Ellie Levenson, ŠMC
Dėstytoja, rašytoja ir žurnalistė Ellie Levenson, publikuojanti savo straipsnius tokiuose garsiuose leidiniuose kaip „Guardian“, „The Times“, „Observer“ bei „The Independent“ teigia, jog menas yra tokia pati sritis kaip ir sportas, politika, verslas ar kt., o svarbiausia žurnalistui (mūsų atveju meno kritikui?) rasti savo straipsniui „hook“ (supraskite tinkamą kabliuką), pajausti atskirų leidinių stilių, taip „pagaminti“ savo straipsnį patrauklų ir „sellible“ (supraskite parduodamą), gauti iš to „profit“ (pelną) ir sėkmingai kilti karjeros laiptais.
Prieštarauju. Šie teiginiai, kad ir kokie entuziastingi bei pamokantys, tačiau Lietuvoje dėstomi jaunųjų meno kritikų dirbtuvėse skamba tiesiog kaip puiki ištrauka iš tragikomedijos pasirodymo.
Jei jau prakalbome apie pelną ir uždarbį, pagalvokime kam jūs mielas Lietuvos meno žurnaliste/kritike galite parduoti savo staiga atrastą „hook“? Skaičiuokime, meno tematika rašančių leidinių turime tiek, kad tilptų ant vienos rankos pirštų paskaičiuoti, na gerai jau gerai ant vienos su puse rankos. Na, nepamirškime mūsų bulvarinės spaudos, čia turėtų būti pirminis pelnas, ką turime? Aha, taip turime atskirą pramogų — „meno“ skiltį beveik kiekviename bulvariniame leidinyje, na štai jau turime dvi su puse rankos įvairių leidinių į kuriuos galėsime rytoj, parašę tobulą straipsnį, kandidatuoti.
Dabar mums beliko rasti kabliuką, na ir šiek tiek pajausti stilių. Jau pajutau! Taigi, taigi statistika rodo — bulvarinė spauda skaitoma labiausiai, čia turbūt turėčiau gauti „profit“, na koks gi stilius, ką man reikėtų žinoti, kad galėčiau prisivilioti skaitytoją, jį „apipatenkinti“ ir galų gale mėgautis savo honoraru? Supratau! Tam man reikia sauso faktų pristatymo, šiek tiek garsesnių pavardžių, būtų gerai koks skandaliukas, romaniukas, štai — honoraras beveik mano rankose!
Jaunųjų kritikų dirbtuvės, rugsėjo 9d., ŠMC
Žinote, norėčiau, kad mano vardas puikuotųsi kokiame rimtesniame meno tematikos leidinyje. Taip norėčiau ir „hook“ ir „profit“ ir karjeros. Žinote tik ką atsiminiau tokį nuotykį iš vaikystės, svajodavom su sese ką darysime kaip išaugsime ir turėsime daug daug pinigų, sesė visad griežtai sakė, kad pastatys šunų prieglaudą, kur jie visi galės valgyt, lakstyt, lot ir taip toliau. Dabar tik ką pagalvojau, kai išaugsiu ir turėsiu daug daug pinigų irgi statysiu prieglaudą — tik ne šunų, o menotyrininkų (modernioje kalboje meno žurnalistų).
Nesijuokite, nereikia, čia realus, apskaičiuotas planas — pirmas faktas — šįmet, įvykdžius švietimo reformą, į Vytauto Didžiojo universiteto menotyros specialybę priimta du kartus daugiau nei anksčiau menotyrą norinčių studijuoti jaunuolių — tik 80! Atlikus visus skaičiavimus, sudėjus turimus Lietuvoje senolius meno daktarus, jaunuolius meno daktarus, įvairiausius aukštojo mokslo laipsnius turinčius menotyrininkus, ir dar susumavus geometrine progresija didėjantį įstojančiųjų skaičių, mano įkurta menotyrininkų prieglauda bus labai pelninga investicija.
Užteks apie tas svajones, taigi norite savo straipsnio vertinamame kultūriniame/meniniame leidinyje? Ellie Levenson teigia, jog jūs rašote savo straipsnį ne kažkam, bet savo skaitytojui. Panagrinėkime „Šiaurės Atėnus“ ir jų skaitytojus. Šiuo atveju analizei imkime internetinę versiją. Visai neseniai daktaro laipsnį turintis menotyrininkas Vidas Poškus pristatė įspūdžius iš 15 kartą Nidoje vykstančio plenero. Menotyrininkas parengė šiek tiek „nestandartinį“ straipsnį (Ellie Levenson žodžiais tariant ieškota „hook“), stengėsi per daug neapsunkinti skaitytojo sausais faktais, norėjo pabėgti nuo reikalaujamos pompastikos ir slėptis nuo jos vaikų pajutimuose bei pristatyti mintis dienoraščio forma. Mūsų gerbiami skaitytojai buvo sužavėti.
