Šis gan keistas ir maištingas iliustratorius niekada negalvojo, kad ateityje organizuos asmenines parodas, jog žmonės plūs į jas kaip į didžiausią įvykį. Jam piešimas nuo vaikystės atrodė tik nekaltas žaidimas, žaidimas, kuris vėliau peraugo į neišgydomą ligą. Richard’ą Colman’ą galima pavadinti neformaliu iliustratoriumi: tatuiruotėmis išmargintas kūnas, agresyvi eisena ir iššaukianti apranga, darbai sukurti Burzum sukeltame tranze.
Iš tiesų retai kada tarp šiuolaikinių jaunųjų iliustratorių galima rasti radikalesnį gyvenimo stilių pasirinkusį, pasisekusį, įdomiai savo darbus atliekantį piešėją. Žvelgiant R.Colman darbus nereikia įgudusios akies ar menotyrinio įžvalgumo tam, kad pajustum chaotišką autoriaus asmenybę ir pamatytum šiuolaikiniams iliustratoriams būdingą estetiškumą ir švelnumą supainiotą su atviru, iškrypusiu žiaurumu. Šis bruožas ir suteikė R.Colman unikalią vietelę tarp tokios begalės iliustratorių šiame pasaulyje. Galima drąsiai teigti, jog nedažnas turi drąsos bent šiek tiek nukrypti nuo šių dienų nutylimų vaizdavimo kanonų, bet tuo pačiu išlikti, nepabijokime to žodžio, rinkoje.
Gimęs ir užaugęs ramioje Vašingtono suburbijoje jaunasis R.Colman dažnai ištrūkdavo į sostinę išlieti savo verdančio maištingo būdo ant sienų ir sunkiosios muzikos koncertuose. Jam patiko kunkuliojanti miesto masė, jo civilizuotumas persotintas užslėpta, kartais ištrykštančia agresija.
Tą pačią dieną iliustratorius galėdavo lankytis nemokamuose muziejuose ir parodose, mėgautis tauriomis skulptūromis ir paveikslais, o vėliau išnykti kokiame turistų nepasiekiamame miesto užkampyje tam, kad įgyvendintų savo vaizduotėje atsiradusius vaizdinius ant neprižiūrimų, žaizduotų miesto sienų.
Besikartojantys personažai bei ornamentai autoriaus darbuose dėliojami imituojant hieroglifus ir Bizantiškus paveikslus.
R.Colman prisipažįsta pasijutęs labai keistai nepastebėjęs to laikotarpio, kai trumpaamžiai jo grafiti darbai po truputį persikėlė į rėmintą popierių ir galerijas. Gyvename tokiame amžiuje, kai netgi anksčiau naktimis besislapstančių „vandalų“ nusikaltimai tampa galerijų puošmenomis. Savotiškas paradoksas, savęs neigimas, tačiau tai jau kita istorija ir diskusija.
Šiuo metu, po audringų ir nepavyzdingų meno studijų Bostone ir darbo New Yorke, R.Colman ramiai gyvena įsikūręs studiją Holivude, jo parodos visada susilaukia didelio susidomėjimo ir gerų atsiliepimų. Niekada rimtai apie savo liguistą norą piešti negalvojęs iliustratorius dabar būtent iš to ir gyvena. Daugiau autoriaus darbų galite rasti čia.
Kovo 19 dieną, Forum Cinema Vingis, 18:30 val. vyks Prancūzų režisieriaus Guillaume Coudray dokumentinio filmo „Šarūnas Bartas, vienas lauke — karys“ premjera. „Prieš 10 metų aš atvykau į Vilnių dirbti su lietuvių režisieriumi Šarūnu Bartu, nes norėjau suprasti, kaip sukuriami tokie išskirtiniai filmai, su tik Šarūnui Bartui būdinga vizualiąja kontempliacija ir filme ištirpstančiu pasakojimu. Tuo metu aš gyvenau jo studijoje, kuri yra įsikūrusi mediniame name viduryje miško ir po truputį įsitraukiau į sunkiai atpasakojamą kūrybinį procesą. Visgi jaučiau, jog kažko trūko, todėl norėdamas sujungti viską į visumą, aš turėjau vėl sugrįžti.“ Daugiau informacijos 
Kovo 15 dieną, 18 val. „Menų centre“ vyks Alex’o Holdridge’o filmo „In search of a midnight kiss“ peržiūra. Tai amerikietiška romantinė komedija… Bet šis sakinys neturėtų nubaidyti šio žanro skeptikų, tai ne tipinė romantinė komedija, kurias kiekvieną dieną matome rodomas kine ir juo labiau ne tipinis amerikietiškas filmas. Tai nepriklausomas, juodai baltas filmas su ryškiai išreikšta pretenzija panagrinėti socialines problemas. Scenarijaus autorius ir režisierius kaip sakoma — jaunas ir nepatyręs, bet dar ir nesugadintas. Pirmais smuikais griežia niekam nematyti aktoriai. Šis filmas daugelio tarptautinių festivalių dalyvis ir laureatas. Tai kažkas tarp Richard Linklater ir jaunojo Woody Allen. Filmas kurį tikrai verta pamatyti, kad susigrąžintum tikėjimą kino pramone ir pamirštum plastmasės skonį atsirandantį po kiekvieno identiško filmo su herojiška laiminga pabaiga. Po filmo peržiūros vyks diskusija ir jo aptarimas, taigi laukiame visų „Menų centre“.
„Meno duobė“ ir 
Komentarai (2)
Straipsnis įdomus, bet aptariamas autorius kažkoks vienodas. Ir ta stilistika matyta ‘n’ kartų, nors gal čia veikia tie paminėti rinkos dėsniai. Taikliai pasakyta, kad piešimas autoriui kaip liga, nes atrodo, kad viską jis daro automatiškai, be jokių ieškojimų, kaip koks konvejeris. Blogai.
P.s. Aleksandr, būtų smagu jei ir toliau rašytum straipsnius. Aš asmeniškai daugiau norėčiau sužinoti apie įdomius tapytojus, nes apie iliustratorius duobeje ir taip daug prirašyta.
nekeista, kad burzum klauso. šetonizmas visur