Ekvadoras – tai visai nedidelė valstybė išsidėsčiusi Lotynų Amerikoje. Jo sostinė Quito ypatinga ne tik savo archajiškumu, bet ir tuo, jog tai vienintelė sostinė pasaulyje, esanti taip arti veikiančio ugnikalnio. Keturių asmenų šeima, nusipirkusi žemės sklypą šiame mieste, buvo sužavėta atsiveriančiu nuo skardžio horizontu – nuostabi gamta, lyg ant delno esantis senamiestis ir kompoziciją užpildantis ugnikalnio vaizdas – ko dar reikia po darbų pailsėti trokštančiam žmogui? Nauja gyvenamoji vieta buvo išrinkta, užsisvajojusiems šeimininkams beliko tik surasti architektą ir sukurti projektą. Čia ir buvo susidurta su didžiausiomis problemomis – visi Quito architektai labiau prisirišę prie žemės, o ne dangaus (miestas išsidėstęs ant kalnų apsuptos plokštumos), todėl statyti namą ant virš miesto esančio skardžio jiems neatrodė gera idėja, greičiau rizikos ir pavojaus ženklas. Visai per atsitiktinumą būsimieji šeimininkai susidūrė su Bostono architektu Carlos Zapata, kuris ne tik palaikė gyvenamo namo „iš paukščio skrydžio“ idėją, bet ir pasiūlė kaip ją įgyvendinti.

Quito miesto panorama

Labai įdomus ir netradiciškas architekto sprendimas buvo „palenkti“ fasado konstrukciją į priekį. Ši forma tarsi perteikia užsakovų svajonę ir asocijuojasi su ant skardžio stovinčia ir horizontu besigrožinčia žmogaus figūra. Žavu, jog toks išpildymas suteikė, atrodo, visai nejudriam ir masyvaus tūrio pastatui, emocijos, grakštumo bei lengvumo įspūdį. Visas priekinis fasadas išpildytas iš stiklo, taip visų kambarių gyventojams suteikta galimybė mėgautis kerinčiu vaizdu pro langą. „The New York Times“ interviu visi keturi šeimos nariai (du suaugę ir du vaikai), paklausti apie mėgiamiausią vietą name, atsakė, jog tai jų miegamieji ir darbo kambariai pro kuriuos atsiveria nuostabus vaizdas.

Projekto akcentu pasirinktas antrame aukšte įrengtas V raidės formos įstiklintas sparnas – būtent kairėje pusėje esanti, išplatinta, sparną rėmininti betoninė siena, sukuria aukštai iškeltos, lengvai vėjyje plevėsuojančios burės iliuziją. Pagrindinės projektui naudotos medžiagos:  betonas, tinkas, stiklas, granitas, cinkas, nerūdijantis plienas ir vietinis medis. Dar vienas labai unikalus sprendimas – tiesiai ant skardžio „pakabinta“ lauko terasa. Šis elementas dar labiau pabrėžia anti-gravitacijos įspūdį ir suteikia gyvenamajam namui futuristišką vaizdą, tarsi gyventojai sėdėtų ne terasoje, o ant lėktuvų nusileidimo tako. Pačiame terasos gale įtaisytas baseinas, dėl kurio itin būgštauja vaikai. Tėvai neleidžia savo atžaloms artintis prie skardžio, tai esą itin pavojinga ir skirta tik suaugusiųjų žaidimams. Svarbu pastebėti, jeigu dienos šviesoje visos konstrukcijos atrodo lyg bendra visuma, tai naktį čia galima įžvelgti drąsių juoda – balta, lengva – sunku kontrastų, kurie ne tik suteikia formai dinamiškumo, bet ir kelia netikrumo jausmą.

Galinis fasadas

Jeigu visas priekinis fasadas išpildytas iš stiklo, tai atsvara jam pasirinktas betoninis galinis fasadas. Toks pasirinkimas įvykdytas ne tik dėl pačio skardžio formos, bet ir saulės spindulių, kurie ryte plieskia į stiklinto fasado langus, tuo tarpu vakare išvengiama per didelio karščio. Visgi, vienu iš namo trūkumų gyventojas Deividas įvardina per daug ryškią saulę iš ryto, kuri neleidžia ramiai pasnausti ilgėliau – ką gi, sakyčiau, puikus architekto sprendimas kaip auklėti vaikus ir nekariauti su spyriojimusi ryte keltis į mokyklą. Jeigu priekinis fasadas tik kelia asociacijas apie kažkur plaukiantį laivą ir plevėsuojančia burę, tai galinis tikrų tikriausiai atrodo lyg tik ką iš jūros dugno ištrauktas Titanikas. Mano manymu, priekinis fasadas daug įspūdingesnis, tuo tarpu galinis atrodo labai monotoniškas, nors kita vertus jeigu šį namą pirmą kartą išvystumei būtent iš tokio rakurso, tikrų tikriausiai pamanytumei, jog tai fantastinio filmo inscenizacija . Klausimų kelia ir aplinkos apželdinimas, kas tai Yayoi Kusama įtaka, o galbūt savotiškas figūrų žaismas?

