Liublino šokio teatras „N. N. Dovana Vaclavui Nižinskiui“, Emilijos Briedytės nuotrauka

Pastaruoju metu į Kauną užsuko naujų kultūros vėjų banga, atnešusi jau devynioliktąjį tarptautinį modernaus šokio festivalį. Visą praeitą savaitę siautėjo gaivūs ir nauji įvairių pasaulio šalių šokio spektakliai. Pasak festivalio organizatorių, šis renginys siekia supažindinti žiūrovą su naujomis šiuolaikinio šokio tendencijomis bei plėsti ir ugdyti publikos meno suvokimo ribas. Negaliu nesutikti su šiuo teiginiu, iš tiesų, festivalis padeda atitrūkti nuo nustatytų šokio kanonų ir pažinti visame pasaulyje pripažintą naująją šokio viziją. Taigi, naujas sezonas, nauji vėjai, nauji kūrybiniai iššūkiai. Kokie gi jie buvo šias metais? Pradėkime nuo to, kad daug ką pakeitė atsiradusi verbalinė spektaklio dalis (šokio ir žodžio sintezė), sukėlusi nemažą kritikos ir nepasitenkinimo bangą. Teko girdėti įvairių replikų dėl kalbos reikalingumo šokio spektaklyje, tačiau, mano nuomone, reikia leisti kūrėjams ieškoti naujų saviraiškos būdų ir kūrinį stebėti empyriškai, nelaukiant vien valandos fizinio kūno darbo.

Liublino šokio teatras „N. N. Dovana Vaclavui Nižinskiui“, Emilijos Briedytės nuotrauka

Liublino šokio teatras „N. N. Dovana Vaclavui Nižinskiui“, Emilijos Briedytės nuotrauka

Labiau tradicinio ir mums geriau pažįstamo šokio atstovais tapo lenkų Liublino šokio teatras, bei mūsų Kauno „perliukas“ – Kauno šokio teatras „Aura“. Pirmasis lenkų pasirodymas pavadinimu „N. N. Dovana Vaclavui Nižinskiui“ tai šokis, įkvėptas legendinės asmenybės – šokėjo, moderniosios choreografijos pradininko Vaclavo Nižinskio (1889-1950). Buvo sakoma, kad tik jis sugebėdavo paneigti gravitacijos jėgą ir atlikti neįtikėtino ilgumo šuolius. XX amžiaus genijui buvo diagnozuota šizofrenija ir jis buvo priverstas baigti šokėjo karjerą. Įvairiose psichinės sveikatos gydymo įstaigoje jis praleido likusius 30 metų, per kuriuos šokis niekuomet neapleido jo širdies ir minčių… Taigi, įeinančius į salę žiūrovus, scenoje pasitinka 2 pagrindiniai šokėjai, kurie laukia kol priges šviesos ir galės pradėti pasakoti publikai savąją istoriją.

Apie norus. Mus visus nuolat aplanko troškimai, vieni jų paprastesni kiti sudėtingesni, bet nėra nei vieno žmogaus, kuris ko nors nenorėtų. Todėl šį pasirodymą galėčiau įvardinti taip – žmogus ir jo troškimų demonas. Spektaklyje įžvelgiau ryškų duolumo efektą. Du šokėjai, dvi pagrindinės spalvos ( juoda, balta), dvi scenos dekoracijos, netgi artistų kostiumas padalintas pusiau (vienam apatinė dalis, kitam viršutinė). Manau, visa tai sukoncentruoja žiūrovą į šokio teikiamą emociją – galios pajautimą. Šokis stiprus, intensyvus ir nepaleidžia žiūrovo visą pasirodymo laiką. Šokėjai net judėdami kartu sugeba atkreipti vienas į kitą dėmesį ir kartu būti susikoncentravę į save. Manau, neatsitiktinai naudojami sunkūs ir žemi garsai, nuolatinis ritmas ir gongo skambėjimas padeda sustiprinti įtemptą vidinę būseną. Aistringas ir sunkus demono uždavinys – įsiskverbti į pasyvumo kankinamą žmogų ir užvaldyti jį, taip padedant šiam išsilaisvinti. Spektaklį galėčiau suskirstyti į tris dalis. Pirmoji, bandymas atskleisti tarpusavio santykius, atgaivinti realybės ligonį – žmogų, tapusį marionete. Antroji, galios šokis, tarsi kova, kurios metu įvykdomas savojo troškimo pažabojimas, suvaldymas bei jausmo įsigalėjimas. Ir trečioji, išsilaisvinimas iš fizinio kūno – mirtis.

