
Hans Christian sako, kad dažnai būtent sapnai paskatina kurti. Malonūs, siurrealistiniai ir visiškai nenuspėjami. Jis įgyvendino du projektus, paremtus sapnais, tarsi savo sapnų vizualizacijas. O Christina domisi psichoanalizės ir emocijų teorijomis ieškodama atsakymo į klausimą, ar įmanoma vien formomis bei spalvomis sukelti stebėtojui liūdesį, pyktį ar džiaugsmą. Kai nutrinama linija, skirianti paprastą grafinį vaizdą nuo ideologijos, atsiveria nauja plotmė, kurioje ir rastume „Oh Yeah“ studiją.

„Oh Yeah“ nėra tipinė dizaino studija. Jų portfolio neišvysite komercinių lankstinukų ar pakuočių. Hans Christian Oren ir Christina Magnussen vertina kūrybą „po pietų“, todėl atlikus įprastus darbus, padedančius dizaineriui išgyventi kapitalistinėje visuomenėje, pora persimeta į neribojančias „Oh Yeah“ kūrybines erdves. Studija gimė 2008 vasarį kaip jų bendros saviraiškos įprasminimas.
Kūrėjų pažintis siekia mokymosi Westerdals School of Communication laikus. O toliau buvo keliaujama kartu tiek kūrybiniais, tiek bendro gyvenimo keliais iki Londono Central Saint Martins ir atgal į Norvegiją, kur Hans Christian įsidarbino Norwegian Ink, o Christina – Creuna agentūroje.
„Oh Yeah“ junginys dalyvavo parodose Norvegijoje, Italijoje ir Didžiojoje Britanijoje, o vienas paskutinių jų darbų yra skirtas jau neblogai žinomam projektui „It could be me but it is actually Paul Paper“.

„Hopefully, somebody will look twice at the picture and if they think it‘s weird and wonder why, then I‘m happy.“ — Christina Magnussen
„Viliuosi, kad kažkas pažvelgs į paveikslą ir jei manys, kad jis keistas bei galvos kodėl, tada aš būsiu laiminga.“
Dueto darbai talpina savyje vektorius, tipografiją, ranka pieštus vaizdus ir fotografiją, sukurdami konstruktyvias, bet kartu ir žaismingas kompozicijas. Monochromatinių spalvų sprendimai tarsi verčia kelti egzistencinius klausimus ir pažvelgti giliau į užkoduotas formas bei siurrealistinius vaizdus. Kaip pagrindinį įkvėpėją „Oh Yeah“ įvardina XXa. norvegų dailininką ir abstrakčiosios dailės pradininką Norvegijoje Gunnar S. Gundersen, teigusį, kad mažesnis detalių skaičius kūrinyje daro kūrinį stipresnį. Abstrakcionizmo užuominų galima justi ir jų pačių darbuose, kaip ir pamatyti perpieštą paties Gundersen atvaizdą. Tiesa, „Oh Yeah“ visgi turi užsakovą – žurnalą „D2“. Tačiau argi duodantis visišką kūrybos laisvę užsakovas nėra pusiau netikras ir nerealus?

„Design is a way of living, not just ordinary salary work. That is what „Oh Yeah“ studio is all about, us collaborating and exploring new fields and visual expressions, but most of all a place to have fun.“
„Dizainas yra gyvenimo būdas, ne tik paprastas darbas už atlygį. Štai apie ką yra „Oh Yeah“ studija, sujungianti ir išbandanti naujas sritis bei vizualines išraiškas, bet labiausiai — vieta gerai praleisti laiką.“
Žinoma, kad ir kiek mus veiktų sapnai ar noras dirbti nevaržant jokiems nurodymams, tikrai ne visi gali turėti vienokią ar kitokią „popietinę studiją“, dažnai visas galimas jėgas atiduodami pagrindiniam darbui, už kurį mokamas atlyginimas. Gal tokie dalykai įmanomi tik šalyse kaip Norvegija, esančiose šimtu žingsnių toliau nuo Lietuvoje galiojančių tendencijų? Norvegai nuo senų laikų, kai dar žemės buvo labiau nuklotos akemenimis ir reikėjo kažkaip įsitvirtinti gyvenimui nurenkant juos rankomis, yra darbui atsidavusi tauta, bet kartu sukūrusi liberalius įstatymus, numatančius kuo žmogiškesnes darbo sąlygas. Taip atsiranda vietos panašaus tipo projektams. Kai nėra stiprios profesijų diferenciacijos ir valytojas gerbiamas taip pat kaip vadybininkas, kūrėjai gauna erdvę reikštis nebijant būti apšauktais per mažai naudingais ekonomikai. Tačiau jie nepuola į viešumą, o dirba nuosekliai ir kantriai. Galbūt dėl jaučiamos tolerancijos ir kad beveik nėra prieš ką maištauti? Tada atsiranda poreikis atsižvelgti į savus sapnus bei vizijas. Arba maištas prieš gerovę, jau seniau iškilęs radikalių muzikos stilių atsiradimu.
Visgi daug kas priklauso nuo asmeninio nusiteikimo bei ryžto daryti daugiau negu būtinai reikia. Šiuo atveju „Oh Yeah“ gali būti puikus pavyzdys tiems, kurie vis dar nedrįsta peržengti minėtos ribos. Ir, aišku, įkvėpimo šaltinis rudeniui su skandinaviškos vėsumos priemaiša.






Dizainerių internetinė svetainė.



Liepos 20 d. 19 val., Ryšių istorijos muziejaus kiemelyje, Kaune, Rotušės a. 19 įvyks Katherine Davis koncertas kartu su Luca Giordano band atlikėjais iš Italijos. Plačiau apie šią JAV ir pietų Europos samplaiką galite pasidomėti Geros muzikos klubo 
Liepos 8 d. 18 val. „Menų centre“ (Daukanto g. 28) įvyks vakaras, skirtas pagerbti liepos 5 d. mirusį Kauno valstybinio lėlių teatro ikūrėją, ilgametį teatro meno vadovą bei režisierių Stasį Ratkevičių. Vakaro metu bus rodomas dokumentinis filmas „Mėlyniesiems katilėliams aidint“, supažindinantis su humoro, skaidrios išminties nestokojusiu menininku, atskleidusiu, kaip ir kodėl buvo įkurtas „Lėlių teatras“. Filmo sumanytoja, scenarijaus autorė ir režisierė Enrika Striogaitė pristatys filmą ir atsakys į kilusius klausimus. Iki susitikimo!
Liepos 9 dieną (penktadienį) Kaune atgims dar viena visiems skirta erdvė. Kviečiame į „Menų centro“ kiemelio atidarymą, kurio metu turėsite galimybę ne tik pamatyti originalų interjerą, bet ir išgirsti muzikos grupės „Cikados“ koncertą bei pasivaišinti kokteiliais ir užkandžiais. Programa: 19 val. — kiemelio atidarymas; 20 val. — world, fusion grupės „Cikados“ koncertas. Greta „Menų centro“ esantį kiemelį atgaivins Justės Balčiūnaitės ir Jono Rudzinsko sukurtas interjeras, kurio pagrindinė idėja buvo išnaudoti neveikiantį fontaną patalpinant į jo vidų sėdimas vietas sukurtas iš panaudotų vonių. Iki susitikimo!















