Bendra užduotis — modelio tapymas

Nepakartojama Nidos gamta ir atmosfera kiekvienais metais traukia atvykti skirtingiausius žmones. Turbūt dauguma įsivaizduoja šį pajūrio kampelį vasarą, kai čia bruzda poilsiautojai, krykštauja vaikai ir klega žuvėdros. Rudenį, ši unikali vieta aprimsta, tačiau tik nedaugelis žino, jog rudeninė Nida jau antrą dešimtį metų kolonizuota menininkų. Šiais metais šioje kolonijoje apsilankėme ir mes.

Nidos plenere didelis dėmesys skiriamas bendravimui

Grupinė užduotis Nidos paplūdimyje

Žvelgdami į istoriją, pamatytume, jog jau XIX a. pabaigoje Kuršių Neriją visoje Europoje garsino Nidoje įsikūrusi menininkų kolonija. Nedidelis žvejų kaimelis tapo dailininkų, rašytojų, aktorių, muzikų, kūrybinio įkvėpimo, intelektualų diskusijų ir darbo vieta. Kuršių Nerijoje tapė ekspresionistai M.Pechsteinas bei K.S.Rotluffas, tuo metu priklausę Vokietijos moderniojo meno grupei „Brücke“ („Tiltas“) (1905-1913), bei menininkų mecenato H.Blodės žentas, ekspresionistas E.Mollenhaueris. Čia lankėsi ir Nobelio premijos laureatas T.Mannas, psichoanalitikas Z.Freudas ir dar daug kitų Kuršių neriją garsinusių asmenybių.

Šį kolonijos gyvavimą deharmonizavo Antrasis pasaulinis karas. Galbūt graži tradicija būtų buvusi palaidota, tačiau 1995 m. tapytojas Saulius Kruopis ėmėsi iniciatyvos ją atgaivinti ir puoselėti. Jau penkioliktus metus čia vyksta tarptautinis pleneras „Nidos Ekspresija“, kurio metu Nidą aplanko ne tik garsiausi Lietuvos tapytojai, bet ir menininkai iš svetur.

Kairėje — Mariaus Abramavičiaus paveikslas „Lapinas“

Šiais metais rugsėjo 5-15 dienomis vykęs pleneras — jubiliejinis, šia proga išleista knyga, iliustruojanti Kuršių nerijos menininkų kolonijos istoriją bei talpinanti penkiolikos metų tęsiamos tradicijos metraštį.

„Labai vertinu šią Sauliaus Kruopio iniciatyvą, gerai, kad Lietuvoje vyksta judėjimas, kad menininkai turi galimybę susitikti ir kurti tokioje unikalioje vietoje. Tai labai sveikinta tradicija, linkiu, jog ji tęstųsi dar bent penkiolika metų.“ — Irena Mikuličiūtė.

Grit Sauerborn kūryba, Vokietija

„Lietuvoje esu pirmą kartą, esu nustebinta, man čia labai patinka, norėčiau čia likti dar bent pusę metų. Mano paveikslus įkvėpė šio mažo miestelio atmosfera, draugiški žmonės, ramybė, labai sudomino Nidoje pastebėti kryžiai (krikštai), grįžusi į Vokietiją tęsiu šią temą. Lietuvių plenerai skiriasi nuo Vokietijos — čia labai akcentuojamas bendravimas, turime programą, bendras užduotis. Norėčiau čia likti dar bent pusmetį, prisipažinsiu, rimtai susidomėjau Lietuvoje menininkams teikiamomis stipendijomis…“ — dalinasi įspūdžiais tapytoja iš Vokietijos Grit Sauerborn.

Užupio meno inkubatoriaus direktorius Giedrius Bagdonas

Šių metų plenero tiltas Nida — Užupis, Užupio meno inkubatoriaus direktorius Giedrius Bagdonas teigia, jog jam labai patinka Nidos plenero lygis ir gera organizacija.

