti stereotipus. Užtektų autorių minčių aktualia bendra tema, o ne CV demonstravimo).

palyginimas su prostitute. nenorėčiau vartoti šio palyginimo, nes ir taip visiems atrodau stačiokas, o menininkai pernelyg dažnai lyginami su vagimis ir prostitutėmis, bet trumpai: galbūt ji myli savo darbą ar jai tik labai reikia pinigų narkotikams, tačiau mes nesame naivūs ir tikrai žinome, kad ji myli ne klientą… Na niekad negalėsim atskirti, ar žmogus myli meną ar tik jam yra reikalingi meno teikiami malonumai, nes gražus gyvenimas yra menas.

Fragmentas iš A. Kleizaitės erdvės

Klasikinio meno mylėtojams ir tradicinės kompozicinės estetikos orientacijos žmonėms; labiausiai įsiminė Aušros Kleizaitės sukurta erdvė. Būčiau šališkas, jei prisipažinčiau, kad ir man patinka – jos ugnimi suformuoti varvekliai…