G.Sperskaitė „Kaip kvailys pas poną tarnavo“

Visai netikėtai į meno duobės pašto dėžutę įkrito laiškas pasakojantis apie paslaptingą ir akį traukiantį projektą, kurio metu net 35-ios nepublikuotos įvairių žanrų lietuvių pasakos tapo įkvėpimu sukurti meno kūrinius. Sumanymo autorė Marija Marcelionytė pasakoja, jog ir pati nustebo dideliu menininkų susidomėjimu. Buvo numatyta, jog projekte turėtų dalyvauti tiek pat menininkų kiek ir atrinktų pasakų t.y. 35-i, tačiau finale pasakų projektui kūrė net 76-i įvairių sričių, patirčių ir amžiaus grupių menininkai.

„O neramu, iš tiesų buvo, dėl projekto pavadinime figūruojančio žodžio junginio „Lietuvių pasakos“, nes viskam kas sava, tautiška juntamos nepelnytai negatyvios nuostatos. Lyg gėdijamasi savo prigimties, savos kultūros. Todėl, kai ėmė plūsti laiškai su palinkėjimais, su noru dalyvauti, ir būtent dėl to, kad kalbama apie lietuvišką pasaką, tapo ramiau. Supratau, kad sumanymas bus įgyvendintas.“ – M. Marcelionytė.

M.Vebraitė „Boba ir velnias“

G.Ž. Kaip jums kilo idėja pradėti šį projektą?

M.M. Geografiškai, matyt, būtų lengviau pasakyti kur kilo idėja „Meno kūrinys lietuvių pasakų motyvais“ – tai kažkur pakeliui tarp Vilniaus ir Kauno 2008 metų pradžioje. Tuomet jau dirbau VDA Grafikos katedroje, bet turėjau nebaigtų darbų ir Šviesos leidykloje, tad kelis kartus per savaitę važiuodavau į Kauną darbo reikalais. Tos dvi kelionės valandos pirmyn ir atgal būdavo labai produktyvus idėjų generavimo metas. Iš esmės toks sumanymas sušmėžavo galvoje būtent dėl to, kad dirbau ir leidykloje, ir akademijoje. Patirtis leidyklos darbo specifikoje sudėliojo aiškias gaires kokį pavidalą turės įgauti šis projektas, o kūrybiškas buvimas VDA, ten dirbantys menininkai, studentai – sustygavo vizualiąją sumanymo dalį.

Pirminė sumanymo idėja buvo tokia: iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvuose esančių pasakų atrinkti penkiasdešimt įvairių žanrų nepublikuotų lietuvių pasakų. Tekstus burtų keliu išdalinti 50-iai skirtingų sričių ir kartų menininkų. Kiekvienas menininkas kurtų pasakos „iliustraciją“ sava menine kalba (tapyba, grafika, piešinys, fotografija, tekstilė, video, skulptūra, instaliacija, keramika, stiklas, objektas, tekstas, muzika ir kt). Kūriniai būtų skenuojami, fotografuojami, įrašomi į skaitmenines laikmenas ir kartu su pasakos tekstu dedami į bendrą knygą albumą. Knygos pristatymą lydėtų parodos.

D.Rakauskas „Šalnos dovanos“

V.Poškus „Trijų mėnesių tešla“

G.Ž. Ar menininkai domėjosi lietuvių pasakų tematika, kiek iš viso pavyko prikalbėti sudalyvauti, ar buvo tokių, kurie atsisakė?

M.M. Įdomiausia tai, kad be jokio garsaus šaukimo, be publikacijų spaudoje, tiesiog patalpinus informaciją VDA Dizaino inovacijų centro svetainėje ir LDS sąjungos skelbimų lentoje per porą savaičių užsiregistravo apie 80 menininkų norinčių dalyvauti projekte. Registravosi siųsdami man laišką elektroniniu paštu. Visus laiškus, kurių susikaupė tikrai daug ir įdomių, saugau kaip projekto dokumentaciją. Dar per kelias savaites gandas apie projektą pasklido plačiau, kažkam pati parašiau, pasiūliau, draugiškai įtraukiau į sumanymą ir balandžio 4 dieną, kai vyko burtų traukimas buvo išdalinti trys komplektai pasakų po 35-ias. Nesunku suskaičiuoti, kad norinčių buvo daugiau nei 100-as.

Nemažai kam atrodė, kad be finansavimo toks sumanymas net neišjudės iš pradinio taško, kad neatsiras daug norinčių ne tik dalyvauti, bet ir palaikyti šią idėją. Bet viskas prasidėjo ir vyksta ne pagal nusistovėjusias nuostatas. Asmeniškai man ne finansai nedavė ramybės, nes kai pati daugumą darbų darau grynai iš idėjos, tikiu, kad tokių idėjininkų tikrai yra. Ir neklydau. Grynai iš idėjos dirbo pasakų rinkinio sudarytoja Jūratė Šlekonytė, redaktorė Albina Venskevičienė, kuri pasakas tikrąja ta žodžio prasme išvertė, nes archyvuose jos buvo saugomos tarmiškai užrašytos, su daugybe nelietuvybių, fotografas Dovilis Paliukas, kuris kantriai kelias savaites fotografavo kūrinius ir, žinoma, visi kūrėjai, kuriems jau pirmą susitikimo dieną pranešiau, kad finansuoti jų sumanymų tikrai negalėsiu.

G.Ž. Kaip vyko kūrybos procesas? Kiek laiko užtruko šių darbų rinkimas, menininkų atranka, sklaida apie projektą ir t.t.?