„Džiaugiuosi išleista knyga, jaučiamas pagyvėjimas, visiems įdomu, visi nori pavartyti. Pleneras, tai lyg tam tikras iššūkis — mums duota dešimt dienų, per jas turime spėti ir pabendrauti, ir Nida pasidžiaugti, ir darbus nutapyti. Aš jau šeštus metus organizuoju plenerus Užupyje, Vilniuje, tačiau akcentuoju didesnę laisvę, menininkams kūrybai suteikiami du mėnesiai, galima atvykti bet kuriuo metu. Menininkai  išsibarsto po visą Užupį, mūsų pleneras skiriasi ir tuo, jog dalyvauja ne vien tapytojai, bet ir kitų sričių menininkai — fotografai, skulptoriai ir t.t. Nuo rugsėjo 22 d. galima bus pamatyti Užupio plenere sukurtų darbų parodą. Negalėčiau išskirti, kuris pleneras yra geresnis, kiekvienas turi savotišką žavesį, tuo jie ir įdomūs. S. Kruopio rengiamame plenere dalyvauju jau antrą kartą.“ — Giedrius Bagdonas.

Menininkė Edita Stankevičiūtė — Righetto, pasiruošimas parodai (fragmentas)

Dešinėje — Edita Stankevičiūtė — Righetto, interviu fragmentas

Kairėje — S. Kruopis, dešinėje — Edita Stankevičiūtė — Righetto

Interjero dizainerė Edita Stankevičiūtė — Righetto teigia, jog džiaugiasi ekonomine krize ir galimybe vėl skirti laiką tapybai.

„Manau, pleneruose labai svarbi socializacija tarp menininkų, pažįstame vienas kitą, keičiamės patirtimi. Man šis pleneras tai atsigręžimas į tapybą, atsivežiau didelio formato drobes, žinoma su jomis dirbti sunkiau, tačiau toks mano sumanymas. Esu baigusi tekstilę, tačiau daugiausiai dirbu su tapyba, interjeru ir architektūra. Nevertinu tapybos amato, juk visi mokame tapyti tai, kas patinka žmonėms, tačiau tai toks lyg ir savęs apgaudinėjimas, juk tai tik amatas ne menas. Mano manymu žodis profesionalas nėra skirtas apibūdinti žmogui, kuris uždirba ir gyvena iš tam tikros meno srities. Man tapyba yra per brangi, kad galėčiau ją tiesiog materializuoti, todėl atsirado alternatyvi, šalimais esanti specialybė. Planuose architektūros studijos, kadangi patirtis vis plečiasi, rimtėja projektai, be to architektūros sritis man labai patinka — tai labai išgrynintas mokslas. Architektūra ir tapyba be galo papildo viena kitą, tobulėja mąstymas, supratimas. Galiu pridurti, jog gyvenime reikia daryti tai, kas tau teikia malonumą, o svarbiausia — nenusižengti savo vertybėms.“ — Edita Stankevičiūtė — Righetto.

Kairėje — tapytojas Marius Abramavičius

Marius Abramavičius džiaugiasi nutapęs daugiau negu dešimt darbų, šis menininkas savo darbuose išsiskyrė bene ryškiausiu koloritu.

„Pats save stebinu, net nenumaniau, kad taip gerai seksis. Vieta kūrybai nuostabi — tik kurk ir džiaukis. Manau, Nida — kiekvieno menininko svajonė. Man nutiko labai įdomi istorija, ėjome su gruzinų menininkais iš muziejaus ir staiga pamatėme keliu bėgantį didelį žvėrį, maniau šuo, o uodega graži, pasirodo būta lapino, jis ir tapo mano Nidos mūza. — Užupio menininkas Marius Abramavičius.

Pasiruošimas parodai (fragmentas)

„Nidos pleneruose dalyvauju jau nuo 1997 metų, padedu ir organizaciniais klausimais. Pirmame plenere buvo tik keletas žmonių, visi gyvenome kartu, neturėjome paramos. Metams bėgant po truputį plėtėmės, štai jau ir 15-tasis mūsų jubiliejus. Šis pleneras žavus tuo, jog jame per tiek metų sudalyvavo beveik visi Lietuvos tapytojai — nuo maestro menininkų iki studentų ir visai nežinomų tapytojų, įvairovę papildo ir svečiai iš svetur. S.Kruopis turi tokią taisyklę — plenero dalyviu gali pabūti vieną vienintelį kartą. Turime atranką, akcentuojama būtent ekspresyvi tapyba. Man labai smagu, jog kiekvienas pleneras yra skirtingas, čia sutinki ir pažįstamus, ir nepažįstamus menininkus. Žinoma, rengsime ir 16-ąjį plenerą, S. Kruopis tikisi užsiauginti ir jaunąją kartą, kuri pratęs šią gražią tradiciją.“ — Artūras Savickas.

