Iš kairės: Marcel Duchamp „Fontanas“; M. Duchamp „ Dviračio ratas“

XX a. pradžia buvo tas laikotarpis, kai meno pasaulyje vyko didžiausi pokyčiai, prieštaravimai ir diskusijos. Nuolat buvo keliami tokie klausimai kaip „Kas yra menas? Kas padaro šį kūrinį meno kūriniu? Kas yra menininkas?“. Marcel Duchamp į šiuos klausimus atsakė pasinaudodamas ne teoretinėmis sąvokomis, bet taiklia ironija. Pirmoje iliustracijoje matote du menininko kūrinius, pirmasis — pisuaras, ekspozicijoje pavadintas fontanu, antrasis — virtuvinės kėdės ir dviračio rato kompozicija. Šie kūriniai išreiškė naują mąstymą teigiantį, jog meno kūrinys yra tik definicijos bei susitarimo klausimas. Pats menininkas, jo biografija, jausmai neturi su tuo nieko bendra. M. Duchamp teigė, jog menas skiriasi nuo paprastos prekės tik tuo, jog yra eksponuojamas ant pakylos galerijoje, o ne ant prekystalio parduotuvėje. Galų gale menas yra priklausomas tik nuo žiūrovo matymo taško. Tokios M. Duchamp deklaracijos XXa. sukėlė daug pasipiktinimo, Lietuvoje daugeliui piliečių, susiduriančių su panašia koncepcija, vis dar kelia iki šiol, tačiau jas paneigti buvo ir yra sunku. Kas paneigs, jog tobulą moters figūrą primenantis simetriškas pisuaras nėra klasikinio meno modelio parodija?

Dviračio ratas, pisuaras, butelių kabykla — visi šie objektai buvo atsisveikinimas su seniai priimtais estetikos papročiais, stiliumi ir skoniu.  Galiausiai buvo prabilta apie kitokį estetikos suvokimą, taip M. Duchamp visai nesąmoningai suteikė galimybę atsirasti modernios skulptūros istorijos užuomazgai, o jo kontraversiškas ir pasipiktinimą keliantis požiūris tolesnių kartų buvo priimtas kaip žavintis didelis pasisekimas. Būtent tokiomis aplinkybėmis atsirado „ready-made“ sąvoka, įvardijanti industrinio vartojimo reikmenis, pakylėtus iki dailės kūrinio lygio. Menininkai šią techniką naudoja iki šių dienų, žinoma atsirado daugybė naujų pavadinimų ir apibrėžimų, tačiau esmė modifikuoti mūsų kasdienybėje naudojamus funkcionalius daiktus ar suteikti jiems kitą reikšmę bei traktuoti juos kaip meno kūrinius liko ta pati.

„1913 m. man kilo linksma idėja pritvirtinti dviračio ratą prie virtuvinės kėdės ir stebėti kaip ratas sukasi… 1915 m. New York’e ūkinių prekių parduotuvėje nusipirkau sniego kastuvą ir užrašiau ant jo „In advance of the broken arm“ (prieš rankos sulaužymą). Tuo metu galvoje kilo žodis „readymade“ — pamaniau, jog jis tinkamas pažymėti šią manifestaciją. Norėčiau pabrėžti, jog niekuomet šių „readymade“ objektų nesirinkau vadovaudamasis estetiniu pasitenkinimu, geru ar blogu skoniu, šis pasirinkimas buvo tiesiog abejinga reakcija į vizualumą.“ — Marcel Duchamp.

Iš kairės: Man Ray „Gift“ (dovana); M. Ray „Emak Bakia“

Meno istorikų teigimu, M. Duchamp kūryba yra sudėtinga, joje sunku įžvelgti pagrindinę idėją. Tuo tarpu M. Ray, buvęs vienintelis menininko mokinys, sekė jo pėdomis, tačiau sumažino ready-made paslaptingumą, neaiškias užuominas ir savo objektams leido kalbėti bendresne, daugeliui suprantama kalba. Įdomu pažymėti ir tai, jog M. Ray buvo tapytojas, tačiau kartu su Francis Picabia buvo sužavėtas ir prisijungė prie „Dada“ judėjimo. Šio menininko darbai ilgą laiką buvo palikti šešėlyje ir nevertinami, dabar jie pripažįstami objekto meno ikonomis. Tarkime kūrinys pavadinimu „Gift“ iš karto sužadina prieštaravimo jausmą ir kelia įvairias interpretacijas. Lygintuvas, kuris mums asocijuojasi su lengvai per švelnų audeklą slystančiu daiktu, pritaisius trylika vinių, tampa agresyviu, švelnumui ir lengvumui besipriešinančiu objektu.

