Šiandien grupę POST ARS jau galima vadinti šiuolaikinio meno klasika. Tačiau 1990 metais savo pirmąja paroda „Kauno dailininkų instaliacijos“ LDS Kauno skyriaus galerijoje POST ARS sukėlė precendento neturėjusį socialinį atgarsį: pasipiktinusi Kauno menininkų dalis rengė piketus, miesto spaudoje pasirodė itin nepalankios recenzijos, o pati paroda uždaryta po trijų dienų. Kaip vėliau rašė dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius, POST ARS dėka Kaunas tuomet vėl trumpam buvo tapęs laikinąja Lietuvos avangardo sostine – surengta avangardiškiausia to meto paroda, įsisteigė avangardiškiausia to meto dailininkų grupė.
POST ARS tapo viena pirmųjų nepriklausomoje Lietuvoje susibūrusių menininkų grupių (grupė oficialiai susikūrė 1989 m. Jos branduolį sudarė menininkai Aleksas Andriuškevičius, Robertas Antinis, Česlovas Lukenskas, Gintaras Zinkevičius). POST ARS nariai tapo ir vieni pirmųjų „naujojo meno“ formų kūrėjų bei propaguotojų (minėtoje parodoje pirmą kartą Lietuvoje oficialiai buvo pavartotas „instaliacijos“ terminas). Instaliacijos, akcijos, performansai, hepeningai, žemės meno projektai – tokie platūs menininkų grupės kūrybos barai, dažnai jų veiklos neleidžiantys sutalpinti į jokias teorines kategorijas. Jų kūrybai būdinga efemeriškumas, provokacija, akibrokštas, netikėtumas, laikinumas, entropinių medžiagų naudojimas – žemės, vandens, ugnies, stiklo, šiukšlių. Dažnai jų kūrinių medžiaga tampa ir pačių menininkų kūnai.
Paroda POST ARS_20_KONTEKSTAI – tai 20-ies metų menininkų grupės veiklos retrospektyva, atveriama penkiuose ekranuose ir skaitmeniniame parodos kataloge. Parodos, akcijos, performansai, nufilmuoti dažnai mėgėjiška kamera, šiandien ne tik liudija reikšmingą grupei POST ARS laiko ir nueito kūrybinio kelio atkarpą, bet ir įamžina svarbią Lietuvos šiuolaikinio meno istorijos dalį. Paroda įdomi, vertinga ir aktuali ir kaip meninis įvykis, ir kaip svarbus Lietuvos kultūros raidos dokumentas.
Parodoje bus pristatomas skaitmeninis katalogas. Lietuvoje tai dar gana retas leidinio formatas, tačiau jo privalumas – milžiniškas informacijos ir filmuotos medžiagos kiekis. Kataloge pristatoma išsami POST ARS biografija, menininkų portfolio, interviu su grupės nariais, kitų menininkų atsiliepimai, daugybė nuotraukų ir videofragmentų.
Parodą lydės du personaliniai menininkų turai. Spalio 2 d. 14 val. - Česlovo Lukensko turas per parodą. Spalio 8 d. 14 val. - Roberto Antinio turas.
Kviečiame visus į parodos atidarymą rugsėjo 22 d. 18 val. menų galerijoje “101” (Laisvės al. 53), po parodos planuojame surengti papildomą vakarą skirtą POST ARS kūrybos aptarimui bei video medžiagos peržiūrai. Visus besidominčius kviesime prisijungti.
Už POST ARS pristatymą dėkojame Daivai Citvarienei.
Komentarai (11)
Labai gražūs tie seni plakatai kur reklamos stende
reklamuojama nostalgija-visas liet avangardas
Puiku, reiks ateit, paziuret, sudalyvaut.
