Iš kairės: Birutė Letukaitė su choreografe Barbara Bourget

Vieną gražią vasaros popietę labai nudžiugau turėdama galimybę pabendrauti su Kauno šokio teatro „Aura“ įkūrėja Birute Letukaite. Tai žmogus, kurį vadina šokio vadovų siaubu, kiti vieninteliu žmogumi Lietuvoje, tikrai išmanančiu šiuolaikinį šokį. Sakoma, kad Lietuvoje neturime kuo didžiuotis ypač kultūrinėje ir meninėje erdvėje. Birute Letukaitė yra asmenybė, kurios vardas ir kūryba žinoma ir vertinama ne tik pas mus, bet ir pasaulinėje scenoje.

Kauno šokio teatras „Aura“ šiuo metu įsikūręs senamiesčio centre, Daukšos gatvėje. Tai buvęs sandėlys, į kurį „Aura“ įsikėlė 1997 m., be medinių grindų (jos būtinos jei nori turėti sveikus sąnarius), su dviem kolonomis viduryje nedidelės salės, be dušų (su vienu kranu ir vienu tualetu), be persirengimo kambarių, be vietos kostiumų ir dekoracijų, archyvų laikymui, su vienu kambariu (ofisu), kuriame turėjo tilpti šeši žmonės ir visas įgytas turtas per penkiolika metų.

„Tik prieš tris metus padėtis pradėjo keistis. Savivaldybė skyrė lėšų nugriauti kolonas, po to įdėti grindis, pakeisti veidrodžius, langus, įrengti dušus, kostiuminę ir t.t. Kartu su dizainere Vytene stengėmės mažiausiomis sąnaudomis išgauti maksimalų rezultatą. Todėl dabar pati Savivaldybė veda ekskursijas pas mus. Bet… patalpų vis tiek trūksta. Trūksta teatro, kuriame galėtume rodyti spektaklius. Mūsų repeticijų salėje tik repetuojam, darom spektaklių peržiūras ir mažus, kamerinius susitikimus su žiūrovais. Nes patalpos paprasčiausiai per mažos. Kai šokėjas iškelia merginą į viršų vadinamoji „padėrška“, jos kojos atsiremia į lubas!“

„Svajojame apie Menų fabriką Kaune, kuriame rastų vietos visi šiuolaikiniai menai, vyktų įvairių meno žanrų kūrybinės dirbtuvės, parodos, koncertai, veiktų kavinės – diskusijų klubai. Po peržiūrėtų spektaklių, susitikimai su kūrėjais. Svajojam apie tokią vietą Kaune, kurią jau turi Vilnius – „Menų spaustuvė“ ir visa Europa. Kai senos gamyklos, depai, sandėliai buvo paversti menų centrais.“

Kodėl „Aura“ įsikūrė ir liko būtent Kaune? Jaučiama tendencija, jog menininkai kraustosi į Vilnių, teigiama, jog ten daugiau perspektyvų, kodėl nusprendėte čia likti?

Tuo metu kai kūrėmės dar neturėjome profesionalų statuso, jį įgavome 1995 metais. Buvome dar labiau mėgėjai, visiems šokėjams šokis buvo antraeilis užsiėmimas greta mokyklos, universiteto. Visi esame kauniečiai, čia mūsų namai. Tiesa, pasiūlymas perkelti „Aurą“ į Vilnių buvo. Rimtas pasiūlymas iš Vilniaus kultūros skyriaus vedėjo. Dabar mąstau, jog reikėjo važiuoti į sostinę. Šiuo metu Lietuvoje yra tik vienas europinis miestas, kuriame telkiasi ir verslo ir meno potencialas. Prie to prisideda ir Vyriausybės politika, kai visos lėšos ir dėmesys skiriamas vienam miestui iškelti. Todėl ir bėga visi į Vilnių arba emigruoja. Daug kartų girdėjau „Būtumėt Jūs Vilniuje…“. Deja, dabar jau vėlu. Niša užimta, o ir mūsų miestas nuo 1995 m. skiria dotaciją, galime šokėjams algą mokėti. Tik jeigu ir toliau Kaunas liks tokioj padėtyje kaip dabar, bijau, kad neliks kam tų algų mokėti, visi paliks tą skęstantį laivą.

Girdėjome, jog turite jaunučių grupę? „Aura“ augina savo šokėjus pati?

