Kiekvienas kartą pramokęs groti nors ir paprasčiausiu muzikiniu instrumentu jau niekada negalės abejingai pro jį praeiti nepastebėjęs. Ypač jeigu tai gan nemažų gabaritų instrumentas, pavyzdžiui pianinas ir dar tokioje neįprastoje vietoje kaip tankiai žmonėmis prigrūstas verslo rajonas ar požeminė metro stotis. Ir kas svarbiausia jis pats kviečia stabtelėti ir prisėsti, prisiminti proto ir rankų sąveikos su šiuo instrumentu teikiamą malonumą. Taip pat malonumą dalintis savo gebėjimu su kitais. Įvairūs pianinai Londone pradėjo dygti lyg grybai netikėčiausiose miesto dalyse dar praeitais metais. Šiuo metu jie jau paplito po visą pasaulį.

Ši idėja kilo menininkui Luke Jerram, kuris panašiomis akcijomis, skulptūrom ir performansais įkvepia žmones aplink save jau nuo 1997 metų. Pats Luke sako, kad vis dar augina sparnus ir nieko ypatingo dar nesukūrė, tačiau „Play Me, I’m Yours“ („Pagrok manimi, aš tavo“) socialinė akcija suteikė jam tarptautinį vardą.

Mintis ištraukti iš uždarų erdvių senus, apdulkėjusius pianinus kilo kaip visada labai paprastai ir iš širdies. Anot menininko kartą jis pastebėjo, jog kasdien praeidamas įprastu maršrutu, ar lankydamas tas pačias vietas sutinka jau nekartą matytus žmones, jie tampa lyg ir pažįstami, tačiau kažkokia nematoma siena vistiek juos skiria vienas nuo kito. Kadangi muzika yra visiems suprantama emocinė kalba, ja jis ir pasinaudojo, tam, kad būtent pianinas taptu tos nejaukumo sienos griovėju. Žmonės nejučia pasiduoda muzikos garsams, taip pradeda bendrauti ne verbališkai o jausmais, na o po to viskas atrodo lengviau.

Štai puikus pavyzdys: visiškai nepažįstamas žmogus neišlaiko ir spontaniškai prisijungia kaip gali prie bendro kūrinio. Matant tokį žmonių natūralų draugiškumą norom nenorom pasijunti laimingesniu.

Tais pačiais 2008 metais kai 24 pianinai buvo padovanoti Londono gyventojams. Buvo nuspręsta įvykdyti tokią pačią akciją visiškai kitokioje socialinėje terpėje, Brazilijos mieste Sao Paulo. Pavyko gauti 13 pianinų, po 1000£ kiekvienas. Kai kurių šio miesto gyventojų metinis atlyginimas tiek net nesiekia,  taip pat atsirado tokių žmonių, kurie net akyse nebuvo matę tokio daikto. Rezultatai mažai kuo tesiskyrė nuo Londoniečių, pianinas traukė ir jungė žmones į bendruomenę, kurią siejo bendra emocija. Tie kas nemoka groti visada gali prisidėti prie apipavidalinimo arba gali tiesiog dainuoti ar skleisti pritariantį garsą.

Dar viena puiki šios akcijos savybė — suteikti nežinomiems kompozitoriams ir pradedančioms muzikinėms grupėms galimybę pasirodyti viešumoje. Vienintelė nemaža problema buvo kilusi Dž.Britanijoje dėl licenzijų išdavimo. Pagal statistinius duomenis Birmingham’e per tris savaites vienaip ar kitaip akcijos paliesti buvo 140,000 žmonių, tai pridėjo svorio diskusijai, jog meno galerijos nepritraukia tiek žmonių savo regione kiek turėtų.

Smagu žiūrėti kaip instrumentas traukia kiekvieną, tai jau nebėra nulakuotas, uždarai, dažnai oficialiai, aplinkai skirtas daiktas, prie kurio gali liestis tik išskirtiniai. L.Jerram pavertė pianiną gyva, interaktyvia skulptūra, miesto ir visuomenės organu. Vieni ant jo piešia, kiti beldžia, kiti groja, dar kiti drožinėja, vieni saugo, kiti ir niekina savaime aišku. Menininko idėja tokia ir buvo: palikti šias skulptūras žmonių valiai, kad kiekviena bendruomenė savaip juo naudotųsi ir prižiūrėtų. Reikia pastebėti, jog žmonės tikrai stengiasi išsaugoti šias dovanas, įdomu kaip būtų Lietuvoje?

Įdomu stebėti ir amžių skirtumą: prie to pačio pianino per dieną prasėdi įvairaus amžiaus žmonės, nuo mažo berniuko grojančio neseniai pramoktus rimtus Šopeno kūrinius iki nerūpestingo senuko mikliai grojančio linksmą melodiją, kurią paskutinį kartą tikriausiai grojo prieš daugelį metų.

Belieka tik pasvajoti, kad kada nors šis gerasis virusas užklys ir pas mus. Manau mūsų žmonės taip pat pasiilgę gyvos muzikos savo gyvenimuose.

Geros dienos.

Akcija pritraukė ir didesnių žuvelių

Kaip gi be Yann Tiersen’o

Daugiau apie šį projektą čia.