„Gyumri“, 2008
Šiais metais VDFF teko pamatyti keletą filmų, kurių nei vienas negavo šio festivalio prizo, nebuvo gausiai apiplotas salės ar tapęs fotoaparatų blyksčių centru. Gal taip ir geriau – galima įvertinti visa tai, kas iš tiesų ir sudaro didžiąją festivalio dalį, nepaisant garsiai šaukiamų pavienių svečių-režisierių ar komisijos narių vardų. Taigi, trumpai apie tai, kas VDFF liko be kino pavasaryje daugiau nei prieš metus lietuvių įsimylėtos S. Dvortsevojaus kūrybos.
Dokumentinis kinas = realybė? Visi vadovėliai, dokumentinio filmo apybraižos ir enciklopedijos kalba: „žinoma, vaizduojam tikrus faktus“. Aišku, tam tikro vaidybinio elemento išvengti neįmanoma, o ir žvilgsnis per kino kamerą, tuo labiau į sumontuotą vaizdą ekrane jau kuria kvazirealybę. Tačiau daugiau ar mažiau dokumentiką suvokiant kaip faktinį kiną, pastraipos pradžioje iškeltą klausimą visgi tebekartojau bėgant čekų režisierės J. Ševčikovos juostos „Gyumri“ pabaigos titrams. Filme pasakojama apie Armėniją 1988 m. sukrėtusį žemės drebėjimą. Ne, ne, pats įvykis abejonių nesukėlė, tačiau filmo turinys ne vieną akimirką šiek tiek erzino „horoskopiškumu“. Kadangi žemės drebėjimo metu žuvo daug vaikų, jų tėvai, negalėdami ir nenorėdami susitaikyti su tuo, pavadindavo naujai gimusiuosius žuvusiųjų vardu, dažnai laikydavo juos anapilin išėjusių vaikų pakaitalu. O „naujieji“ vaikai, gimę po kraštą ištikusios katastrofos, teigė, jog į juos persikėlė jų buvusių brolių, seserų sielos, velionių drabužiai jiems turi gydomųjų galių… Tėvai, žvelgiantys tiesiai į kamerą, pasakoja kaip mirusiojo vaiko siela ateina į daugybę metų saugotą žuvusiojo kambarį. Visa tai sukuria keisto ir gal net kiek bauginančio miestelio bei gyvenimo jame paveikslą, skaudus likimas atsiveria su neprarasta viltimi surasti prieš du dešimtmečius dingusius vaikus. Atrodytų ryškėja aiški problematika, susijusi su naujai gimusių vaikų psichologiniu, moraliniu ar bet kokiu kitu vystymusi, keistu tėvų apsisprendimu, tačiau galbūt nepakankamai paliestas psichoanalitinis diskursas ar pati dokumentikos pateikimo forma ir sukelia tą nepasitikėjimo jausmą, truputį panašų į tokį, kurį sužadina lietuvių „mistinė“ publicistika. Nors iš kitos pusės mums suvokiama Gyumri miestelio švelni egzistencijos paranormalybė tiesiog yra jų kasdienybė. Tikriausiai tokį šio pasaulio krašto gyvenimą iliuzijose ir norėjo parodyti čekų režisierė.