Visoje Lietuvoje labai trūksta šokėjų. Taip jau išeina, jog šokėjus sau išsiauginome patys, tačiau taip neturėtų būti. Turėtų būti šokio mokykla Kaune. Tada būtų tikimybė, kad ją baigę – liktų Kaune. Dabar jeigu jau kas išvažiuoja studijuoti į Vilnių ten ir lieka. O šokėjų vilniečių niekaip nepavyksta išvilioti iš sostinės. Todėl „Aura“ ne tik teatras, bet ir šokio mokykla. Tik gaila, kad kaip sakoma „daug pašauktųjų, mažai išrinktųjų“. Pas mus ateina moksleiviai. Mokosi šokti tol, kol mokyklą baigė.

Profesionalaus šokėjo paruošimui reikia 3-4 metų. Ir tada, kai jau pradeda TIKRAI šokti, jie baigę vidurinę mokyklą ar gimnaziją,  turi rinktis kur studijuoti. Tie, kurie nori tęsti šokėjo karjerą, važiuoja studijuoti į Vilnių arba į užsienį ir iš abiejų nebegrįžta. Tiesa, turime vieną išimtį, tai mūsų šokėja Lina Puodžiukaitė. Užaugusi „Auroje“ išvyko į JAV ir po šešerių metų grįžo turėdama šokio bakalaurą ir magistrantūrą. Todėl, dabar nors persiplėšk: veda pamokas ir Vilniuje ir Kaune. Tie, kurie neišvažiuoja iš Kauno, stoja į kitas specialybes ir bando priderinti šokį prie jų… Kartais pasiseka, tai mūsų veteranų Rūtos ir Sauliaus Kavaliauskų atvejis. Abu šoka „Auroje“ jau 18 metų. Čia susipažino, susituokė, turi du vaikus. Ir dar vis „derina“ savo gyvenimą ir šokį.

Birutė Letukaitė

Kokia „Auroje“ tvarka? Vertinate darbą per malonumą ar visgi griežta sistematišką mokymąsi?

Tai didžiulis malonumas ir didžiulis sunkus fizinis darbas. Malonumas ateina per tobulėjimą, kiekvieną dieną matai kaip pradedi valdyti savo kūną, kaip kūnas atsiveria improvizacijai, laisvam judesiui. Būtent per improvizaciją atsiranda naujos formos ir tikroji kūryba. „Auroje“ sudarome sąlygas mokytis, baigi mokyklą, universitetą, papildomai dirbti, todėl repeticijos vyksta kiekvieną dieną nuo 18-tos iki 21-tos valandos. Dirbame daug, nuo 1991 metų pradėjome kviesti į Lietuvą įvairius pedagogus, choreografus, rengiami seminarai, jie atviri ir visuomenei, kiekvienas norintis gali dalyvauti. Vasaromis dirbam visą dieną, taip per dvi savaites gimsta naujas spektaklis.

Viename iš interviu teigėte, jog nemėgstate pasikartojimų, visada siekiate tobulėti – kaip pavyksta nuolatos tobulinti save juk su kiekviena diena atsiranda vis daugiau informacijos, kurią vis sunkiau aprėpti?

Esu jau labai daug mačiusi, šiuo metu man ypatingai sunku išvysti kažką naujo kas iš tiesų patiktų ir nustebintų. Nuolatos tobulinu save, penkis metus iš eilės gruodžio mėnesį praleisdavau Izraelyje, kur per keturias dienas būdavo pristatomi rezultatai pasiekti per visus metus. Choreografams būdavo galimybė per šias dienas išvysti daugiau nei 40 trupių. Kai kurie neatlaikydavo, išeidavo, vėl grįždavo, o aš – sėdžiu nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, turiu pamatyti viską, 23-čią valandą prasidėdavo paskutinis spektaklis. Toks intensyvus informacijos priėmimas yra labai sudėtingas darbas, turi taip save suvaldyti, kad vienas pamatytas kūrinys nenukreiptų minčių nuo kito. Tačiau, kai pamatai tokį kiekį kūrybos, pasidarai išrankus – norisi išvysti kažką neįtikėtino, neįprasto ir tikrai ne „gražų“ šokį, tokį kokį mėgsta dauguma Lietuvos žiūrovų.

Kaip vertinate šiuolaikinio šokio padėtį Lietuvoje?

