Grožis, kaip ir menas — labai subjektyvi sąvoka. Kol Jonas negali nuleisti akių nuo paveikslėlio su saulėlydžiu, Petras sušunka: „Banalu!“, — ir mieliau renkasi buitišką scenarijų bei naujųjų technologijų teikiamas grožybes. Tuo tarpu mes neturėtume pykti nei ant vieno iš jų. Juk seniai aišku: dėl skonio nesiginčijama. Visi turime savitą, skirtingą požiūrį, o ir tas laikui bėgant keičiasi. Dėl šių priežasčių ir kyla diskusijos, kurių pabaigos kol kas nesimato. Kas yra grožis? Kokia jo paskirtis? Ar reikalingas grožis mene?…

„Aš nesuprantu, kaip žmonės gali spręsti grožio ir negrožio klausimus“, — sako Josiah McElheny.

Menininkas teigia, jog netgi tie darbai, kurie kuriami tam, kad atrodytų bjauriai, būtų vizualiai nepatrauklūs turi savito grožio. „Na ir iššūkis“, — pagalvos kas nors stebintis Marinos Abramovich performansus, — „be dailios moters, tokioj kūryboj aš jokio gražumo nematau!“ J. McElheny teigimu, grožis mene — tai atpažinimas, simpatija, pritarimas idėjoms. Įsigilinę į M. Abramovich performansus, suprasime, jog nors menininkės darbų atlikimas ganėtinai atgrasus, jos skleidžiamoms idėjoms pritaria ne vienas.

Pavyzdžiui, video įrašas pavadinimu „Svogūnas“ (“The Onion”). Jame matome M.Abramovich dideliais kąsniais valgančią šią ne itin malonaus skonio daržovę. Ašaros liejasi moteriai iš akių, seilės bei nesukramtyti svogūno gabalai drimba iš burnos. Tuo pat metu kūrėja pasakoja žiūrovams apie kasdienines savo gyvenimo kančias, įgrisusią rutiną ir norus, kad visa tai greičiau baigtųsi. Svogūnas puikiai atvaizduoja buitį: kartus ir aitrus, tačiau reikalingas. Gyvenime, kai rutinos per daug, net mažiausia smulkmena darosi nebepakeliama. Kiekviena diena sunkesnė, kiekvienas kąsnis kartesnis… Nuostabu kaip svogūnas, toks eilinis ir paprastas, atskleidžia skaudžius menininkės išgyvenimus, kuriems retas, stebintis video įrašą, lieka abejingas. Nagi, tikrai gražu… tam tikra prasme.

Tarkime, sutinkame su J.McElheny teiginiu, jog kažką gražaus galime rasti net ten, kur mažiausiai tikimės. Stabtelime ties jo paties darbais. Pirma mintis, gimusi stebint juos: „Nereikia giliai kapstytis ieškant grožio apraiškų.“ Prieš akis — patrauklios formos iš stiklo, blizgančio, žėrinčio ryškioje šviesoje, lyg brangus papuošalas ant moters kaklo, viliojantis žiūrovo žvilgsnį. Tuomet kokių dar ieškoti temų J.McElheney estetiškoje kūryboje, jei, kaip jau žinome, menininko siūlymu apie grožį kalbėti neverta? Atsakymas į klausimą — naujausioje, 2004-aisiais metais eksponuotoje J.McElheney instaliacijoje pavadinimu „Visiška atspindinti abstrakcija“(“Total Reflective Abstraction”).

Abstraktūs piešiniai ir objektai, įgyvendinti naudojant veidrodinį stiklą, išdėstyti trijose patalpose. Vienoje jų — piešiniai ant veidrodžių. Vos įėjus į patalpą, veidrodžiai, pakabinti ant sienų, atrodo balti: juose atsispindi tik baltas apšviestas kambarys, tačiau kuomet atsiduri priešais kūrinį, imi apžiūrinėti jame ne tik piešinį, bet ir save. Kita patalpa skendi prieblandoje, apšviestas tik eksponatas jos gale. Kūrinys įtaisytas erdvėje, kurią iš visų pusių juosia sienos atspindinčios vaizdą. Jį ir žiūrovą skiriantis veidrodis vienpusis. Ši, į dvi dalis erdvę skirianti pertvara, neleidžia žiūrovui matyti savo silueto siurrealistiniuose objektuose, užtat galime visą dėmesį skirti dailiems eksponatams. Paskutinė ekspozicija susijusi su Isamu Noguchi ir Buckminster Fuller. Šie menininkai dar 1921-aisiais diskutavo apie tai, ar galima išrasti trijų dimensijų objektą, kuris neturėtų šešėlio. Jie svarstė, jog tam reikia sukurti ne tik objektą, bet ir jam lygiavertę aplinką. Deja, sumanymo taip ir nepavyko įgyvendinti. J.McElheny susidomėjo šia idėja ir ėmėsi ją realizuoti savo kūryboje. Menininkas naudojo objektus atspindinčius vaizdą statydamas juos ant visą tai atspindinčios platformos. Žiūrėdami į ekspoziciją nematome šešėlių, o tik daugiau, negu iš tiesų yra, pačių daiktų. Kartais netgi sunku suprasti, kur baigiasi kūrinys, ir kur prasideda jo atvaizdas. Veidrodinio stiklo dėka, viskas šiame mene kelia darnumo, harmonijos įspūdį.

Ar beverta vardinti veidrodžių simbolius? Jų yra nepaprastai daug. Šiais laikais bene geriausiai žinomos ir įprastos — savęs atpažinimas bei grožis. Žmogus, žiūrinėdamas į savo atvaizdą ekspozicijose, tampa meno kūrinio dalimi. Atsispindėdamas objekte, pats atspindi instaliacijos įdėją. Regresija ir narcisizmas — štai kas, pasak J.McElheny, yra šis laikmetis. Sunku paneigti, kad grožis mūsų visuomenėje tampa vis svarbesniu dalyku. Jau Antikoje buvo iškelta tobulo žmogaus idėja, renesanso laikotarpiu ją dar sustiprina prašmatniausi rūmai, o šiais laikais grožio standartai užkelti į tokį aukštį, kurio nebeįmanoma pasiekti. Sunku suprasti, kam visa tai. Stebint J.McElheny darbus, nejučiomis pradedi svarstyti: „Galbūt grožis yra ne kas kita, kaip tik mūsų tuštybė?“

Viliojančių, patrauklių formų negalima atmesti, neva jos per saldžios ar per sterilios. Neverta šio meno priimti tik kaip mielo reginio akims. Tai — ne mėginimas išreikšti grožį, tai — bandymas rasti moralės normas. Ekspozicijomis menininkas kuria utopiją, formomis — estetišką malonumą: vis dėlto, geriau jautiesi ten, kur nėra nė šešėlio destrukcijos. Tai traukia žiūrovą. Traukia, kaip prabangi prekė, prašmatnus baldas, aksesuaras…

„Aš negaliu sukurti visuomenės, aš galiu sukurti tik jos modelį“, — sako J. McElheny.