Aistės Gabrielės Černiūtės kūryba (1)

Aistė Gabrielė Černiūtė (2)

Aistė Gabrielė Černiūtė (3)

Aistė Gabrielė Černiūtė (4)

„Šiame plenere man netrūksta nieko išskyrus laiko. Nesinori tapyti bet kaip, noriu apmąstyti savo idėjas, subrandinti galvoje, tuomet perteikti ant drobės. Sumaniau daryti smėlio kišenę, praktiškai visuose savo darbuose naudoju smėlį, man jis asocijuojasi su Nida — byrantis smėlis iš kišenių, batų, lagaminų grįžus namo. Dvi pagrindines temas atsivežiau dar iš paauglystės… Man kūrybai reikėtų dar kokių dviejų mėnesių.

Taip, aš taip pat organizuoju plenerus, tačiau jie nuo Nidos plenero skiriasi užmoju. Sakyčiau, mano plenerai lyginant su S.Kruopio yra kameriniai, jie vyksta bažnytkaimiuose ar nedideliuose miesteliuose, visi menininkai gyvena kartu, pabudęs gali pamatyti per langą kaip kolega nešasi kažkur tolyn į laukus savo drobę. Esu dalyvavusi daugelyje plenerų, tačiau šiame labai jaučiama organizatoriaus akcentuojama ekspresija — nuolatos veikiame, bendraujame, turime bendras užduotis, teminius vakarus. Na, visų svarbiausia, kad menininkas būtų laimingas, manau, niekas negali tavęs teisti ar tu tapai gerai, ar blogai.“ — Aistė Gabrielė Černiūtė

Aleksandras Ksjandzou (Baltarusija)

Esu Nidoje ne pirmą kartą, buvau atvykęs 1985 metais, užkasiau tuomet rublį, o vėl grįžau 2007 metais, tačiau rublio dar neradau. Čia toks rojaus kampelis, atvykome su žmona, mums čia labai patinka, žmonės labai draugiški, gera atmosfera, linksmi vakarai, skirtingi renginiai. Baltarusijoje plenerų mažiau, sunkiau rasti rėmėjų, bet stengiamės eiti pirmyn. Įkvėpimo semiuosi iš kopų, tai unikaliausia Nidos ir turbūt visos Lietuvos vieta. Taip pat labai įkvėpia jauki miestelio atmosfera. Jau gavau pakvietimą atvykti kitais metais, taigi iki susitikimo! — Aleksandras Ksjandzou, Baltarusija.

Fragmentas iš parodos atidarymo

Jubiliejinis pleneras subūrė Nidoje skirtingus amžiumi, patirtimi, charakteristikomis menininkus. Kiekvienas jų savotiškai interpretavo Nidos ekspresiją, pajautė aplinką ir išreiškė visa tai savo kūryboje. Smagu, jog „Brücke“ tradicija tęsiasi, o Nida tampa daugybės naujų kūrybinių tiltų tiesimo vieta.

Plenere dalyvavo: Bronislava Lapinskienė, Artūras Savickas, Skaidra Savickas, Aistė Černiūtė, Arvydas Šaltenis, Edita Stankevičiūtė — Righetto, Valentinas Račys, Grit Sauerborn (Vokietija), Britta Naumann (Vokietija), Viola Vassiljeff (Vokietija), Arminas Riegeris (Vokietija), Aija Zarina (Latvija), Ilona Žvinakienė, Saulius Kruopis, Rūta Eidukaitytė, Maksas Popovas (Karaliaučius), Marius Abramavičius, Giedrius Bagdonas, Asta Jančiauskaitė, Romualdas Kunca, Mindaugas Skudutis, Merabas Surviladzė (Briuselis), Aleksandras Ksjandzou (Baltarusija) Murtazas Shvelidzė (Gruzija).

Nuotraukos: Aleksandr Pasevin, Rūta Eidukaitytė.

Menininkų dirbtuvės

Pasižaidimai su aitvarais

Fragmentas iš parodos atidarymo