Liublino šokio teatras „N. N. Dovana Vaclavui Nižinskiui“, Emilijos Briedytės nuotrauka

Liublino šokio teatras „N. N. Dovana Vaclavui Nižinskiui“, Emilijos Briedytės nuotrauka

Vertinu spektaklio sunkumą ir intensyvumą. Stipri ir skausminga tema, manau, persismelkė per daugelio žiūrovų krūtines. Įtampa nepaleido nei akimirkos, galėjai jausti savo kūnu palaipsniui kylančią kulminaciją. Dauguma girdėtų atsiliepimų buvo teigiami, nuo „super“ ir „nerealu“ iki „kaip gražu ir gilu“.

Liublino šokio teatras „N. N. Dovana Vaclavui Nižinskiui“, Emilijos Briedytės nuotrauka

Antrasis Liublino šokio teatro pasirodymas – mono spektaklis „Kosmosas“. Šiame renginyje buvo reikalaujama ypatingos tylos, neleista fotografuoti bei filmuoti. Šį spektaklį kūrė ir atliko vienas iš geriausių Lenkijos šokėjų, – Wojtek Kaproń. Spektaklio choreografiją jis kūrė interpretuodamas garsaus rusų tapytojo, abstrakcionisto bei dailės teoretiko Vasilijaus Kandinskio (Wassily Kandinsky) traktatą „Taško ir linijos santykis su plokštuma“. Tikriausiai buvo vaizduojama, ką žmogui daro kosmosas ir kaip žmogus jį veikia? Ogi labai menkai, nes kosmosas tai didžiulė erdvė, platybė, kuriai nerūpi menkutės žmogaus problemos ar išgyvenimai, jis tik taškas tarp daugelio linijų. Taškas – kaip nebūties forma, tokia smulki juoda dėmelė baltame fone. Priešingai nei prieš tai matytame šokio spektaklyje, kur šokėjai buvo šviesūs taškai, baltos dėmės juodame fone, čia naudojamas baltas fonas ir juodi rūbai. Manau, tai pasirinkta neatsitiktinai. Juk visi žinome, kad pažvelgę naktį į dangų, pamatysime juodą naktį ir šviesiai žibančias žvaigždes. Taigi, kodėl, šioje interpretacijoje kosmosas baltas? Manau, todėl kad juoda spalva optiškai mažina, o balta atvirkščiai – didina. Taip sukuriamas dar didesnis menkumo ir žmogiškumo stokos efektas. Šokėjas turintis nedidelę erdvę pasireikšti, juda lėtai, neretai glausdamasis prie sienų (tarsi ieškodamas ko nors saugaus). Įvairios linijos sukuria struktūrą, kuri perteikia įvairius emocinius impulsus. Žmogaus sumažinimas iki grafikos simbolio, taško, kuris vėliau multimedijos pagalba užpildo visą erdvę. Spektaklio pradžioje matytas šaltas ir apatiškas taškelis virsta tikra įvairialype mikrovisata.

Liublino šokio teatras – mono spektaklis „Kosmosas“, nuotrauka Mariusz Bielecki

Dar vienas šiltai publikos įvertintas šokio spektaklis – „Interjerai“, atliktas Kauno šokių teatro “Aura”. Jis pristatytas kaip dalis programos jungiant su Liublio šokio teatru, nes pasirodymas trunka vos dvidešimt minučių. Šis kūrinys sukurtas praėjusių metų rudenį Vokietijos mieste Bonoje kartu su šiame mieste gyvenančiu čekų choreografu Karelu Vaneku (Karel Vanek). Kuriant spektaklį buvo naudojama improvizacija, taip siekta atskleisti šokėjų individualumą, atrasti kūrinio idėją kūrybinio proceso metu. Taigi, „Auros“ šokėjai savaitę treniravosi ir filmavo save, vėliau peržiūrėję medžiagą mokėsi labiausiai patikusių judesių, junginių ir taip lipdė savo šokio kompoziciją.

