Dauguma jaunų žmonių nekenčia istorijos. Jie nekenčia datų, nekenčia nuolat sentimentalėjančių tėvų, nekenčia brukamų istorinių vertybių. Jauni žmonės mėgsta naujoves, kontrastus ir dinamiką. Tik nereikia tų senių amžinai cituojančių dar senesnių senių frazių. Sena — nuobodu. Šis straipsnis apie seną fotografiją ir seną istoriją.

Žmonės kalba, jog sovietmečio kūryba ir aktualijos vis dar ganėtinai skaudi tema Lietuvai. Muziejai slepia archyvuose seniai visų pamirštus, o kitiems niekada ir nematytus paveikslus, mokytojai mokyklose nebeužsimena apie kažkada mintinai mokėtų poetų eiles, o jauni žmonės tik iš nuogirdų pažįsta kažkada egzistavusią egzotišką santvarką, rudas uniformas ir pionierių stovyklas.

Tokią istoriją ir situaciją turime ne tik mes, ją turi daugelis posovietinių valstybių, kai kurioms iš jų tai vis dar tabu tema, kitoms tarkime Vokietijai — jau tyrinėtinas ir dominantis šaltinis. Neesu sovietmečio kūrybos fanatikė, tačiau mane mąsina vien tik tas faktas, jog būtent tuo metu, kai buvo kam priešintis, prieš ką rengti sukilimus, nuo ko slėptis ir ko bijoti, būtent tada dienos šviesą išvydo didelė dalis vertingos, naujos, įdomios kūrybos. Tuo tarpu dabar, kai esame tokie laisvi, dažniau išvystame praeities reprodukcijas negu kažką tikrai šviežio ir kontraversiško.

Harald Hauswald — vokietis fotografas, kuris savo kūrybinę karjerą pradėjo būtent tuo laikotarpiu, kai Vokietija buvo padalinta į dvi dalis — rytinę ir vakarinę. Vaikinui nepasisekė, jis gyveno konservatyvioje rytinėje pusėje, kur buvo draudžiamas avangardas ir rokenrolas. Pasakojama, jog daugelis žmonių buvo patenkinti santvarka, kai viskas nusprendžiama už juos, kai egzistuoja bendra sistema, visi dirba. Visgi individualybėms čia buvo sunku.

Jaunasis fotografas fiksavo rytinės Vokietijos žmonių gyvenimo akimirkas, savo nuotraukose rodė šiukšlynus, paprastų žmonių grimasas, monotonišką kasdienybę. Šiuo metu visų šių vaizdų taip pat apstu, turime ir senukų, ir šiukšlynų, ir socialinių problemų, tačiau už nuotraukų seriją niekas į kalėjimą nepasodins. Tuo tarpu vietoje nenustygstantis vaikinas, kartu su draugu poetu, pasirūpino, jog jo nuotraukų albumas būtų išleistas vakarinėje Vokietijoje. Sykį, net pats bandė sprukti iš rytinės pusės, tačiau buvo sugautas. Jo nuotraukos išgarsėjo, o išgarsėjo jos valdžios tarpe, taip jaunasis menininkas susirado priešų, o jo veiklą stebėjo net dešimt valdžios pareigūnų. Puikios darbo sąlygos menininkui — kančia, ilgesys, nepasiekiamo troškimas — ko dar reikia įkvėpimui?

Tuo metu šios nuotraukos buvo aktualios valdžiai, posovietiniu laikotarpiu jos idealizuotos kaip pasipriešinimas politinei santvarkai, kokią reikšmę jos turi šiuo metu? Visų pirma turbūt jos tapo istoriniu šaltiniu, mes galime susidaryti tuometinį rytų Vokietijos vaizdą. Atsirastų žmonių, kurioms jos yra ir nostalgijos simbolis — primena jaunystę, to meto atmosferą, ramybę ar atvirkščiai įtampą ir kovą už būvį.

Visgi, be visų socialinių aspektų, vertinu šią nuotraukų seriją už patį vizualumą, kompoziciją, gilų žmogiškumo pajautimą. Kiekviena kadruotė turi savo nuotaiką, pasakoja atskirą istoriją, joje galima ieškoti skirtingų temų. Bendra serija taip pat paveiki, manau, nereikėtų iš karto jos politizuoti ir apriboti. Kaip teigia pats autorius „Nekenčiau valdžios, tačiau mylėjau rytų Vokietijos žmonės“ — būtent ši meilė ir šiluma pastebima skirtinguose, tačiau bendrą atmosferą turinčiuose kadruose.

Atrodo, menas visuomet eina aukščiau paprasto vidutinės klasės žmogaus, intelektualai visuomet suvokia daugiau, gliaudo neišsilavinusiam žmogui svetimas temas. Visgi primityvumas, paperkantis nuoširdumas, kartais net kvailumas yra tos vertybės, kurios užkoduotos vizualinėje paletėje visada pasiekia žiūrovą ir kad ir kaip keista vis nepraranda aktualumo. Sunkiausia menininkui užduotis perteikti natūralumą daugeliui šių dienų fotografų tampa nepasiekiama užduotimi. Nežinau kaip jūs, bet aš vertinu tą individualistams sunkų laikotarpį ir besipriešinančiųjų sukurtus šedevrus, su malonumu šiuo metu apsilankyčiau Berlyne atidaromoje fotografo Harald’o Hauswald’o parodoje.

Interviu su fotografu