Gana liūdnai, lyginant su kaimyninėmis šalimis, tačiau per paskutinius dešimt metų padarėme didelę pažangą. Didžiausia problema yra edukacija mokyklose. Tiek žiūrovas, tiek šokėjas, tiek choreografas turi tobulėti. Mes vis dar gyvename stereotipais, kaip turi atrodyti šokio spektaklis. Mokykloje apie modernų šokį nekalbama. Patys mokytojai rodo mažai iniciatyvos, nesidomi. Suprantama, kai gyvenome Sąjungoje, trūko informacijos, pati versdavausi per galvą, ieškodavau informacijos saugyklose, versdavausi pati knygas, kiekvienas radinys būdavo lobis. Dabar informacijos tiek daug, kad tik reikia noro tam, kad gyventum šio amžiaus kontekste – yra begalės kursų, knygų, mokyklų ir stažuočių užsienyje, kur gali tobulėti, gali semtis, mokytis. Juk negalime 21-ame amžiuje vaikščioti apsirengę 18-o amžiaus drabužiais. Tas pats galioja ir mūsų idėjoms bei mintims, reikia domėtis, eiti į priekį. Ta stagnacija, vyraujanti Lietuvoje, baugina. Pirmieji baigusių muzikos akademiją studentų choreografiniai bandymai atrodo švelniai tariant „kaip pernykštis sniegas“, kyla klausimas koks jų iš viso suvokimas apie šiuolaikinį meną ir kas dedasi jų mintyse. Atrodo, kad žiūrėtum prieš 30 – 50 metų statytus kūrinius. Ir juos kuria labai jauni žmonės…!!!

Įsidėmėjau, jog pranešimuose apie jūsų veiklą, žiniasklaida jus vadina „Modernaus šokio teatru“. Sakoma, jog šiuo metu gyvename postmodernizmo amžiuje. Norėčiau paklausti, kokiai stilistikai save priskiria „Aura“?

Mes nesivadiname modernaus šokio teatru, tai žiniasklaidos klaidos. Nepriskiriam savęs nei modernizmui, nei postmodernizmui. Mūsų veikla labai skirtinga. Moderniu buvo vadinamas šokis, atsiradęs po baleto, jis prasidėjo nuo Isadoros Duncan ir jos pasekėjų, po to išsiveržė visos postmodernizmo bangos. Sąmoningai nenorėjau apsiriboti viena stilistika, vienu žanru. Niekas negalvoja apie stilistiką. Visi galvoja apie idėją ir formą. Tuo labiau šiuo metu nėra absoliučiai skirtingų naujų technikų, viskas jau išrasta, dabar varijuojama tarp jų. Dabar mane labiausiai domina menų sintezė ir kuo mažiau grynojo šokio scenoje, nes tai jau taip nebeįdomu…

Birutė Letukaitė su beatboxing’o meistru Shodekeh (JAV) ir Rona Rathod

Ar visada liekate patenkinta pasiektais rezultatais?

Man patinka labai mažai kas, darau maksimumą ką galiu, ką sugebu ir iš kitų reikalauju maksimumo. Labiau akcentuoju tai, kas blogai, ką reikia keisti, o ne apie tai kas gerai. Geri dalykai man atrodo savaime suprantami, blogi turi būti ištaisomi. Bet pastaruoju metu truputį keičiuosi ir šokėjai sulaukia daugiau pagyrų, jei tikrai to verti.

Kai kuriate spektaklius ar įsivaizduojate būsimą žiūrovą, jo supratimą?

Žiūrovas yra visuomet mano galvoje. Yra tokių spektaklių, kuriuos gali parodyti Kaune, bet neparodysi mažesniame miestelyje. Yra tokių, kuriuos parodome Lietuvoje, bet nevešime į užsienį. Lietuvoje žiūrovus dar reikia ugdyti. Bandome juos prisijaukinti su paprastesniais pastatymas. Žmones, kurie pripratę prie mūsų televizijos ir ten rodomo šlamšto, gali ištikti šokas pamačius tikrą šiuolaikinį avangardinį šokį.  Todėl tokius spektaklius ir baisu kviesti į mūsų festivalį, nes liks nesuprasti ir neįvertinti.

Kaip palygintumėte šokėjų galimybes Lietuvoje ir kitose Europos šalyse?