Galėčiau pridurti tai, jog jeigu stebint eksterjerą kyla tam tikrų klausimų ir dvejonių, tai pažvelgus į pasirinktas lauko erdves, neapsiverčia liežuvis pasakyti kažką kritiško – tai puikiausiai poilsiui skirtas kompleksas. Pasėdėjus ant tokios kėdutės su taure vyno rankoje, nebaisus pasidaro nei pats skardis nei šalia tebeveikiantis ugnikalnis, drįsčiau teigti – puikūs vaizdai atsipalaidavimui, įkvėpimui ir bendravimui.

Įmantrus eksterjeras suteikė namui labai įdomių ir net keistų formų interjerą. Šeimininkai pasirinko minimalistinį stilių, tačiau atsisakė šaltos baltos spalvos ir erdves užpildė šiltais medžių atspalviais. Vaikai tokiu pasirinkimu neitin džiaugiasi, laiko jį labai precizišku, iš jų reikalaujama ypatingos tvarkos, dukrai neleidžiama į namus tempti ir ant sienų kabinti savo tapytų kūrinių, mergaitė skundžiasi juos turinti palikti dailės mokykloje. Apie magnetukus ant šaldytuvo vaikai taip pat gali tik pasvajoti – „draugams toks namas atrodo nuostabus ir kerintis, tačiau mums neleista spręsti kokius daiktus galime turėti, ateityje norėčiau mėgiamus daiktus ir jų vietą rinktis pats“.

Du namo aukštai atskirti  pagrindiniais laiptais esančiais priešais pagrindinį įėjimą. Pirmame pirmojo aukšto sparne įkurti svečių ir šeimos kambariai, kuriuos skiria lengvai transformuojama permatoma siena. Antrajame pirmojo aukšto sparne išdėstyti formalus ir neformalus valgomieji, kurie taip pat atskirti vienas nuo kito. Paslanki siena suteikia galimybę atsiradus poreikiui abu valgomuosius sujungti į bendrą erdvę, tai ypač naudinga didžiųjų švenčių metu. Antrojo aukšto pirmasis sparnas skirtas vaikų kambariams ir vonioms, tuo tarpu antrajame sparne įkurti miegamasis, nuo jo atskirta tapybos studija, ir vonia su atviru privačiu sodu.

Suprantama, tokiame avangardiškos architektūros name sutiktų gyventi ne kiekviena šeima, turbūt kai kurie iš jūsų taip pat neįsivaizduoja kaip reikėtų priprasti prie tokių keistų erdvių. Turėčiau pridurti, jog ši šeima toli gražu netradiciška, vyras – verslininkas, mėgstantis kaupti meno relikvijas bei be galo besidomintis tapyba, žmona – dizainerė ir garsiausios Ekvadore tapytojos dukra. Šeima žinojo, jog pasirenka netradicinį ir prisitaikymo reikalaujantį projektą, tačiau džiaugiasi savo pasirinkimu ir apgailestauja tik dėl kai kurių architektūrinių sprendimų, tokių kaip garažo vieta bei virtuvės dydis.

Pridursiu, jog Quito miestas unikalus ir savo klimatu. Ištisus metus temperatūra čia svyruoja vos keletu laipsnių ir primena nuolatos besitęsiantį mūsiškį pavasarį (temperatūra visuomet siekia 17-19 laipsnių), sezonai čia skirstomi į sausąjį ir lietingą. Taigi, toks projekto išpildymas puikiai dera – nereikia rūpintis žiemą užšąlančiu baseinu, prisnigtu kiemu ar itin didelėmis išlaidomis namo apšildymui.

Pabaigai tik paapgailestausiu, jog neturime nei tokios lakios vaizduotės architektų, nei sąlygų jų kūrybiškumui pasireikšti, nei žmonių, kurie galėtų sau leisti gyventi tokiuose meno kūriniuose. Visgi stiklo ir plieno architektūros yra ir pas mus, tik deja ji toli gražu neprilygsta tikrai įspūdingiems ir painterpretuoti verčiantiems projektams, greičiau verčia ieškoti ir atsakyti į klausimą – nuo ko plagijuotas projektas? Kad ir kokią sritį beimtume, lietuviai dažniausiai linkę kopijuoti ir mažai ką bando sugalvoti, išmąstyti ir išrasti patys. Kyla klausimas – kodėl?