„10 minučių prieš Ikaro skrydį“
Ši savaitė — garbingai dedikuota kinui. Bent jau tikrų ar pradedančių kino mėgėjų gretose. Skalvijos kino centre vyksta kasmetinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, vienijantis nemažą kiekį dokumentinių filmų iš įvairių šalių, jų kūrėjų ir žiūrovų. Teigiama, kad visi festivalio filmai yra rodyti tarptautiniuose kino festivaliuose, kai kurie jų — laimėję prizus. Dabar jie atvežti įvertinimui Lietuvoje arba čia pat ir gimę. Rinktis tikrai yra iš ko.
Mums turėtų būti aktuali programa, pavadinimu „Lūžio karta lietuvių dokumentikoje (1989-1994)“, kurioje rodomi vieni pirmųjų žinomiausių Lietuvos režisierių filmų. Pasibaigus sovietinės cenzūros erai kino kūrėjams iškilo nemažai egzistencinių klausimų, bandymų prisiminti praeities nuoskaudas, palietusias didelę dalį tautos. Tai aiškiai juntama Algimanto Maceinos filme „Juoda dėžė“ (1994), kuriame vaizduojamas kadaise ištremtų giminaičių palaikų parsivežimas iš Sibiro. Toje dėžėje jie ir buvo pargabenti. Tremtis — viena skaudžiausių temų istorijoje. Tačiau filme tai pateikiama ne taip skaudžiai, kaip galima tikėtis iš pradžių. Veiksmas rodomas pagreitintas ir tai sudaro nuolatinės dinamikos įspūdį, fone girdėti žmonių šnekos, kurios nuteikia „ilgai lauktam įvykiui“ ir santūriam džiaugsmingumui, o verksmo yra tiek, kiek minimaliai reikia nagrinėjant šią temą. Kapo atkasimas, rastų kaulų valymas ir dėjimas dėžėn pateikiamas taip, kad nejučiom primena F. Kafka absurdą, persipynusį su nuolat krutančios kameros vaizdo avangardu. Šis filmas — originalus eksperimentas lietuviškame kine.
„Dvigubas monetos portretas“
Tuo tarpu Arūno Matelio juosta „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“ (1990) atveria asmens vienatvės naujame pasaulyje problemą. Čia matyti kartų keitimosi užuominos, senieji Užupio pastatai, senukas, įkūnijantis beveik pamiršto pasaulio nuoskaudas ir kalbantis trijų kalbų mišiniu. Filmas savo atmosfera primena pusiau užpildytą tuštumą, kurioje visi veiksmai vyksta nesitikint pozityvios ateities. Neskubama sustabdyti avarinio vandens bėgimo, nes tarsi iš anksto žinoma, kad tam nėra prasmės. Ta tuštuma ir yra nuoroda į būsimą materialistinį, bedvasį pasaulį.
Konkursinė programa yra suskirstyta į latvių, estų ir lietuvių filmus. Žiūrėdama Romualds Pipars filmą „Dvigubos monetos portretas“ pajutau kaip niekad stiprų solidarumą latvių tautai, net nebūdama patyrusi to tikrojo sovietmečio, vaizduojamo šioje juostoje. Filmas neturi konkretaus siužeto, jis sudarytas iš anksčiau niekur nerodytų, atskirų vaizdų, filmuotų 8mm juosta. Tuos siužetus vienija laikmetis, žmonės, riba tarp miesto ir kaimo bei aiškiai jaučiamas laisvės troškimas. Viską puikiai papildo ironiškas pasakotojo balsas. „Kodėl ši mergina taip trypčioja ant sniego? Ji puikuojasi savo itališkais bateliais! Ne kiekviena gali tokius turėti.“ Panašūs siužetai vertė kraipyti galvą į šalis ir stebėtis. Iš dalies buvo netgi linksma. Vaizdu atgimė mamos pasakojimai apie milžiniškas eiles krautuvėse prie dešros bei visuotinius bulviakasius. Šiuo atveju dokumentika pilnai pateisina savo misiją — supažindinti su pasauliais, kokių dar nesi matęs bei patyręs.
„Užmarštis“
Panašų, tik daug negatyvesnį įspūdį paliko ir Heddy Honigmann „Užmarštis“, perteikiantis Peru sostinės Limos dirbančiųjų klasės gyvenimą. Jie kovoja už išlikimą stengdamiesi dirbti bet kokius darbus, o vakarais grįžta į kuklius būstus ir autorės pakalbinti paskęsta prisiminimuose. Išties nesmagu matyti vaikus, gatvėse valančius batus praeiviams ar atlikinėjančius triukus prie perėjos sustojusioms mašinoms. Valdžia šiuos žmones tarsi užmiršo, tačiau nepaisant visų sunkumų jų veiduose matyti lašas vilties.
Ėmiau galvoti, kad dokumentika yra gana sunkus kino žanras. Ypač patiems kūrėjams. Nes dažnai laviruojama ant ribos tarp dokumentinio ir vaidybinio kino, veikėjais tampa realūs asmenys ir aptariami realūs įvykiai. Brautis į kito žmogaus gyvenimą su filmavimo kamera turbūt nėra lengva. Tai yra įžūlus realybės stebėjimas. Ir kartais net neaišku, ar tai nėra hyperrealybė, nejučiom pateikta po dokumentinio kino pastoge. Tuo pačiu dokumentinis kinas atlieka labai svarbią edukacinę funkciją, parodo mums, kaip gyvenama ir kas vyksta viename ar kitame pasaulio kampelyje. Užfiksuoja istoriją. Praplečia žiūrovų akiratį. Na, bent jau teoriškai. Taip pat tokiam kinui beveik nereiškiamos vaidybiniams filmams taikomos pretenzijos kaip kad „nuobodu“, „mažai veiksmo“, „prasta vaidyba“. Čia yra dokumentika. Todėl jei jums negana Discovery kanaluose rodomų siužetų arba jų visai nežiūrite — pirmyn į Skalviją. Laiko turite iki sekmadienio. O programoje liko gausybė įdomių ir dar nepaminėtų filmų. Geros dokumentikos.