emm… net nz ka ir pasakyti… taip, buvau atidaryme, taciau nzn ko tikejausi… o ko tiketis, beabejo girtu menininku sou: nepagarbos ziurovui, sau paciam, menui… o koks pasiteisinimas? taigi as menininkas (zymus menininkas, galiu elgtis kaip noriu), avangardines kalbos propoguotojas, sitiek projektu igyvendines…
ne, liudna nebuvo, taciau, kad klaiku tai – taip, buvo. pasakykit man: koks turetu buti parodos atidarymas, zinoma, kad i ji ateitu ne tik draugai? jos autorius? kaip turi jis elgtis, kad meno megejas, stebetojas jaustusi savas, pajustu parodos kvapa, suprastu menininka, jo mintis, o ne dirsciotu i galerijos duris ir trokstu kuo greiciau issinesdinti…
Lina, gal ir yra tiesos tavo pasakyme, tačiau nežinau, gal daugelis tiesiog atėjo jau žinantys ką jie kuria, kokios tai asmenybės? Yra tiesos apie tai, jog dauguma parodos lankytojų pažįstami ir draugai, o naujai atėję, gal tik pradedantys domėtis, lieka lyg už borto bei nelabai suprantantys kas čia vyksta, bet ar turėtų būti kitaip?.. Iš tiesų, nežinau, ko tu tikėjaisi, ta prasme kaip įsivaizduoji gerą parodos atidarymą?
Beje, manau, labiau susipažinti su kita menininkų asmenybės puse, bus galima portfolio metu, tarkime šį ketvirtadienį 17h. susitikimas su Česlovu Lukensku, tuo pačiu vyks ir diskusija.
sveiki,
nezinau, ar turiu komentuoti komentarus, bet ka gi.
Tiesiog keli pastebejimai. Parodos atidarymas turi keleta elementu – atidarymo ceremonija, bendravima, ir be abejo, meno kurinius, del kuriu ateita. Kuratore nebuvo girta, alkoholio kiekis menininku kraujyje nelabai sutrukde senai Post Ars dainai, kuri buvo pakartota, kaip replika 1994 metu SNC Grupiu parodos atidarymui, kartu tarsi “ivertino” visa dvidesimtmeti. Atidaryme buvo ne tik draugai, tiesa saknt, tokiu buvo mazuma. Reikia nepamirsti, kad visi, taip pat ir menininkai yra zmones, su savo trukumais, iprociais, issisenejusiomis ligomis. Bet ar nuo to pati paroda, ar praejes desimtmetis pablogeja? Kitas dalykas, zmones i parodu atidarymus ateina susitikti su pazistamais, su kuriais susitinka tik tokiomis progomis. Jeigu jus tokiu nesutikote ir jums buvo nejauku, tenka apgailestauti. Gal cia veikia kas kita, pvz., skirtingu kartu susvetimejimas…? Gal isgeres pagyvenes vyriskis jaunam zmogui kelia ne kokias emocijas, Ir tai surprantama, bet mes, siuo atveju, jau kalbame ne apie paroda.
Apie nostalgija. Ar kalbejimas apie praeiti visuomet yra tik nostalgiskas? Ar praeitis pati savaime nera idomi kaip musu visu istorija? Ar ji nepamoko, neparodo kazko, kas leidzia suprasti, kodel mes siandien tokie, ar ne kitokie. Kita vertus, matyti tuose senuose kadruose jaunus menotyrininkus, menininkus, kuriuos pazisti jau visai kitokius (dailetyrininkas Alfonsas Andriuskevicius, SMC direktorius Kestutis Kuizinas, buves kuratorius Evaldas Stankevicius, menininkas Naglis Baltiusnikas ir t.t.) ar isejusius anapilin garsiuosiu Kauno personazus – tapytoja Kampa, pirmaji Lietuvos galerista Alberta Stankeviciu. Taip, zmonems, kurie tuo laiku buvo jauni, sie kadrai kelia nostalgija. ir tie kadrai buvo palikti samoningai. Bet jei tokia nostalgija kazkam kyla, tai yra labai gerai. Bet apie tai pakalbesim po kokiu 20 metu…:)
Sveiki, sveikinu uz drasa ir iniciatyva! Saunuoliai (-es)! Deja deja, taciau siuo laiku jaunieji menininkai ne itin reikalingi, o juolab skatinami kurybinei veiklai vyresniosios kartos.. veikiau jau atvirksciai – gniuzdomi ir dusinami, “apdergiant” neprofesionalumu ar megejiskumu..
kalbu, zinoma, is patirties :) na, bet svarbiausia, kad tai nenuzudo, o skatina, motyvuoja dar tvirciau, dar labiau uzsispyrus zengti i prieki! juk zinot posaki “kas musu nenuzudo, tas padaro mus stipresniais” :) tad tuo ir vadovaukimes :)
Labai dziaugiuos, kad musu (dabartine, o gal verciau sakyt “ateinancioji” jaunuju menininku karta) yra vis daugiau ir gretos sparciai pildosi! tad tikiuos sviesios ateities visiems mums – dar jauniems, taciau ambicingiems, visa gyvastim siekiantiems savo troskimu, mylintiems mena ir gyvenima bei norintiems dovanoti savo kuryba kitiems.