Visų pirma, jei lyginti kiek išvystytas šokis kitose šalyse, tai mes esame be galo toli. Kažkada, po savaitės stažavimosi Nyderlanduose, buvau parašiusi straipsnį pavadinimu „Nyderlandai šokio Meka, o Lietuva…?“. Šokėjų padėtis taip pat skiriasi. Lietuvoje trūksta šokėjų, geri gauna tiek užsakymų, jog galėtų persiplėšti į dešimt dalių ir vistiek nespėtų sudalyvauti visur kur jiems siūloma. Tuo tarpu užsienyje yra begalinė perprodukcija, masė vietų kur studijuoti, tobulintis, nuo ryto iki vakaro vyksta pamokos, tačiau nėra tiek darbo vietų kiek norinčių dirbti. Neseniai grįžusi mūsų šokėja iš Londono pasakojo kaip sunku gauti ten darbą. Tarkime, reikia keleto žmonių projektui ir daroma atranka, tai eilės driekiasi per tris keturis kvartalus. Galimybės užsienyje yra tiems, kurie yra geriausi iš geriausių. Daugiausiai pasiekęs šokėjas lietuvis yra buvęs mūsiškis Virginijus Puodžiūnas. Šiuo metu jau 15 metų jis šoka Berlyne įsikūrusioje trupėje „Sasha Waltz & Guests“, kuri šiuolaikinio šokio pasaulyje stovi pirmoje lentynoje. Į šią trupę atrankoje buvo išrinkti 6 šokėjai iš 1500. Sasha Waltz, trupės vadovė, atsirinkinėjo šokėjus labai neįprastai. Paskutinę dieną likę turėjo atsigulti ant žemės, o ji tiesiog vaikščiodama tarp jų palietė tuos kurie liko. Tiesiog, matyt pajuto aurą sklindančią nuo jų, nes ne pagal techninį šokėjų lygį atsirenkama. Vakaruose į atrankas ateina visi baigę po kelias šokio mokyklas. Didžiausias dėmesys kreipiamas į asmenybę, tipažą, sugebėjimą improvizuoti, pasiūlant netikėčiausias idėjas ir judesius.

Ar turite favoritų Lietuvoje?

Taip. Už darbą ir atsidavimą labai vertinu Lora Juodkaitę. Šiai asmenybei šokis svarbiausia gyvenime, sakyčiau jai net nereikia šokti, pas ją tiek energijos, jog užtektų tiesiog atsistoti scenoje ir stovėti, to pakaktų, ji kaip ugnis. Vertinu žmones, kurie atiduoda save darbui 200 procentų. Muzikos srityje labai patinka Fusedmarc grupė, bei „Pieno lazeriai“ ir visa jauna ir ne tik profesionalų veikla – neformatas. To ko nėra TV ir bulvarinėje spaudoje.

Minėjote, jog šokis jūsų taip nebestebina kaip anksčiau, sunku rasti kažką naujo. Gal turite kokių kitų mėgiamų, naujai atrastų užsiėmimų?

Praeitų metų gruodį ir šių metų sausį praleidau Australijoje (su šokėja Lina Puodžiukaite) dalyvavome „XXV Australijos Lietuvių dienose“. Ten labai susižavėjau piešimu. Pažįstama dailininkė nusivedė į „workshop‘ą“, kur pozavo šokėja. Pradžia buvo tokia – pozuotoja sustingsta pozoje, o mums duodama 15 sekundžių piešti. Buvo didžiausia adrenalino dozė, nuo ko pradėti, kaip? Po to laikas ilginamas, pridedant dar ir dar laiko. Šis patyrimas buvo labai įdomus, tikrai susidomėjau, dabar net gavau dovanų drobę, dažų ir teptukų bei knygą apie piešimą, bet vis nerandu drąsos ir laiko prisėsti. Dar kita aistra – fotografija. Kol kas tik fotografuoju ir planuoju artimiausiu metu parodyti savo darbus profesionalams. Tik jau čia pat naujų narių atranka į „Auros“ mokyklą, kelionės į seminarus ir konferencijas Austrijoje, Norvegijoje, pasiruošimas 19-tam Auros tarptautiniam festivaliui, koncertai Lietuvoje ir t.t. ir t.t. Nors ir krizė, bet laukia labai  įtemptas sezonas, kuris tikiuos atneš naujų emocijų ir naujų idėjų.

Dėkojame už nuoširdų pokalbį.

Už nuotraukas dėkojame Emilijai Briedytei, Evelinai Žigaitei ir šokio teatrui „Aura“.