„Interjerai“, atliktas Kauno šokių teatro “Aura”, Emilijos Briedytės nuotrauka

Šis šokis, palyginti su kitais festivalio dalyviais, buvo labai estetiškas, labai „švarus“ ir lengvas. Dėmesį atkreipia vienoda pasirodymo pradžia ir pabaiga, tai tarsi nesibaigiantis ratas su grakščiomis linijomis, plastiškais ir sinchroniškais judesiais ir įvairiais pasikartojančias deriniais. Būtent šis šokio spektaklis reikalavo itin didelių techninių galimybių, kurias pasak B. Letukaitės beveik pavyko priartinti prie pasirodymo kokybės, kuri buvo pasiekta Bonoje. Spektaklyje skamba vokiečių kompozitoriaus, minimalistinės ir eksperimentinės muzikos kūrėjo Carsten Nikolai (dar žinomo Alva Noto slapyvardžiu) muzika, jis naudoja itin žemus, pasirodymo pradžioje beveik kurtinančius garsus. Šokio įtaigą sustiprino įdomus Markus‘o Becker‘io apšvietimas. Šis teatras jau turi susiformavusią savo gerbėjų grupę ir šokio stilių, todėl,manau, Lietuvoje niekad nebus vertinamas prastai. Netgi atsiliepimai apie šokį tampa neutralūs, apibūdinami tiesiog vienu žodžiu – „aura“.

„Interjerai“, atliktas Kauno šokių teatro “Aura”, Emilijos Briedytės nuotrauka

Taigi, šias metais jau susipažinome su įvairių pasaulio šalių kūrybinias iššūkias, naujomis tendencijomis, galbūt net truputį praplėtėme savo akiratį ir požiūrį į šokio meną. Asmeniškai man, didžiausią įspūdį paliko Liublino šokio teatro spektaklis „N.N. dovana Vaclovui Nižinskiui“, teko girdėti kad šis spektaklis taip pat susilaukė teigiamų įvertinimų iš įvairių modernaus šokio kritikų. Na, o nebūnant šokio kritiku ar ypatingu ekspertu, manau, svarbiausia visur vadovautis jausmu, tuomet savo nuomonę gali suformuoti pats ir spektaklio metu pasiimti tai, ką tau nuoširdžiai bando atiduoti atlikėjai. Suprasti ką jaučiame gebame visi, todėl labai svarbu ateiti į šokio spektaklį „tuščia“ galva, galbūt nieko nesitikint, be išankstinių nuostatų. Labai linkiu visiems turėti savo nuomonę ir toliau smalsauti kokie nauji kultūros sūkuriai prašvilpia mums po nosimi.

Dėkojame straipsnio autorei Aistei Julijai Butkutei.

Liublino šokio teatras „N. N. Dovana Vaclavui Nižinskiui“, Emilijos Briedytės nuotrauka

Liublino šokio teatras „N. N. Dovana Vaclavui Nižinskiui“, Emilijos Briedytės nuotrauka

Liublino šokio teatras „N. N. Dovana Vaclavui Nižinskiui“, Emilijos Briedytės nuotrauka

Liublino šokio teatras „N. N. Dovana Vaclavui Nižinskiui“, Emilijos Briedytės nuotrauka

„Interjerai“, atliktas Kauno šokių teatro “Aura”, Emilijos Briedytės nuotrauka

„Interjerai“, atliktas Kauno šokių teatro “Aura”, Emilijos Briedytės nuotrauka

„Interjerai“, atliktas Kauno šokių teatro “Aura”, Emilijos Briedytės nuotrauka