„Totaliai ekspresionistinis konformistinis šūdas“ — Anonimas cholera.
„Na negi jums neaisku, kad uz nakvyne prie juros reik atidirbti, negi neaisku?“ — Anonimas 456.
„Tegu natūra atidirba. O ne popierių ir internetinę erdvę teršia.“ — Anonimas Onsa.
„Labiausiai neramina paskutinis sakinys, t.y. – `Bus daugiau.`. Tikrai nereikia, ačiū!“ — Anonimas jo.
„Poskaus straipsniai apie ta plenera – kraupi tryda. nebezino, kaip svelniau Kruopiui sikna palaizyt.“ — Anonimas rainis.
Taigi, bulvarinę spaudą skaito dauguma, o meninės tematikos ir pripažintą spaudą skaito meno žinovai — išmanantys kam reikia šikną palaižyti, su kuo permiegoti, kur „patriesti“ ir t.t. Kitaip tariant Lietuvos intelektualai.
Simon Rees, ŠMC
Taigi, pereikime prie antrosios lietuvaičių meno kritikų dirbtuvių paskaitos. Kuratorius, kritikas ir redaktorius Simon Rees teigia — anglų kalba yra dominuojanti, Lietuvos rinka per maža. Norėdami gyventi šiame amžiuje, bei būti sėkmingais žurnalistais, privalome sekti didžiausių pasaulio dienraščių tokių kaip „The New York Times“ naujienas, lyginti skirtingus tarpusavyje, žinoti kas šiuo metu dominuoja, apie ką kalbama. Jeigu keliuose pasaulinio mąsto leidiniuose randate recenzijas apie tuos pačius reiškinius ar knygas, privalote juos pamatyti, privalote tą knygą perskaityti. Dėstytojas rodo pavyzdį ir pats — mums visiems parodo storutėlę knygą, kurią pirmadienį nusipirko Londone, apgailestauja, kad teks prarasti daug bemiegių naktų, tačiau reikia sekti tendencijas, kitaip tiesiog išnyksi.
Labai naudinga informacija suteikiama ir apie mūsų mylimą anglų kalbos žodyną „Alkonas“, Simon Rees teigia, jog negalima juo vadovautis, reikia nuolat tobulinti anglų kalbos žinias ir būtina įsigyti tik penkis šimtus kainuojantį Oxford’o universiteto išleistą anglų žodyną. Daug kalbėta ir apie skaitymą, būtina skaityti, skaityti ir skaityti.
Apie Lietuvą, lietuvių kalbą, rinką ar situaciją nebuvo nei žodžiu užsiminta. Turbūt jau supratote, jog ir neverta, Lietuvos rinka tiesiog per maža, lietuvių kalba kalba mažuma, supraskite net kinai kalba angliškai, todėl reikia mokytis anglų, rašyti anglų kalba ir tobulinti anglų kalbą, kitaip jūsų visų laukia stagnacija ir materialinis bankrotas.
Man kilo klausimas — ką aš veikiu Lietuvoje? Ir dar vienas klausimas — ar meno kritikų dirbtuvės yra paskatinimas, padrąsinimas ir patarimas, jog kuo greičiau emigruosime, tuo geresnė mūsų laukia ateitis?
Dirbtuvėse lankėmės kartu su nemaža grupele kolegų, kas žino, gal jau netrukus visi kartu galėsime padėkoti organizatoriams, Ellie Levenson ir Simon Rees už laiku duotą patarimą, draugiškai su ta pačia grupele kolegų „susimesime“ ant Oxford’o žodyno ir emigruosime siekti savo karjeros ir „profit“ svetur.