Man Ray „ Self-Destructive Object“ (susinaikinantis objektas)

Šis kūrinys kelia diskusiją apie kūrybos laisvę ir anarchizmą. Iš nuotraukos iškirpta ir ant metronomo pritvirtinta akis simbolizuoja dievo akį. Pirmyn atgal svyruojanti rodyklė primena apie griežtai sureguliuotą mūsų pasaulio santvarką, laiko limitą, griežtus įstatymus ir įsipareigojimus, kurie užgožia bet kokią improvizacijos, galimybių ir bendrybės idėją.

Salvador Dali „Telephone-Hommard“

Meret Oppenheim „The Fur-Lined Teacup Object“

Netrukus atsirado kitoks ready-made traktavimas. Siurrealistai savo skulptūrą pavadino „siurrealistiniu objektu“. Koks gi buvo skirtumas tarp šių dviejų objekto meno rūšių? Pagrindinis skirtumas buvo tai, jog M. Duchamp atsisakė kūrėjo meno objekte, tuo tarpu siurrealistams didžiausią įtaką darė S.Freud ir jo parašyti traktatai, menininkai taip neatribojo savęs nuo savo kūrybos, nesupriešino kūrėjo ir kūrinio, vadovavosi kūrėjo pasąmonės, neišpildytų troškimų, libido teorijomis. Toks posūkis papildė, psichologizavo ir erotizavo M. Duchamp ready-made savoką.

Edward Kienholz „Back Seat Dodge ‘38″

„Norėdamas iš tikrųjų suprasti visuomenę, praeinu per jos šlamšto parduotuves ir blusturgius. Man asmeniškai tai tapo pažinimo ir istorinės orientacijos forma. Daiktai reprezentuoja visą kultūrą“ – Ed. Kienholz.

Ištarus šiuos žodžius, M. Duchamp piktinimą keliantys pranešimai tapo kone kasdienybės kredo. Nebeliko jokių abejonių dėl meno sąvokos, pusę amžiaus keltoms diskusijoms buvo padėtas riebus taškas. 1960 m. prasidėjusi nauja ready-made banga buvo ne tiek atsigręžimas į M. Duchamp’ą, kiek nuogos realybės badas. Viską užgožusi daugiavartotojiškumo kultūra atvėrė kelią naujoms ikonoms, supratimui ir diskusijoms. Menininkai naudojo pop-kultūros ikonas, pati jų kūryba tapo masine, per žiniasklaidos priemones demonstruojama preke.  Ed. Kienholz žvelgė į šias tendencijas neigiamai, jis kūrė ready-made instaliacijas, kurios aršiai kritikavo masinę kultūrą, pajuokė daiktų kultą. Jo siurrealistiniai vaizdai turėjo gąsdinti, priversti žmones atsigręžti į tikrąsias vertybes.

Ed. Kienholz „The Portable War Memorial“

Iš kairės: Ed. Kienholz „The Bronze Pinball Machine with Woman Affixed Also“; Ed. Kienholz „The Illegal Operation“

Nesunku pastebėti, jog M. Duchamp įvardinta ready-made sąvoka bėgant metams vis kito, transformavosi į naujus pavidalus ir tai daro iki šiol. Be pabaigos galima būtų analizuoti objekto meno istorijos tarpsnius bei kūrinių interpretacijas.

Kviečiame visus, kam įdomi ready-made idėja, prisidėti prie rugsėjo 12 dieną 13h. Kaune įvyksiančių dirbtuvių, kurių metu pagal M. Duchamp koncepciją bus kuriamos skulptūros. Jeigu turite savo idėjų, norėtumėte prisidėti prie mūsų ir sukurti skulptūrą, prikelti seną daiktą naujam gyvenimui, rašykite, padėsime jums gauti reikiamas medžiagas (elektra bus). Taip pat kviečiame visus atsinešti savo nereikalingus daiktus. Dirbtuvių metu galėsite dar plačiau susipažinti su ready-made teorine dalimi ir susipažinti su šios skulptūros išraiškos meno kūrinių pavyzdžiais.

Colin George Jeffrey „Tea Bird“

Joseph Beuys „Piano“