O kuriuo laiku jaunieji menininkai buvo rimtai priimami ir vertinami?
nesusilaikiau nepakomentavusi Kristinos komentaro…
Nelabai supratau, ka is tiesu noreta pasakyti ir kaip tai susije su paroda. Pries 20 m. Post Ars irgi nebuvo tokie seni kaip siandien. Pirmoji ju paroda LDS Kauno skyriaus galerijoje sulauke siaubingo Kauno vyresniosios konservatyvios menininku kartos pasipriesinimo, rasytas protestas, sakyta, kad tai visai nera menas ir kaip tokie chuliganai gali buti ileisti ir tokia sventa vieta kaip LDS… Po triju dienu paroda buvo uzdaryta. Siandien studentams nera draudziamu eksponuotis vietu. Visi is tiesu laukia jaunu, ambicingu ir turinciu ka pasakyti zmoniu ir daznai tenka konstatuoti, kad tokiu labai mazai… Gal kai zmones turi visas salygas, niekas nieko jiems nedraudzia, tampa sunkiau kazka drasiai pareiksti…? Siaip ar taip visi avangardiniai judejimai gime is pasipriesinimo, is to, kad aplinka, visuomene nebuvo palanki tokiam menui. Noreciau, kad paklaustumet saves, ar del to, kad kazkas nesuteikia jums idealiu salygu, jus maziau norite kurti? Ar kazkas gali jums uzdrausti daryti tai, ka jus norite daryti? Kitas, ne maziau svarbus klausimas, ar tikrai turite ka reiksmingo pasakyti?
Na, ir paskutinis momentas. Kazkodel man pasirode, kad autore lyg apgailestauja, kad rodomi ne jauni menininkai. Jeigu jums idomus tik jauni menininkai, jus neturesite giliu ziniu apie mena, jos bus pavirsutiniskos ir vienadienes. Net pacius radikaliausius dalykus darantis siuolaikinis menininkas PRIVALO puikiai ismanyti meno istorija: I. kad jam nepasirodytu, kad jis isrado dvirati ir niekas niekada to nera dares; 2. Kad savo kuriniuose galetu intelektualiai “kalbetis” su meno istorija, senaisiais autoriais, ju isradimais, t.y. replikuoti, “cituoti” ir pan.
sekmes
visu pirma noriu pasakyti, jog lb dziugu, kad mano komentaras issauke, siokia tokia diskusija :) taip pat noriu atsiprasyti, jei ka nors izeidziau, tikriausiai kaltos emocijos po parodos atidarymo… taip, Daiva, jus nebuvote girta ;) ir jusu kreipimasis i auditorija buvo nuosirdus, kaip ir paciu menininku, taciau is ju norejosi kazko daugiau, (pvz. Lukensko giliu minciu) na to daugiau tikiuosi sulaukti rytoj (turecjau anksciau suprasti, jog menininkus atidarymo metu buvo uzpludusios emocijus, juk 20 metu jiems nei liudna, nei klaiku, dziaugiuosi uz juos)… :)
aciu uz savo nuomones, is kuriu pasiskolinau geru minciu :)
p.s.
… kartais norisi, jog autorius kalbetu taip kaip kalba jo meno kurinys…
na, paskutini karta rasau :)
truputi praskleisiu uzkulisiu… Is tiesu, Ceslovas Lukenskas yra sitos grupes idejinis vadas ir siela. Tiesa ir ta, kad vakarykstis veiksmas nebuvo labiausiai vykes, matesi, kad jam nelabai pasiruosta ir pan. Kitas dalykas – nemeninis – Ceslovas siuo metu gana rimtai serga ir iki paskutines minutes buvo stipriai abejojama, ar apskritai ka nors reikia daryti, nes nebuvo nei sveikatos, nei moraliniu jegu. Jei pastebejote, apie 18 val blaskemes gerokai pasimete. Suvokem, kad publika is Post Ars tikisi performanso. Realybe – tam nepalanki. Taigi apspresta buvo paskutine akimirka. O rezultatas – toks, koki pamatet. Ar gerai, kad nusprendem eiti va bank, nezinau, jus spreskit…
sekmes