Komentarai (16)
taip, neblogai pastebėta, gera kritika
hook šiuo atveju tai tiesionerašyti apie praėjusio dešimtmečio meną, o žiūrėti kas ant bangos, kas užsienyje su parodom dalyvauja, kas Lietuvoj galerijose eksponuojasi bei taip pat surasti kampą, kuriuo tas aprašymas apie menininką nebūtų toks sausas ir neįdomus – pvz., palyginti kelių meninikų pomėgius, požiūrius, panagrinėti darbą kokiu kitu kampu negu vien “patinka nepatinka”. Nelabai ir įsivaizduoju ką S. Rees galėtų patarti lietuviams ką jie patys turi daryti – rašyti anglų kalba į užsienio tinklalapius apie Lietuvos meną manau nėra blogai, o tam jau ir prireikti gali ir “the hook”, kaip E. Levenson ir sakė – paminėti bent, kad Lietuva šiais metais yra kultūros sostinė. Nelabai ir įsivaizduoju S. Rees siūlanti menotyrininkams šturmuoti ir streikuoti prieš Seimą bei Kultūros ministeriją, kad išsikovoti teisę sudominti lietuvius menu. Aplinka ir terpė yra, o kaip Leverson minėjo – “į kokią terpę rašysi, tai taip ir prisitaikysi”. Vadinasi kad sudominti eilinį lietuvį menu (kaip suprantu čia nekalbama apie žmones, kurie jau turi meninį išsilavinimą, nes jiems menas jau savaime įdomus) reikia rašyti į bulvarinę spaudą bulvarinės spaudos stilistika, tačiau niekas nedraudžia paminėti ir tikrų faktų apie aprašomą menininką ir kur vyksta jo paroda. Žmogus ateis ir galbūt atras ir ką daugiau. Užtenka kad jau ir dažnai šiuolaikinio meno kūrinio turinį paprastam žmogui sunku paaiškinti. Nes jam kyla tokie klausimaikam to reikia, ką tai reiškia, kiek tai kainavo, kiek meninikui sumokėjo, ar jis buvo |Anglijoje ir t.t., ir etc.”
Mano nuomone, gal ir galima sutikti, kad S. Rees, ir Levenson paskaitos nėra tiksliai apie tai ką daryti meno kritikui Lietuvoje, tačiau dėl to nereikia užsidaryti savam rate ir neišklausyti žmonių iš kitos šalies nuomonės. Jei koks muzikinis atlikėjas atvažiuotų pagroti ir pamokyti mūsų muzikantų dj’auti, taigi jie nepareikštų priekaištų, kad jis nemoko jų pagal lietuvišką himną ar sutartines. Šiose paskaitose išgirdau daug patarimų kaip būti gudriam ir išsilavinusiam, aišku “Alkonu” naudotis galima, koks skirtumas jei vienam žodyje klaidelė įsivels.. Mane labiau sužavėjo 70ųjų metų lietuvių-vokiečių žodynas, kurį patarčiau kiekvienam menotyrininkui pavaryty (toks raudonas), nes mūsų kalba pasidarė tokia sausa ir vienspalvė – tame 70ųjų žodyne radau krūvas lietuviškų žodžių, kurių jau pati nei mačius, nei girdėjus, tik iš bendro lietuvių kalbos žinojimo galima jų reikšmę nuspėti arba pasižiūrėjus vokiško žodžio vertimą kitur prasmę išsiaiškinti.
Šios dirbtuvės ne paskutinės, bus dar trys, kuriose manau bus išgirsta ir norima informacija – kaip gyventi meno kritikui Lietuvoje, šios paskaitos manau buvo labiau įvadas, nagrinėjantis meno kritikos strategijas, įmanomas funkcijas ir įvairių galimybių, lyginant su užsienio populiariąją spauda alternatyvas.
labai gera kritika, nors tiesa yra ziauri. Menotyrininku daugiau nei meno vartotoju…Ir labai gaila, kad prasimusti gali tik madingas tendencijas sekantis ”meno zurnalistas”, tuo tarpu niekam nereikia tyliai fonduose ir archyvuose sedinciu peliu, kurios daro is tiesu didziausius ir reiksmingiausius darbus.
ir man visiskai nesuprantama valstybes politika, kalbant apie studijas. kam ruosti tokia galbe busimu dailes kritiku ir menotyrininku, jei lietuvos meno rinka jiems per maza, o paprastam zmogeliui ju tikrai nemaz nereikia? iseina, kad mes esame ruosiami uzsieniui uz valstybes pinigus. Juk dauguma menotyrinku tikrai turi vidurkius virs astuoneto.
Menotyra studijuoja nebūtinai būsimi dailėtyrininkai. Juk ten 3 sritys- architektūra dailė ir teatras. Tai pasiskirstys.Beto daugelis atkris ir pan. O kad tiek žmonių istoja į tokia sritį tai labai džiugu:] kažkokie pokyčiai.
