Sam Jinks, Still Life (Pieta), 2007m.

Menininkai, norintys pabūti „Kūrėjais“, lipdo ypač tikroviškas figūras, kurios įsiskverbia į pasąmonę taip giliai, jog suabejoji ar tik pats ne iš silikono būsi plaukęs.

Sam Jinks kūryba lyginama su Ron Muecko’s ar Patricia Piccini darbais. Pagrindinis panašumas tas, jog visi šie menininkai kuria hiperrealistines figūras. Ron Muecko kai kurie darbai labai realistiški, tačiau juk šiuolaikinio žiūrovo nei kiek neišgąsdins tikroviška silikoninė močiutė arba perdėtai dideli kūnai, visi žinome – tikrovėje neegzistuoja milžinišo dydžio naujagimiai susiraukusiais veidais nuo kurių norisi nusukti akis į kitą pusę. Patricia Piccini labiausiai mane žavi savo realistiniais plaukuotais gnomais ir keletu epizodų iš žmonių gyvenimo, tačiau vistiek jos kurtos figūros iki galo neįtikina kaip tai padaro Sam Jinks. Žinoma, jo kūriniai peržengia ribas, bet tai jis daro labai subtiliai ir nesuvoki, kad tikrovė jau palikta už durų, o tu vis žiūri ir galvoji – kada pajudės bent blakstiena?

Patricia Piccini

Patricia Piccini

Sam Jinks

Jinks’as subtiliai žnaibo tikrovę, įliedamas į ją kūrybiškumo ir tamsos. Jungdamas dalimis silikoną, dailę ir žmogaus plaukus, menininkas sukuria figūroms gestus, kurie mintyse pradeda kelti klausimus. Nenorėdamas pradedi nujausti, kad prieš figūroms sustingstant jos turėjo unikalius gyvenimus.

Skulptūrinis grubumas visiškai nevilioja Jinks’o. Turėdamas įgūdžius, kurie toli gražu lenkia vaškinių muziejų standartus, Jinks’as kuria odą, atrodančią visai kaip tikra. Paėmę mikroskopą, galėtumėme įžvelgti net poras ant veido.

Truputį išpurtęs pilvas, šonkaulių kietumas, nenulaikomų kojų ištįsumas – visa tai beveik kaip tikrovėj.

Sam Jinks, „Tattooed Woman“,  2007m.

Sam Jinks, „Tattooed Woman“, 2007m.

Skulptūra galinga savo išraiška, kuri kartais yra painiojama su tikru žmogumi. Tai yra neįprasta skulptūroms. Niekada nesumaišysite Gian Lorenzo Bernini skulptūrų su tikru žmogumi, jo skulptūras priimsite kaip žymaus, bet ne realaus žmogaus paveikslą. Kaip ir Ron Mueck’o realistinės skulptūros, artimumas žmogaus struktūrai yra labai keistas.

Skulptūros istorijoje daugelis skulptūrų yra didesnės arba mažesnės negu gyvenime. Tradicinio mąstelio požiūriu Jinks’o nuogas žmogus yra netinkamo dydžio. Figūra yra per maža, kad būtų reali ir per didelė, kad būtų lėlė ar statulėlė. Visgi nykštukinės skulptūros su tobulomis proporcijomis neramina ir baugina, kai pradeda veikti mūsų vaizduotėje kaip realios.

Sam Jinks, „The Hanging Man“, 2007 m.

Nuogas žmogus pakabintas už pažastų. Ne dėl kabėjimo absurdiškumo jis daro liūdną įspūdį, o dėl jo mažų proporcijų. Visos sudžiūvusios kūno matomos detalės yra vaikiško dydžio.

Bauginantis pasirodymas: vyras, kurio burna visiškai ištirpinta veide, atsiradimas neįprastos, lygios ir švelnios srities tarp nosies ir šeriuoto smakro. Įstiklintos, raudonai dažytu įtūžiu akys, tarytum išreiškia uždusimą, pralošimą, taip turėtų jaustis žmogus po šnervių ir burnos praradimo.

Gąsdinantis dalykas dėl abiejų skulptūrų yra ne tai, kas galėjo joms nutikti, o jų lengvai suvokiamos detalės. Vaizdingoje tradicinėje skulptūroje, kankinio figūra – nuo Lorenzo Ghiberti iki Käthe Kollwitz maudosi estetiniame heroizme.

Sam Jinks, „Untitled“, 2007 m.

Jinks’o skulptūros yra bauginančios dėl daugelio priežasčių. Kabantis vyras su nuleista galva primena šventą Kristaus prototipą ant kryžiaus. Jeigu tai ir yra šiuolaikinio Kristaus simbolis, tai jis kabo dėl visiškai neaiškaus mūsų dienoms savęs nusižeminimo ar kažko atperkančiojo tikslo. Galvojate, kad galbūt kaip ir Kristus, jis galėjo pasirinkti nusileidimą nuo pastolių, bet jo likimas kažkaip keistai religingas, jis kenčia su dieviška kantrybe.

Tuo tarpu veidas, atrodantis kaip po įvykdytos bausmės elektros kėdėje, truputėlį sensancingesnis, primenantis mitologinę graikų būtybę Medūzą, kuri žvilgsniu paversdavo žmones akmeniu. Išskyrūs tai, kad susisukę spirale plaukai yra sumažinti iki seniai skustos barzdos ir užuot pavertęs dar ką nors į akmenį, paslaptingas personažas veido išraiška apstulbina pats save.

Abu darbai priskiriami sieninei skulptūrai. Kūnas nėra tiesiog pritvirtintas ant sienos – jis įtaisytas abstrakčioje šventovėje norint išreikšti unikalų tiksą – nuogo vyro pakabinimą.

Sam Jinks

Autorius be jokių skrupulų kuria meną su kiekvienu iš mūsų. Nykštukinėmis figūromis įtikina, kad tai tikra, kad prieš tave egzistuoja kažkas kitoks nei tu pats, bet toks pat tikras ir tik po kelių sekundžių, kai sveikas protas grįžta, suvoki, kad esi apgautas. Nežinau dėl ko yra reikalingi menininkai realistai (nes jie kuria tai, kas jau yra), bet turbūt, kad badytų mums pirštu kokie buvome, esame, būsime; kad atstatytų mums prieš akis veidrodį. Jinks’o kuriama „tikrovė“ spraudžia į kampą.

Sam Jinks

Sam Jinks

Sam Jinks

Už straipsnį dėkojame Ivetai Butkevičiūtei.