M.M. Kūrybiniam procesui buvo skirti trys mėnesiai, kurie išsitęsė iki keturių su darbų surinkimu, nufotografavimu, užfiksavimu, nuotraukų sutvarkymu, metrikų, parašų suderinimu ir patalpinimu internete. Buvo aišku, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių dalis menininkų atsisakys dalyvauti šiame sumanyme. Visą vasarą bendravau su dalyviais, keitėmės informacija, dalinomės įspūdžiais, o rugpjūčio pabaigoje jau buvo aišku, kad iš viso pasakų projektui kūrė 76-i įvairių sričių, patirčių ir amžiaus grupių menininkai. Tikrai didelis būrys, ir ką noriu pabrėžti, kas man labai svarbu – teigiamai nusiteikusių, nezyziančių, bet dirbančių žmonių būrys. Buvo, žinoma, ir tokių kurie daug žadėjo, daug rašė, bet pakeliui kažkur ėmė ir dingo. Puikiai suprantu ir tokius variantus, bet gaila, kad dažnai daug mitinguojantys gauna finansavimus, dėmesį, o rezultatai būna menki arba išvis jų nebūna. Bet tai viso proceso dalis su visom savo teigiamybėm ir neigiamybėm.

Tai štai, pradinėje stadijoje kiekviena pasaka turėjo po tris skirtingus kūrėjus, kurie vieni kitų nežinojo, nepažinojo. Tik pasibaigus kūrybiniam procesui, kūrėjai pamatė kas dar be jų kūrė tai pačiai pasakai. Tikiu, kad įvyko nemažai įdomių diskusijų. Kadangi projektas apie pasakas, tad pasitikėjau burtais, todėl jokio specifinio, mechaninio, loginio įsikišimo į menininkų pasiskirstymą galima sakyti nebuvo. Tad kaip matysite, vienoms pasakoms labiau pasisekė ta prasme, kad jos turi po tris kūrėjus, o kitos tik po vieną. Vienas menininkas pvz. sukūrė devynis darbus, o kitas vieną. Dvi pasakos liko „nuogos“.

T.Vosylius „Apie karalaitį, kuris bėga kaip arklys, skrenda kaip paukštis, plaukia kaip žuvis“

J.Vebraitė „Plepi boba“

G.Ž. Menininkai sukūrė didelį kiekį lietuviškų pasakų vaizdinių, ar kuriant buvo orientuotasi į vaikus ar visgi tai platesnei auditorijai skirta kūryba?

M.M. Iš esmės buvo kuriamas meno kūrinys. Tikrai buvo ne vienas ir ne keliolika klausimų apie auditorijos-skaitytojo amžių iš dalyvių pusės. Bet projektą sumąsčiau būtent dėl to, kad būtų permąstytas, išjudintas nusistovėjęs požiūris į iliustraciją, o ypač knygoje, ir į tekstą tuo pačiu. Mano įsitikinimu tokią pasakų knygą žmogus galėtų žiūrėti ir skaityti visą gyvenimą. Tik žiūrint kurioje pusėje kas sėdi. Aš įsivaizduoju taip: atversta knyga ir tame atvertime yra ką veikti ir skaityti nemokančiam ir kultūra besirūpinančiam žmogui. Taip, yra sukurtų vaizdinių, kurie nelabai patogūs, nelabai gražūs kaip yra įprasta, nelabai karalaitės ir nelabai Elenytės ir kurie tikrai nepatektų į tam tikrai amžiaus grupei įprastai leidžiamų knygų iliustracijų sąrašą. Bet nepatogius klausimus taip pat tenka spręsti ir į juos atsakyti. Nemanau, kad šis leidinys bus įtrauktas į privalomos literatūros sąraša, tad kaip projekto autorė, manau turiu teisę sukelti šiokių tokių nepatogumų.

G. Ž. Kaip manote, ar lietuvių pasakos vis dar mėgiamos mūsų vaikų ir suaugusiųjų?

M.M. Gal aš kitaip suformuluočiau mintį. Aš noriu, kad lietuviškas pasakas žinotų, būtų girdėję, turėtų tam tikrą nuomonę apie jas, o ar jos mėgiamos ar ne, sunku pasakyti. Kiekviena tauta turi labai panašių pasakų, skiriasi tik skirtingose gamtinėse sąlygose gyvenančių gyvūnų rūšys-personažai, augalai, o jausmai, vertybės, pamokymai, moralai, gėrio ir blogio kovos – egzistuoja visur. Projekto dalyviams lietuviškos pasakos beveik vienbalsiai pasirodė labai žiaurios. Bet, kas įdomu, nemažai menininkų būtent norėjo ne „gerietiškų“, o atvirkščiai – žiauresnių, piktesnių, emocingesnių pasakų. Ir kaip džiaugėsi tokias burtų keliu ištraukę.

M.Griniuk „Tinginė Nastė“

M.Griniuk „Tinginė Nastė“

Marija pasakoja, jog kyla jausmas, kad šis projektas jau tęsiasi kokius penkerius metus. Ne nuovargio ar nusibodimo prasme, ne, bet atvirkščiai, visų patirtų emocijų, sutiktų žmonių, viso vykusio proceso prasme. Tiek geranoriškumo ir palaikymo net tobuliausiam gyvenimo makete nebūtų sumaketavusi. Ateityje tikisi išleisti knygą ir surengti surinktų kūrinių parodą.

Dėkojame už įdomius atsakymus ir linkime sėkmės įgyvendinant savo idėjas!

V.Padimanskaitė „Trijų mėnesių tešla“

Kostas Poškus „Dangus griūva“

R.Vaigeltaitė „Stebuklingi obuoliai“

R.Sumskytė „Brolis nori vesti seserį“

E.Paukštytė „Seselė ir laumė“

R.Vaitiekūnaitė „Karalius ir milžinai padėjėjai“

U.Bimbaitė „Karalius ir milžinai padėjėjai“

J.Platukytė „Tarnystė pas burtininką“