Kaune pasiskirsto, o stai Vilniuje – ne. Be to, pasiskirstymas is tiesu yra salyginis, kadangi mazoje rinkoje daznai tenka dirbti (jei tik pasiseka) keliose srityse, nes daugiau-maziau visos buna zinmos. Kadangi panaikinti stojamieji egzaminai (o VDU ju isvis nebuvo) jokio dziugesio del istojanciuju skaiciaus nejauciu, mat sustoja visai nezinantys, ka cia reiks veikti, taip pat savo talentu nepasitikkintys menininkai ir dar nei siokie, nei tokie. Tik nedidele dalis atsiduria savo stichijoje. Stojamieji bent jau garantuodavo, kad ateis dailes pradziamoksli turintis zmogus.
Be to, menotyra nuo seno buvo laikoma arstokratu, neeilines erudicijos atstovu profesija ir aistra. O siais laikais ryskeja tendencija profanizuoti sia mokslo saka iki paprastos zurnalistikos su visais jos triukais. O gal cia jau naujo dailetyros charakterio ir paskirties pozymis?
Nesakau, kad menotyrininku turi buti tiek mazai, kad jie galetu pasipute sedeti savo lozeje ir postringauti kaip atskira ir aukstesne visuomenes lytis. Ju turi buti tiek, kiek reikia Lietuvos rinkai (nejaugi valstybe turi tiek pinigu, kad gali leisti sau isleisti i gyvenima kasmet po 100 menotyrininku (VDA, VPU, VDU)?). Jie taip ir tliau, mums, gerbiamieji, tikrai prireiks prieglaudos.
Lietuva seniai nusipelnė emigracijos.
Politiką ar ekonomiką studijuojantys taip pat ne visi turės darbą pagal specialybę. Nežinau, o dėl tų stojančių, tai jei priklausytų nuo jų mokymo kokybė ar mokymo turinys tai taip, bet manau nepriklausytų. Tai koks skirtumas kokie žmonės, kad ir ne motyvuoti? trukdo jie? Juk visi turi teisę rinktis, negali visi žinot tokio amžiaus ko nori iš gyvenimo. Pamatys , kad čia ne jų vieta, ankščiau ar vėliau išeis. Ir turės bagažą žinių apie meną. o tas meno kėlimas prie “aristokratų” juokingas.
deja, bet tokiais kiekiais “gaminami” ne tik menotyrininkai, bet ir kiti humanitarinių mokslų atstovai: istorikai, filosofai… kita vertus, dabar (ypač vasarą, paaiškėjus stojimo į aukštąsias mokyklas rezultatams) visi rėkauja, kad mūsų Lietuvėlėje per daug visokių ekonomistų, teisininkų, vadybininkų ir t.t. Ima į sąmonę brautis mintis, kad čia jau per daug VISŲ specialistų, išskyrus, galbūt, tik tiksliųjų mokslų atstovus….
As galvoju, kad toks mastymas yra lengvabudiskas. Tiesa sakant ir pati galvojau panasiai, kai buvau pirmam kurse. Sakai, kad koks skirtumas, kokia studentu motyvacija – juk jie netrukdo paskaitu kokybei. As sakau, kad trukdo. Tik pagalvok, juk viskas labai paprasta: destytojas destydamas paskaita ir parinkdamas uzduotis orientuojasi i dauguma, o dauguma – nemotyvuoti, neturintis pradiniu ziniu. Tai ka tuomet daryti pezengusiems toliau? Del tokiu absurdu praradau kelias labai gabias savo koleges. Destytojai nusivilia, nesijaucia reikalingi, ju nedrasina studentu zyngeidumas, o kadangi ju alga juokinga, jie ima nebematyti savo darbo prasmes, taigi “atpila”, ka reikia ir eina namo. Tera tik keletas upa kelianciu studentu, taciau jie negali pavilkti visos grupes. As galvoju, kad aukstasis mokslas turi buti prieinamas toli grazu ne visiems, o ypac tas, kuri “tempiu prie aristokratu”. Pagal zymiaja piramide, visu su dvasiniais, estetiniais poreikiais susijusiu zmoniu reikia maziausiai, baze turetu sudaryti ivairaus plauko gamintojai ir tarnautojai. Taigi ir “gaminti” specialistus reiketu atitinkamomis proporcijomis, o ne po tiek pat, kad paskui dalis nerastu darbo pagal specialybe ir baige aukstaji turetu eiti i profkes mokytis amato.