Prancūzų režisieriaus Amaury Brumauld filmo „Tirpstanti atmintis“ aprašyme išvydus Alzhaimerio ligos užuominas iš karto į galvą šauna mintis, o tiksliau vaizdinys – per plačiąsias medijas pastaruoju metu matytos reklaminės kampanijos šios ligos (hm, o gal visgi labai brangių vaistų?…) aktualumui išryškinti. Gerai, kad pats filmas tokių reklamų nepriminė. Liūdna, jog matėsi, kad filmas – režisieriaus pirmieji bandymai dokumentinėje kinematografijoje. RealityTV kamera įtaisyta mašinos gale, nuolatiniai klausinėjimai, ar autoriaus motina neprieštarauja būsianti filmuojama, kartais priminė kiek suestetintą buitinį filmavimą. Kita vertus, pats būdamas operatorius A. Brumauld sudarė sąlygas kuo gyvenimiškiau vaizduoti sunkios ligos simptomus, kurie atsiskleisdavo kone kiekviename senyvos moteriškės sakinyje. Sūnus pradėjo piešti kartu su mama, kuri anksčiau buvo dailininkė, tačiau ji pamiršdavo naudoti teptukus, dažus tepė tiesiog pirštais…. Regis, taip po truputį artėdamas prie kulminacijos, kurios link vedė sūnaus ir motinos vizualinė atminties kelionė, filmas ir baigėsi…
„Tirpstanti atmintis“, 2008
Užupio respublikos prezidento, filmų, muzikos projektų kūrėjo R. Lileikio filmas apie M. K. Čiurlionį „Dangaus šešėlyje“ džiugino galėsiantis atverti didžiulius nežinomybės klodus, slypinčius po vieno žymiausių ir talentingiausių lietuvių menininko vardu. Taip ir nutiko, tačiau, nepaisant įdomaus ir žavingai bohemiško kalbinamųjų pasakojimo, filmą lydėjo kiek neįprasta disforija. Dėl dviejų priežasčių: visų pirma – montažas. Neieškoma naujų išraiškos formų, tiksliau net nesistengiama jų ieškoti. Tarp kalbinamų giminaičių rodomi M. K. Čiurlionio eskizų epizodai. Stebėti besikeičiančius vaizdus ekrane atrodo netinkamas paveikslo percepcijos būdas, ypač taip ilgai ištęstas ir dažnai atliekanti tik pauzės funkciją dokumentiniame siužete. Tačiau, laikant šias pauzes ramiu refleksijos laiku, negalima susikaupti kitoje vietoje – pokalbis dažnai išsišakoja, neišvystoma nuosekli mintis. Prasidėjusį pasakojimą apie M. K. Čiurlionio gyvenimą ar ligą užkloja istorija apie giminaičių pastangas išbristi iš didžiojo kompozitoriaus šešėlio, čia pat rodomi eskizai… Net ir patys įdomiausi faktai netenka dalies žavesio, kuomet nėra visumos išbaigtumo.
Pabaigoje apie žaismingą dokumentiką. Jauna estų režisierė Agne Nelk išdrįso įkišti nosį į Jurijaus Lotmano semiosferą. Kurti garsaus kultūrologo ir semiotiko portretą padeda ir visa gausybė prie apvaliojo stalo susirinkusių kultūros pasaulio šauklių: U. Eco, V. Toporovas ir t.t. Tartu semiotinės mokyklos įkūrėjo gyvenimo istorija, pateikiama personifikuota animacija, neleidžia atitraukti akių nuo šios neeilinės asmenybės minčių ir gyvenimo krypčių. Pačios semiotikos teorijos atgarsių filme mažai, o ir režisierė, kažkiek susipažinusi su J. Lotmano veikla, nusprendė filmą sudėlioti iš daugybės ženklų. Tai truputėlį dvelkteli paviršutiniškumu, bet nereikia pamiršti, jog „Lotmano pasaulis“ yra biografinio pokrypio dokumentinis filmas, kurio išraiškai pasirinkta dalinė animacija, panaudojanti įvairius istorinius subjektus ir objektus. O galop iš tiesų, ten, kur paprastas žmogus mato tik daiktus, semiotikas regi ženklus.
„Lotmano pasaulis“, 2008
Festivalis leido trumpam pabėgti nuo vaidybinių kinematografijos darbų. Nors dokumentinio kino vertinimo kriterijai visai kitokie negu fikcijos, gera išvysti naujas formas ir istorijos pateikimo būdus, nestandartinius režisierių pasirinkimus, dar nenuvalkiotas temas. Tačiau, kiek iš trisdešimties VDFF filmų gali mums tai pasiūlyti?.. Kai kurie režisieriai jau išdrįsta nusimesti taip stipriai priklijuotus dokumentikos šablonus, pradeda plėsti šio žanro ribas bei galimybes. Džiugu, kad dar yra kur augti.
Už straipsnį dėkojame Laurai Kazbaraitei
