Prie renginio temos bandėme prisidėti ir mes

Turbūt, jeigu pradėčiau kategoriškai teigti, jog mūsų mažesniuose Lietuvos miesteliuose ir kaimeliuose situacija yra beviltiška, vyrauja kultūrinė tamsa ir stagnacija, sulaukčiau pasipiktinusių skaitytojų, kurie teigtų, jog perdedu, teisintus, jog visose Europos valstybėse jaunimas kraustosi į didžiuosius miestus, o ir tas kraustymasis nėra toks tragiškas. Visgi, išgirdus tokius žodžius, jog baigęs dvyliktą klasę ir neišvažiavęs studijuoti ar grįžęs po studijų atgal jaunuolis, dažniausiai bus laikomas nevykėliu ar „trenktu“, pasidaro nevisai smagu. Tuo labiau, kai pabandžiau kai kuriuose miestuose gilintis ir skaičiuoti kiek čia yra jaunuolių, kurių amžius viršija mokyklinį, likau tikrai šiek tiek nustebus, mažai labai mažai, o priežastys – susilaukė vaikų, blogai mokėsi, „ai šiaip kažkoks durnas“ ir t.t. Visi protingesni išvažiuoja – taip teigė ir tėvai, ir mokytojai.

Blogiausia, kad kai pagrindiniu siekiu tampa mokyklos baigimas, geri pažymiai ir įstojimas į Vilnių (daugumos svajonė) ar į Kauną, Šiaulius (blogiausiu atveju, bet vis kažkas), maži Lietuvos miestai tuštėja, vietiniai vaikai dažnai nebeturi veiklos, jau nuo paauglystės žino, kad čia jų tarpinė gyvenimo stotelė, o ir paklausti kaip sekasi, kas gero vyksta, dažniausiai atsako, kad nieko, „nesamonė“ ir „šiaip šūdas čia“. Gerai, kad pamažu atsiranda žmonių, kurie atsigręžia atgal, įdeda pastangų, valios ir jėgų ir stengiasi pagyvinti to mažo ir nuobodaus, vadinamo „provincialų kaimo“ gyvenimą. Tuo labiau, kad gražių vietų, pastatų ir atmosferos čia tikrai netrūksta. Likome tikrai maloniai nustebinti rūgpjūčio 22 dieną atvykę į Šakius, kur visą festivalį suorganizavo dar visai jauni ir iniciatyvūs žmonės. Pavadinimas „Įjunk Šviesą“ sietinas su iniciatyva prikelti kultūrinį gyvenimą mažose vietovėse, būtų tikrai smagu, jog ši šviesa ir iniciatyva įsijungtų ne tik Šakiuose, bet ir visur kitur.

Šakiai – miestelis esantis 70 km į vakarus nuo Kauno, čia gyvena apie septynis tūkstančius gyventojų. Miestelyje yra jaukus parkas, dar sovietinius laikus menantis kino teatras „Jaunystė“ (būtent jame įsikūrė mūsų siena), keletas mokyklų ir gimnazijų bei kiti kiekvienam miesteliui būtini pastatai. Renginio „Įjunk Šviesą“ pagrindinis veiksmas vyko parke ir aplink jį esančiose vietovėse. Nors renginys organizuotas studentų ir dar mokykloje besimokančių iniciatyva, bet turiu pastebėti, jog programa buvo ganėtinai turininga, kažkaip net nesmagu, jog komerciniai renginiai turėdami daug didesnes galimybes nuvilia arba pasiekia bene tokį patį lygį. Nežinau ar tai komercijos problema ar pačią kūrybinę veiklą atliekančių žmonių. Visa programa susidėjo iš trijų dalių – meninės dalies, sporto varžybų ir koncerto.

Organizatoriai pasakojo, jog laužyti vietinių žmonių stereotipus ganėtinai sudėtinga. Net keleta mėnesių teko derinti ir įkalbinėti institucijas leisti ant kino teatro „Jaunystė“ sienos išpiešti grafiti stilistikos piešinį. Meninę renginio dalį sudarė: grafiti piešimas parke (tam buvo sumontuota speciali siena iš plokščių), trafaretų dirbtuvės, paskaita apie šokį ir kūno atpalaidavimą, šviesos tapybos mokymai, EtoJA piešinio įgyvendinimas ant kino teatro sienos bei mūsų šviečianti siena.

Sporto programa apėmė dažasvydį, baidarių varžybas, orientacines varžybas bei baudų mėtymo varžybas.

Koncerte organizatoriams pavyko prisikviesti: „Arklio galią“, Rimą Šapauską (DJ Forsumajoras), Geraigerai&Miss Sheep”, „Alkis Įšalusiai Aušrai“, „Be laidų“, DJ Sumix ir Liverty. Vakaro cinkeliu tapo grupė „Sportas“, atvykusi nors ir pavėluotai, bet puikiai nusiteikusi, surengė koncertą, kuriame buvo galima išgirsti bene visus grupės hitus ir linksmai pabendrauti su grupės nariais.

EtoJa pradeda įgyvendinti ilgai lauktą piešinį

Trafaretų dirbtuvės

Žinoma, didelio lankytojų antplūdžio sulaukta nebuvo – kas šiais laikais pas mus važiuoja į kažkokius Šakius ir dar nemokamą renginį? Tačiau ne lankytojų skaičius čia buvo svarbiausia, buvo smagu matyti ir viskuo susidomėjusį pulką vaikų, ir keistais žvilgsniais jaunimą nužiūrinėjančius senukus, ir šeimas su vaikais kertančias milžiniškus cepelinus bei klausančias neįprastos jiems muzikos. Nebuvo čia tobulos strategijos ir sustygavimo, nebuvo snobų ir kritikų, tačiau tikrai daug buvo nuoširdumo, judėjimo, darbo bei veiklos. Smagiausia tai, jog tokios iniciatyvos atsiranda, jog nemokamai žmonėms suteikiama galimybė pasilinksminti, išeiti iš namų, kažkur sudalyvauti. Pastatai, kurie dažniausiai stovi tušti, vėl atidaromi ir aplankomi. Smagu, kad prie šios iniciatyvos galėjome prisidėti ir mes, ačiū organizatoriams, kurie puikiai viskuo pasirūpino, skyrė dėmesį kiekvienam dalyviui, suteikė ir transportą, ir nakvynę, ir skanėstus. Žinome, kad jūs privargote ir ne viskas išėjo taip kaip norėjote, tačiau pradžia yra – keletas lempučių jau įsižiebė, lauksime bei stengsimės kaip galėdami prisidėti ir prie kitų įžiebimo!

Grafiti siena parke

Organizatorių vakarėlis

Nuoroda pas mus

Kinoteatras „Jaunystė“