(p.s. isivaizduoju, kad egzsistuoja savotiska mastymo atskirtis, salygota vietiniu tradiciju, tarp VDA ir VDU, kalbant apie priimtu studentu kieki. )
Nežinau apie kokią piramidę kalbi (čia gal Maslow turėjai galvoje, bet ji ne tokia), bet ta piramidė turbūt ekonomikos sistemai, kuri orientuojasi į vartotojus, tad nemanau, kad taip reikėtų skirstyti žmones. Ką tu žinai, gal įstojęs nors ir nemotyvuotas pasieks daug daugiau nei tas apsiskaitęs. nera taisyklės. Beto sutikčiau su tais stojamaisiais jei mokyklų sistema būtų geresnė ir apšviestų apie tokius ir panašius mokslus. Tada žmonės orientuotusi labiau ir geriau žinotų kur stoja. Šiaip labai sudėtinga, žiūrint iš kurios pusės žiūri.Bet ką tu parašiai, jau panašu į kažkokią luominę santvarką.
Gaila, kad dirbtuvės nebuvo apie meno kritiką. Nei apie meną, nei apie kritiką.
Gal reikia truputį pasimokyt ir pinigų užsidirbt,bet jei ir kitos paskaitos bus panašios, tai… tai džiaugsimės,kad buvo nemokamos, a? :DD
Juk šiaip jau, tiems keliems entuziastams iš menotyros kurso reikia kažkokiu būdu išmokt rašyt ir kritikuot.
O apie seminarus ką galėčiau pasakyti, tai, kad Simon Rees burbuliavimo po nosim beveik negirdėjau, turbūt jis geresnis rašytojas nei oratorius. Įstrigo tik jo raginimai skaityti, skaityti ir dar kart skaityti:]] Taip pat patiko jo pastaba apie alkoną ir pasiūlymas įsigyti žodyną už 500:]]]. Tik dar, manau, iki rašymo anglų kalba, dar tolokai, nes lietuviškai nelabai mokam:]
Ellie Levenson seminaro laukiau labiau, nes buvau paskaičius prieš tai jos straipsnius, kuriuose atsispindėjo feministinis požiūris. Oratorė ji tikrai geresnė už Rees(matosi, kad dėstytoja), bet pats turinys- nesužavėjo.Pasakojo apie mum, lietuviam, tikrai nerealius dalykus. Aišku smagu buvo paklausyti jos patirties, įvairių žurnalistikos gudrybių, bet mažai praversiančių. O kaip vėliau paaiškėjo, ir feministė ji netikra..išvis nusivyliau:/ :]]
patiko man šio straipsnio nuotaika ir krūvis, tekstu vedantis emocinis užsidegimas. Motyvuota kritika, temos aktualizavimas ir nėjimas apylankom.
Tik čia šiek tiek jau per stipriai ir nekorektiškai” išmanantys kam reikia šikną palaižyti, su kuo permiegoti, kur „patriesti“ ir t.t. Kitaip tariant Lietuvos intelektualai.”
Bet ačiū už atvirumą. :) eilinį kart priminta mūsų situacija sukėlė tokį tragikos šypsnį.
padetis nera tokia jau beviltiska stai realus pavyzdziai: Egle Obcarskaite raso i Verslo Zinias apie mena vienaip, i balsas.cc ir kitur raso visiskai kitaip.
Ta pati Kreivyte puikiai laviravo tarp Verslo Ziniu, Lietuvos Ryto ir 7nkes.
O Neringa Cerniauskaite is artnews.lt ir i britu Flash Art paraso.
Tad viskas yra imanoma, reikia tik dirbti, stengtis ir tureti talenta.
Na juk nerealu tiketis, kad kulturos kritikos grandai per pora paskaiteliu ismokys ka nors profesionalumo paslapciu. Jie juk nekalti, kad musu ‘rinka’ tokio mikroskopinio dydzio. Emigruoti nebutina, taciau bambeti del to, kur gyvename, irgi nereiketu. Nestudijavau menotyros, todel negaliu pasakyti, ko ir kaip ten mokoma. Viena universali tiesa pasitvirtina visda – siais laikais reikia lankstumo, darbo, ir realaus savo galimybiu vertinimo. O valstybes studiju politika seniai neverta net diskusijos – daugybes paruostu specialistu ne tik niekam nereikia, bet jie ir nieko nesugeba. Taip didziuliai pinigai ismetami i bala, esame labiausiai issilavinusi tauta ne tik Europoje, bet turbut ir pasaulyje, ir tuo paciu – pati nelaimingiausia.